2020 10 30

Ilona Petrovė

Rokas Simanavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Evangelikas liuteronas E. Švageris: be tradicijos save suvokti daug sunkiau

Evaldas Švageris. Asmeninio albumo nuotrauka

Lietuvoje jau trečius metus oficialiai pažymima Reformacijos diena. Tai – proga ne tik prisiminti prieš daugiau nei penkis šimtu metų Martyno Liuterio paskelbtas 95 tezes, kviečiančias diskutuoti apie to meto bažnyčioje įsigalėjusias nuo Biblijos mokymo nutolusias praktikas, bet ir pažvelgti į šių laikų įvykius reformatorišku žvilgsniu. Vilniaus universiteto mokslų daktaras EVALDAS ŠVAGERIS užaugo Lietuvos ir Latvijos pasienyje įsikūrusioje evangelikų liuteronų bendruomenėje. Pašnekovas ne tik dalinasi prisiminimais apie tikėjimo svarbą pasienio miesteliuose, bet ir kalba apie žmogaus ambicijas tapti pasaulio centru.

Kilote iš Akmenės rajono. Kiek aplinkoje, kurioje užaugote, buvo svarbus tikėjimas?

Tautinėms mažumoms (tokioms kaip Lietuvos latviai), gyvenančios Lietuvos ir Latvijos pasienyje, religija, liuteronybė (aš pats, beje, kilęs iš liuteroniškos šeimos) yra svarbus aspektas tapatybei apibrėžti. Natūralu, kad, tautinei mažumai gyvenant didesnės tautos apsupty, vienaip ar kitaip vyksta pirmosios asimiliacija. Tautinės mažumos nyksta, tai yra neišvengiamas procesas: mažas žmonių ratas, mišrios šeimos, galų gale didelė gyventojų migracija. Asimiliacijos procesą konfesiniai dalykai gali tik šiek tiek pristabdyti. Palatvijys yra liuteroniškas, ten lietuviškos liuteroniškos tradicijos, nebuvo, todėl suvokimą, kad esi kitoks, lemia ne tik kalba, giminystės ryšiai, bet šiuo atveju ir liuteronybė. Šiame krašte nėra ir latviškos katalikiškosios tradicijos. Taigi visa tai tarytum konservuoja, padeda palaikyti latvišką bendruomenės tapatybę.

Kalbos ir tikėjimo santykis ypač svarbus mažesniuose miesteliuose.

Taip. Latviškoji liuteroniškoji šio krašto tradicija neatsiejama nuo latvių kalbos. Žinoma, dabar tokia realybė, kad latviškai kalbančių pastorių Lietuvoje nebėra, todėl pamaldos vyksta lietuvių kalba. Mūsų parapijoje mes dar latviškai giedame giesmes, tačiau pamokslas, didžioji liturgijos dalis jau skaitoma lietuviškai. Senoji karta tikėjimą griežtai siejo su latvių kalbos vartojimu. Tai turbūt suvokta, kaip jau minėjau, kaip vienas iš tapatybės elementų.

Kalbant apie Reformaciją, dažnai pabrėžiama dialogo svarba. Kaip yra dabar?

Vakarietiškoje kultūroje, kaip galima spėti iš pastarųjų šimtmečių literatūrinio ir filosofinio paveldo, žmogaus raida kreipiama individualizmo link. Žmogus apmąsto save ir vertina pasaulį iš savo žiūros taško, o bažnyčia, tikėjimas vis labiau nustumiami į šalį kaip šalutinis, nereikalingas elementas. Jei į Dievą žiūrime kaip į bendruomenės, tikinčiųjų visuomenės kūrėją, kyla loginė ir filosofinė priešprieša: ar žmogus yra pasaulio centras, ar vis dėlto jo savivokai reikalingas kitas žmogus kaip atspindys, kaip tapatybės išgryninimo priemonė, padedanti save suvokti kaip visuomenės narį – ne pakilusį virš jos, bet esantį lygiu su kitais jos nariais.

Man labai patiko liuteronų dvasininko Ričardo Dokšo pamokslo mintis, kad gailestingumas ar nusižeminimas nėra žmogaus silpnumo išraiška. Tradiciškai manome, kad jei kažkurioje situacijoje nusileisiu, tai pasirodysiu esąs kvailesnis, silpnesnis, nevisavertis visuomenės narys. Tačiau veikiau yra priešingai, – minima dvasinė laikysena kaip tik turi daugiau kuriamosios galios. Žvelgdamas iš paprasto žmogaus perspektyvos nesu tikras, kiek bažnyčia prisideda prie dialogo kūrimo. Juk pagrindinė intencija visada ateina iš paties žmogaus. Kur ir kokiomis sąlygomis žmogus susiformuoja, kokie yra jo vidinio pasaulio atramos taškai, santykis su Dievu, kiekvienu atveju yra labai individualu ir skirtinga. Kaip minėjau, bėda tada, kai bandome iš savęs sukurti pasaulio centrą, nes užtenka susidurti su sunkesnėmis problemomis ir norom nenorom pradedame ieškome vilties, bandome susivokti smarkiai besikeičiančiame pasaulyje. Tada dialogo mezgimas su savo bendruomene, visuomene yra gyvybiškai svarbus.

Esate filologas, kalbininkas. Reformacija paliko savo pėdsaką ne tik tikėjimo išpažinimui, bet ir kultūrai. Koks didžiausias reformacijos palikimas?

Reformacijos esmė – kuo labiau priartinti Dievą prie žmogaus, prie Jo žodžio. Reformacijos vienas iš tikslų, – skelbti Dievo žodį gimtąja kalba. Tai tarsi papildomos grandies tarp Dievo žodžio ir žmogaus pašalinimas. Nuo to laiko Šventąjį Raštą galima skaityti ir studijuoti patiems. Pakanka imti ir gilintis, nereikia važiuoti tūkstančių kilometrų į šventas vietas, kad, palietęs kažkokį šventąjį akmenį, staiga suvoktum, kad klydai, o dabar patyrei nušvitimą ir viską supranti. Juk viskas iš esmės čia pat.

Pastebima tendencija, kad reformatų, liuteronų bendruomenės mažesniuose miesteliuose nėra gausios, ilgamečiai bendruomenės nariai miršta. Ką jūs manote apie šią situaciją?

Manau, šiuo atveju konfesiniai ir tautiniai skirtumai turi neigiamą efektą. Tautinis aspektas mūsų krašte, manau, sukuria barjerą (kita tauta, tai ir kitas tikėjimas). Lietuviškoje liuteroniškoje tradicijoje to barjero nėra. Vilniuje ar Tauragėje – daug jaunimo, parapijos pasipildo naujais nariais. Mūsų atveju, tautinis skirtumas yra viena iš kliūčių, kurią, būdamas lietuvis, turi įveikti, jei nori susieti save su šio krašto liuteronišku tikėjimu. Dėl šios priežasties, kaip minėjau, manau, kad nykstant tautinei latvių mažumai, nyksta ir latviškų Lietuvos parapijų gyvybingumas. Tai gyvenimiškas procesas.

Kadangi užaugote liuteroniškoje šeimoje, ar jums kilo liuteroniškos tapatybės klausimas?

Nuo vaikystės gerąja prasme esu pakliuvęs į tradicijos spąstus. Kai tau pusė metų ar vieneri metai, nelabai gali pasakyti: „Manęs nekrikštykite, kai užaugsiu, galbūt nuspręsiu kitaip“. Šiuo požiūriu šeimos tradicijos nulemia pradinį gyvenimo etapą. Kai savęs klausiu, kodėl esu toks, koks esu, tai tą laiko tarpsnį interpretuoju, kaip kažkokio mano vidinio pasaulio pagrindo suformavimą, nuo kurio aš pats jau galiu atsispirti ir mąstyti toliau, ar galiu ir noriu būti kitoks ir pan.

Kitaip tariant, visų pirma sau pasakau, kad esu liuteronas. Tada bandau suvokti, ką, priklausydamas šiai tradicijai, savyje atradau, sukūriau, apmąsčiau, suvokiau. Suprantama, laikui bėgant, požiūris gali keistis, kažkas imti atrodyti kitaip, tačiau, kad bet kokie mąstymo pokyčiai įvyktų, reikia turėti kokį nors pagrindą, kokią nors tradiciją, kokią nors tapatybę. Mano nuomone, neturint atskaitos taško, save suvokti yra daug sunkiau. Mano tradicija, mano Dievas yra elementari laisvė mąstyti. Visada turiu galimybę rinktis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visuomenėje, ypač tarp jaunų žmonių, vis dažniau galima pastebėti tradicijų kvestionavimą. Tai – laikinas maištavimas ar kažkas kita?

Aš manau, kad amžinos jaunystės problemos susijusios su pernelyg didele savimeile, pasitikėjimu savimi. Prisiminkime Dievo įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Tai juk beprotiškai sunku. Kai mes skiriame daug dėmesio savo ego, pradedame pasaulio centre matyti save ir sakome: „Tu elkis taip, kad man būtų geriau“, o ne atvirkščiai. Dažnas ima manyti, kad labai originaliai mąsto, o pasaulis nesupranta unikalių jo minčių ir pan. Susiformuoja priešpriešos židinys. Mano nuomone, tai yra labai paviršutiniškas mąstymas. Taip bandoma atsiplėšti nuo tradicijos, kuri suteikia dvasinį pagrindą ir suformuoja asmenybę. Kai žmogus įtiki savimi kaip pasaulio centru, dažniausiai tai tiesiog elementaraus apsiskaitymo trūkumo ar per mažo dėmesio savo dvasiniam augimui pasekmė. Vos pradedi labiau gilintis į kokius nors klausimus ir ieškai galimų atsakymų knygose, iškart supranti, kad tos pačios mintys ir tie patys klausimai kilo ir tiems, kurie gyveno prieš šimtą ar daugiau metų. Klausimai liko tie patys: tapatybės, kas tu esi, paieškos, Dievo kategorijos ir savo santykio su ja apmąstymas ir t.t. Tai nieko nauja.

Ką tik pasibaigę Seimo rinkimai parodė, kad žmonės renkasi balsuoti už partijas, kurios siūlė mažiau apribojimų, daugiau pasirinkimo galimybių. Ar visuomenė teisingai supranta laisvę

Pastaruoju metu galime pastebėti, kad politikai bando taikstytis prie visuomenės nuotaikų. Jie kuria formą, bet ne turinį. Didžioji visuomenės dalis pasiduoda minios sindromui, ji nekritiška. Aš pats save laikau apolitišku, tačiau liberalių partijų retorikoje dažnai savaime suprantamu dalyku, siekiamybe laikomas progresyvumas, tačiau niekas nebando gilintis, koks turinys glūdi po šia sąvoka. Skamba labai protingai, bet tai tik žodžiai. Koks yra filosofinis termino „progresyvumas“ pagrindas, kurlink jis veda? Jei progresyvumu norima labiau gilintis ir išplėsti žmogaus teises, mano galva, tai bendrąja prasme gilina ir skatina individualizmą. Iš čia, regis, atsiranda pažiūra, kad valstybė turi tarnauti tau, o ne tu jai. Tas pat ir kalbant apie Dievą, žmogus vėl stengiasi persikelti į pasaulio centrą. Kai nebelieka dvasinio, aukštesnio lygmens, iš žodyno pašalinamos į bendruomeniškumą kreipiančios kategorijos kaip tauta, bažnyčia ar visuomenė, man atrodo, taip užkoduojami didesnio ar mažesnio masto konfliktai ateityje.

Pokalbis įrašytas XFM radijo studijoje