2022 06 18

Radvilė Bagdonavičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Europos skautų federacijos komisarė: „Galime motyvuoti žmones paprasčiausiai būti savimi“

Europos skautų federacijos komisarė Nathalie Flama. Karolinos Macienės nuotrauka

Kovo pabaigoje Vilniuje iš įvairių šalių susirinko Europos skautų federacijos generaliniai komisarai ir prezidentai į neeilinę tarybą. Negalėjome praleisti šios progos pakalbinti mūsų federacijos komisarę iš Belgijos NATHALIE FLAMA.

Išgirdome ne tik federacijos kūrimosi istoriją, bet ir apie skirtingų šalių bendrystę. Taigi kviečiame skirti kelias minutes federacijos komisarės mintimis ir įžvalgomis apie brolystę ir seserystę skirtingose šalyse bei jos asmeninę patirtį Europos skautų federacijoje.

Kaip ir kada buvo įkurta Europos skautų federacija? Ir kuo ji skiriasi nuo kitų?

1956 m. lapkričio 1 d. Kelne (Vokietija) įvyko pirmasis susitikimas, kuriame dalyvavo keli jauni studentai ir skautų vadai iš Vokietijos bei vienas iš Prancūzijos. Antrasis pasaulinis karas baigėsi ne taip seniai, jie tiesiog sėdėjo bare ir šnekučiavosi apie skautų organizacijas, susidedančias iš skirtingų šalių. Porą dienų jie dirbo taip entuziastingai, kad jau pradėjo galvoti apie vasaros stovyklas kartu, sugalvojo mūsų herbą (raudonas kryžius su aštuoniais kampais ir lelija).

Europos skautų federacijos komisarė Nathalie Flama. Karolinos Macienės nuotrauka

Be to, jie jau galvojo apie konkrečias idėjas, principus ir įstatus. Po to prisijungė daugiau žmonių, kūrėsi grupės, būriai. Nepamirškime, dar tebesitęsė pasaulinio karo sunkumai – Vokietija pralaimėjo karą, šalis sugriuvo, jau nekalbant apie visas finansines problemas. Todėl vokiečiai nuoširdžiai galvojo, kaip galėtų nešti taiką skautaudami, o ypač – suburdami skirtingas šalis.

Tačiau svarbiausia – jie buvo norėjo grįžti prie skautiškų šaknų. Skautauti taip, kaip prieš 50 metų skautų įkūrėjas Robertas Badenas-Powellas buvo sumanęs (patrulių sistema, pareigybės, vienodos uniformos, berniukų ir mergaičių ugdymas atskirai…). Skautavimas įvairiose šalyse per tiek metų labai keitėsi. Vienose šalyse skautavimas pasisuko į karinę pusę, kitose – į politiškesnes organizacijas, vieni atsisakė tikėjimo, pasikeitė uniformos. Taip pat buvo svarbūs naujos federacijos kūrimo aspektai – tarptautiškumas ir vienas tikėjimas – krikščionybė.

Kaip pasireiškia brolystė ir seserystė skautijoje?

Broliškumas ir seserystė yra tai, kas mus vienija – tas pats duotas skautiškas įžodis, tie patys įstatai ir principai, tas pats tikėjimas. Kai susipažįstame su kitu Europos skautu, iškart jaučiame bendrystę. Tokios pat mūsų vertybės leidžia iškart užmegzti stipresnį santykį. Mūsų skautų pedagogikoje brolystė ir seserystė prasideda jauniausioje skautų šakoje – geltonoje (8–12 metų), kur augama vienoje didelėje laimingoje šeimoje (ugdymas vyksta pagal R. Kiplingo knygą „Mauglis“), žalioje šakoje (12–17 metų) – tai patruliai (grupelės iki 8 vaikų, kuriose vyksta savarankiška veikla) ir galiausiai raudonoje šakoje (18+ metų), kur esame vieninga tarnystės komanda.

Tame bare Vokietijoje nuo pat pradžių buvo kalbama apie taiką. Tačiau ramybė prasideda nuo mūsų pačių. Mes tampame tuo, kas esame, mus supančių žmonių ir kuriamų santykių su jais dėka. Tai leidžia kiekvienam vaikui ir kiekvienam jaunuoliui pasitikėti savimi bei kitais. Taip yra visuose būriuose, grupėse. Mūsų federacijoje ypač svarbūs tarptautiniai susibūrimai. Tai reikšmingi įvykiai, nes jaučiamas bendrystės jausmas. Pavyzdžiui, Eurojam – atvyksti į tarptautinę kas 10 metų vykstančią stovyklą. Nieko nepažįsti, tačiau žinai, kad jie, kaip ir tu, miega palapinėse, davė įžodį, turi geltonus, žalius ar raudonus kaspinus. Be to, mus vienija pagrindinis skautijos tikslas – padėti sau ir kitiems siekti šventumo. Kiekvienas iš mūsų einame savo keliu, susidurdami su skirtingais iššūkiais, bet noras ir tikslas yra tas pats.

Kodėl žmonės net ir už Europos ribų nori prisijungti prie jūsų federacijos?

Manau, kad pradžioje Europos skautų įkūrėjai to nesitikėjo. Karo metu daugybė žmonių bėgo iš Europos, tačiau vis tiek turėjo savo paveldą. Dabar turime internetą, kuris mus visus sujungia. Pavyzdžiui, Paulas (vienas iš žmonių, įkūrusių Europos skautus Amerikoje) palygino mūsų skautavimą su skautavimu savo šalyje. Jį labiau patraukė mūsų skautavimo būdas, vertybės ir principai. Dabar tas pat vyksta Brazilijoje, Meksikoje. Jie mato europietiškas arba, kitaip tariant, krikščioniškas vertybes. Jie mato, kaip nori lavinti savo vaikus. Taip pat Šiaurės ir Pietų Amerikoje yra skautų, kurie sako esą katalikai, bet nevaikšto į bažnyčią.

Karolinos Macienės nuotrauka

Tuo tarpu mes, Europos skautai, nuoširdžiai tikime savo veikla. Jie taip pat mato, kad mūsų tikslas yra skautauti taip, kaip norėjo R. Badenas-Powellas. Tad jie susisiekė su Europos skautų federacija ir įkūrė naują asociaciją. Šis augimas net už Europos ribų mus įtikino, kad einame teisinga kryptimi. Nes, keičiantis laikams, galėjome keistis ir mes, kaip keičiasi daugybė kitų skautų judėjimų.

Kas jums yra skautų vienybė?

Būdama federalinė komisarė sutinku daug naujų žmonių. Tačiau man jie nėra svetimi. Net jeigu seniau nebuvau tavęs sutikusi, aš tave vis tiek žinau. Aš suprantu, kaip tu mąstai ir kaip gyveni – mes dėvime tą pačią uniformą, mes abi raudonoje šakoje, esame katalikės ir gyvename vienodomis vertybėmis. Man tai yra draugystė, nors iš tiesų mes nepažįstame viena kitos.

Mano pirmieji mokytojai buvo mano tėvai, tapusi skaute tapau katalike. Aš tapau tokia moterimi, kokia esu dabar per tarnystę, motinystę, bendrystę. Aš esu toks pats žmogus visur – su uniforma ar be. Supratau, kad net jei geriu alaus stiklinę kavinėje, aš vis tiek esu Nathalie. Per mūsų pedagogiką išmokstame priimti sprendimus, sakyti „taip tik tada“, kai iš tikrųjų norime sakyti „taip“. Mes išmokstame apgalvoti savo veiksmus, save ir pasverti savo galimybes.

Ką pasakytumėt tiems, kurie ketina prisijungti prie organizacijos?

Sunku įkalbėti žmogų sekti paskui mus. Prisimenu, kai buvau jauna vadė, man draugai sakydavo: „Oho, ar iš skautų tu išmokai ir tapai tuo, kuo esi?“ Mes galim motyvuoti žmones paprasčiausiai būti savimi. Tada jie nori sekti mūsų pavyzdžiu ir prisijungti. Tėvas Sevinas sakė, kai mes esame be uniformos, uniforma yra mūsų šypsena. Tad net ir be uniformos, mes vis tiek esame skautai. Be to, baigus studijas, ieškant darbo, mūsų darbdaviai mato, jog mes – skautai. Jie supranta, kad esame atsakingi, iniciatyvūs, galime vesti komandą, dirbti su skirtingais žmonėmis, galime susitvarkyti su iššūkiais. Taip pat vyresni žmonės, vaikai yra nuolat prie ekranų, namuose, pamiršta gamtą. Būdami vilkiukais, skautais patruliais ar ekipoje, mes išmokstame priimti kiekvieną galimybę ir išgyvename nuotykį.

Radvilė Bagdonavičiūtė. Karolinos Macienės nuotrauka.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.