Eurovizija ir Sekminės

Maždaug prieš mėnesį flamandiškoje Belgijos dalyje keli tūkstančiai žmonių, daugiausia – jaunimo, pareiškė norą atsisakyti krikšto ir išstoti iš Katalikų Bažnyčios. Sako, kitados tai buvęs stiprių katalikiškų tradicijų regionas. Kitados – tai reiškia, prieš 20 ar 30 metų. Tokį drastišką žingsnį galbūt lėmė konkreti priežastis – oficialiai išpaltintas Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos draudimas laiminti bažnyčioje tos pačios lyties asmenų sąjungas. Argumentas: Dievas negalįs laiminti nuodėmės. Stebėjosi, piktinosi, jautėsi nusivylę ir nemažai kunigų bei teologų. Ramia sąžine laiminami tankai, raketos, kariuomenių daliniai. Fabrikai, išnaudojantys vaikų darbą. Kalėjimai su visa juoda savo tvarka. Galima teisintis, kad laimini žmones. Pagal seną giesmelę: girdi, mylėkime nusidėjėlį, bet nekęskime nuodėmės. Tik kodėl ne visur ir ne visiems tai galioja?

Lengva apostazės, atsimetimo nuo Bažnyčios, bangelė kiek anksčiau vilnijo ir po Lietuvą. Aišku, viskas dar gana švelnu, palyginus su Vakarais. Neskelbiama ir statistika. Verčiau apsimesti, jog nieko neįvyko. Ir negalėtų įvykti, nes viena pusė atstovauja tik tiesai ir niekada neklysta.

Panikuoti nereikia, juk yra buvę blogesnių laikų. Pažįstamas kunigas dar ramino, jog tie, kurie palieka Bažnyčią, iš tikrųjų niekada jai ir nepriklausė. Taigi niekas ir bus niekas. Kažkuria prasme tai tiesa. Gal tuomet visai atsisakyti kūdikių krikšto, kad būtų sumažinta to „nieko”? T.y., formalios krikščionybės rizikos. Niekas nesutiktų. Išgirstum gražių minčių apie visagalę malonę, nenykstantį krikšto įspaudą ir pan. O tai, kad kažkas traukiasi, bus masonų ir kitų piktavalių darbas. Bet mums nebaisu, Bažnyčia pastatyta ant uolos, ir pragaro vartai jos nenugalės.

Kas be ko, Evangelija turi ir visada turėjo priešų. Taip pat tą vieną Priešą didžiąja raide. Bet šiais laikais populiaru hibridiniai ir nekonvenciniai karai. Iš tos pačios Evangelijos žinome, kaip Priešas ateina į šventą vietą ir cituoja tikėjimo tiesas. Jeigu ką, nieko jam nereiškia pasiimti į rankas katekizmą, dogmų sąvadą ar kanonų teisės tomelį. Ką nori. Kad tik būtų mažiau šansų įsivaizduoti save vertą prisiartinusios Dievo Karalystės. Argi nesakė Viešpats, jog ten vedantis kelias yra siauras, o vartai – ankšti!

Belgas vyskupas, iš kurio vyskupijos dabar išėjo anie keli tūkstančiai, aptardamas situaciją kalbėjo: „Tai ne principų ar teorijų reikalas; tai – gyvi žmonės, kuriais turiu rūpintis. Mes už juos atsakingi Dievo Tėvo akyse.” Ir dar nuomonė dėl partnerystės sąjungų bažnytinio laiminimo. Pasak to vyskupo, „Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija teikia mums gausybę galimybių, kaip keliauti kartu su žmonėmis ir prašyti jiems Dievo palaimos.”

Aišku, kita tradicija, saugesnė ir lengvesnė, yra nekeliauti, neprašyti, nieko negirdėti ir nematyti. Pacituoti katekizmą, dogmų sąvadą ir kanonų teisės kodeksą. Garsiai nusikvatoti, jeigu kam nors imtų atrodyti kitaip. Nenori – nereikia. Juk nemėtysi brangiųjų perlų kur papuola. Minėtas belgas vyskupas sako aplankęs dviejų moterų šeimą, auginančią vaikus, ir pakeitęs savo nepalankų nusistatymą. Jis pataria ir kitiems eiti, kviesti vieniems kitus pas save, kalbėtis, drauge vakarieniauti.

Būna ir visai netikėtų naujienų. Vieną vakarą buvau priverstas žiūrėti Euroviziją. Kaip sakoma, dėl kompanijos. Draugas krykštavo iš džiaugsmo, seniai buvau nematęs jo tokio laimingo. Man vietomis nusibosdavo, atmintyje sukosi girdėtos frazės apie muzikinį kičą, banalybių ir neskonybių srautą, ideologines potekstes. Bet paskui imi ir suklūsti. Štai dainuoja, kad galima įveikti vienatvę ir izoliaciją. Arba kaip gyventi neįgaliam, ir čia kone šv. Pauliaus mintis, kad būdamas silpnas esi galingas. Arba kaip yra bloga, nepakeliama, kada tave išduoda, žemina, supančioja, atima namus ir gyvenimą. Kaip kvaila peštis, įtarinėti, nekęsti. Ir kaip viršum visko yra meilė.

Religija, lygiai ir politika, demonstratyviai išeliminuota iš Eurovizijos. Bet žiūrėjau ir lyginau, kaip per popiežiškuosius urbi et orbi palaiminimus didžiųjų švenčių metu rodomos pasaulio žaizdos. Į Eurovizijos konkursą, atstovaujantį milijonams, taip pat suėjusi tiesa apie pasaulį, žmoniją, mūsų laikus. Kad ir kiek ten būtų specifinio žanro, pramogų industrijos, gal kičo. Ir nors niekas ten neprašo bažnytinio palaiminimo, net nepagalvoja apie tai, Bažnyčia galėtų būti netoliese. Klausytųsi, kas yra žmogaus širdyje. Atrastų laiko ženklų. Įsiterptų kaip geroji žinia, ne kaip anatema.

Tai, žinoma, tik atsitiktinumas, bet šiemet, ir ne vieną sykį ankstesniais metais, Eurovizija vyksta Sekminių kontekste. Taigi išvien su prašymais atsiųsti Šventąją Dvasią ir atnaujinti žemės veidą. Su viltimi, kad yra kaip kalbėti pasauliui apie Dievo Karalystę ir būti išgirstiems. Net jeigu tai būtų žodžiai, niekada iki tol nebuvę Bažnyčios žodyne.

Per pirmąsias Sekmines Jeruzalėje apaštalai skelbė nuostabius Dievo darbus. Visomis reikalingomis kalbomis. Kelios jų kalbos, paminėtos Apaštalų darbų knygoje, tuo metu jau buvo seniausiai išnykusios.