„Evoliucija“ – filmas apie trauminę vienos šeimos patirtį

Trys filmo herojai – močiutė Eva, jos dukra Lena ir anūkas Jonas – trijų kartų atstovai, paliesti praeities, susipynusios su dabartimi, realijų. Jų istorijas, tris atskiras filmo dalis, metaforiškai jungia vanduo: pradžioje kaip įrankis, skirtas nuplauti nusikaltimo pėdsakus, vėliau kaip šniokščiantis krioklys, nunešantis tariamą saugumą takioje, vis dar neatsikračiusioje praeities šešėlių visuomenėje, o paskutiniajame filmo epizode – kaip tekanti upė, viltingos ateities simbolis.

Jau pirmieji filmo epizodai žiūrovą panardina į niūrią, siurrealistinę (o iš tiesų realiai egzistavusią!) aplinką – lyg ir rūsį, lyg ir didžiulę kamerą, kurioje su pilnais vandens buteliais, kibirais ir šepečiais blaškosi trys kone paklaikę iš įtampos vyrai. Vanduo pilamas ant grindų, ant sienų, kurioms palengva eižėjant iš plyšių lenda žmonių plaukų sruogos, netgi virvės, o kažkur apačioje, požemyje, pasigirsta kūdikio verksmas… Išplėšus grindų groteles atrandamas beveik nuogas kokių dvejų–trejų metų kūdikis. Vaikas iškart įvyniojamas į kareivišką apklotą, išnešamas į sniegu padengtą lauką, kuriame zuja kareiviai ir sunkvežimiai, ir išvežamas motociklu.

„Gimiau Kareivinių gatvėje… SS taip juokaudavo, visiems naujagimiams įrašydavo „Kareivinių gatvė“…“ – antrojoje filmo dalyje savo dukrai pasakys Eva (garsi vengrų aktorė Lili Monori), kūdikis, rusų kareivių išgelbėtas iš Aušvico koncentracijos stovyklos. Gimusi patikrinimo rikiuotės metu ji neturėjo jokių galimybių išgyventi, nes konclageryje gimę kūdikiai esesininkių būdavo iškart paskandinami kibire arba pasmaugiami. Tačiau istorija atskleidžia, kad vis dėlto buvo ir tokių, kurie išgyveno – kaip ir filmo herojė Eva.

„Tavo gyvenime Holokausto nebuvo, aš pasistengiau…“ – savo gyvenimo saulėlydyje ji sako suaugusiai dukrai Lenai (aktorė Annamaria Lang), į ką Lena atrėžia, jog iki šiol prisimena stalčiuose slėptus maišelius, pilnus sudžiūvusių duonos plutelių. „Mano gyvenime buvo vien Holokaustas, o aš to negaliu įrodyti…“ O įrodymų reikalauja Vokietijos, į kurią iš Budapešto kartu su sūnumi Jonu nori išvažiuoti Lena, žydų taryba. Reikalingi Lenos mamos ir močiutės gimimo liudijimai, įvairūs dokumentai, netgi močiutės kapo nuotrauka. „O kodėl tą reikia įrodinėti žmonėms, visą gyvenimą mus vertusiems tą slėpti? Jie yra idiotai, kurie nežino istorijos…“ – pareiškia Eva.

Ir ji teisi. Antisemitizmas po karo niekur nedingo, jis tik pakeitė veidą. Psichologai, tiriantys kolektyvinių traumų aukas, yra pastebėję, kad traumoms įveikti svarbus yra tiek kalbėjimasis apie ją šeimoje, tiek ir aukų socialinis pripažinimas visuomenėje. Be šių veiksnių sąveikos psichologinis gijimas sunkiai įmanomas. Ir ypač jis sunkiai įmanomas, jei problema ignoruojama.

Antroji dalis baigiasi Evos asmenybės katastrofa: nuo demencijos kenčianti moteris nebesulaiko viduriavimo. Lyg to būtų maža, pasipila vanduo, užliejantis visą jos butą…

Trečioji dalis, skirta anūko Jono (aktorius Goya Rego) įsitvirtintinimui Berlyne, atskleidžia visas visuomenės ydas ir šiukšles, kurias pavyzdingo įvaizdžio siekianti Jono mokyklos vadovybė kruopščiai stengiasi sužerti po kilimu. Ne, ten nėra jokios tautų draugystės ir taip trokštamo multikultūriškumo: žydų tautybės Joną persekioja ir iš jo tyčiojasi bendramoksliai, o mokytoja dėl sudeginto Chanukos žibinto, kurį Jonui pagamino jo mama, kaltina kažkokius „importuotus konfliktus, atneštus iš Vidurinių Rytų…“ Jonas ir jo draugė turkė Jasmin (aktorė Padme Hamdemir) kartu laidoja nugaišusį Jasmin žiurkėną, prašydami žiurkėno dievui suteikti jam ramybę, „kad jis ramiai ilsėtųsi amžinuose medžioklės plotuose…“ Šiems jauniems žmonėms visiškai neįdomios keistos tradicijos ir ritualai, atskiriantys tautas, kol kas jiems įdomūs tik jie patys ir tarp jų gimstanti meilė.

Filmo pabaiga atrodo dirbtinoka, savo įtaiga nusileidžianti močiutės Evos ir mamos Lenos istorijoms. Neaišku, ar ateinančiai kartai bus lengva įveikti amžiais besitęsiančias etnines įtampas, bet labai norėtųsi tuo tikėti. Dabartinė jaunoji karta, augusi palyginti taikiame pasaulyje – bent Vakaruose – savo tėvus ir senelius pranoksta humaniškesniu požiūriu į ją supantį pasaulį.

Ši juosta, kurta dviejų teatro ir kino meistrų, nusipelno ir atskiro pagyrimo už puikų garsaus prancūzų operatoriaus Yoricko Le Saux darbą. O pats režisierius Kornélio Mundruczó lietuviams yra gana pažįstamas: 2017 m. į Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ buvo atvežtas spektaklis „Gyvenimo imitacija“, kurį režisierius sukūrė kartu su grupe „Proton“. 2018 m. Lenkijos teatre „TR Warszawa“ buvo pastatytas bendras Kornélio Mundruczó ir Katos Wéber kūrinys „Moters dalys“ („Pieces of a Woman“), ekranizuotas 2020 metais. Šis filmas, kurį prodiusavo garsusis Martinas Scorsese, buvo nominuotas daugybei apdovanojimų. Kiekviename filme nuo „Balto Dievo“ (2014 m.), laimėjusio „Ypatingo žvilgsnio“ programos apdovanojimą, režisierius bendradarbiauja su savo sutuoktine dramaturge ir scenariste Kata Wéber. 2021 m. Kanų filmų festivalyje pristatytas filmas „Evoliucija“ – naujausias šios menininkų poros kūrinys.