„Exodus 90“: ką laimime, kai atsisakome malonumų?

Neturiu genties, bet juk turiu broliją! Brolija nėra gentis. Tai ne chebra, ne komanda, ne būrys. Tai brolija, išpažįstanti Dievą kaip Tėvą, tikinti į Triasmenį Dievą.

Lietuvoje egzistuoja ne viena tokia brolija. Panašu, kad galime kalbėti apie dviženklį jų skaičių. Šis straipsnis apie vieną iš jų – apie mus. Mūsų „Exodus 90“ broliją sudaro šešios asmenybės, šeši jauni krikščionys – penki evangelikai ir vienas katalikas: Laurynas Jacevičius (brolijos iniciatorius ir lyderis), Ričardas Brogys, Nerijus Matonis, Dovydas Keleckas, Darius Umbrasas, Emilis Jakštys.

„Exodus 90“: kas tai?

„Exodus 90“ – tai katalikų sukurta devyniasdešimties dienų programa vyrams. Programa padeda tikintiesiems išsivaduoti iš šiuolaikinį žmogų pavergusių malonumų: socialinių tinklų, kompiuterinių žaidimų, alkoholio, nereikalingo daiktų pirkimo, nesveiko maisto ir t. t. Atsisakydami šių ir kitų malonumų vyrai atranda tai, ko mums, šiuolaikiniams žmonėms, nuolat trūksta – laiko. Programa primygtinai skatina šį laiką panaudoti prasmingiau: daugiau maldos, daugiau gyvo bendravimo su artimaisiais ir kt.

„Exodus 90“ koncepciją sudaro trys dimensijos: malda, askezė ir brolija. Broliai kasdien individualiai skaito Senąjį Testamentą – Išėjimo knygą (angl. Exodus), kitas ištraukas iš Šventojo Rašto ir „Exodus 90“ kūrėjų parengtus komentarus. Siekdami laisvės, vyrai tapatinasi su Išėjimo knygoje aprašomais izraeliečiais, išsivadavusiais iš Egipto vergovės. Tik brolių vergovė kitokia nei istorinių izraeliečių. Jų vergovė – pirmojo pasaulio valstybių teikiami malonumai.

„Exodus 90“ metu leidžiama klausytis tik Dievo link vedančios muzikos (kokia tai muzika – kiekvienas nusprendžia individualiai). Pavyzdžiui, krikščioniško roko grupės GYVAI dainos – „Nėra laiko“. Kodėl? Nes „Exodus 90“ dėka atsiranda laisvo laiko ir, dainos žodžiais tariant, „sportuoti, vairuoti mokintis“, „nusivesti seserį į kiną“, ir „tvarkytis, skaityt, tobulėti, sveikai valgyt pradėti“.

Atsiranda laiko ir kavai! Įdomu, kad „Exodus 90“ programa „atima“ iš šiuolaikinio išlepusio vyro gana daug, tačiau palieka jam kavą. Vienas iš „Exodus 90“ kozirių – kasdienis šaltas dušas. Nūdien tai labai populiarus įvairių ugdančių sistemų tūzas – šią praktiką mėgsta ir nekrikščionys.

Plačiau apie „Exodus 90“ programos turinį ir struktūrą galite rasti oficialiame programos puslapyje. Taip pat oficialiame „Exodus 90“ jutubo kanale arba interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ religijos temų redaktoriaus Simono Bendžiaus straipsnyje „Malda, brolystė ir šaltas dušas“.

Krikščionės, merginos ir moterys, gali nenusiminti. Sėkmingai veikia devyniasdešimties dienų programa moterims – tai „Fiat 90“. Oficiali „Fiat 90“ (ne automobilio, o katalikiškos programos) internetinė svetainė: spausti čia.

„Exodus 90“ padeda tikintiesiems atskleisti jų autentišką krikščionišką vyriškumą. Programos kūrėjų žodžiais tariant, būti „vyrais dėl kitų“. Viena bičiulė manęs klausė: „Ar „Exodus 90“ gali atlikti nekrikščionis vaikinas ar vyras?“ Hm, manau, kad teoriškai gali. Niekas netikrins krikšto liudijimo, nereikalaus pasakyti tikėjimo išpažinimą, prijungę jį prie melo detektoriaus. Visgi, mano akimis, „Exodus 90“ tikslingai suformuota apsisprendusiems krikščionims. Nekrikščionys gali perimti šios programos fragmentus.

Čia verta paklausti: kas yra (krikščioniškas) vyriškumas? Manau, kad ir nemažai „Gentys“ judėjimo vyrų, ir „Exodus 90“ vyrų sutars dėl vieno – kasdieniai šalti dušai yra gerai. Taip pat manau, kad sutars, jog drąsa ir iniciatyvumas – vyriška. Tačiau, jeigu pasigilinsime, kaip manau, vyriškumą suprasime skirtingai. Brolija nėra gentis.

Interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ religijų temų redaktorius S. Bendžius rašo: „Ši programa – tikras iššūkis.“ Išties galima sutikti, tačiau norisi įterpti savo trigrašį. Prisimenu Dariaus, mano inkaro (kas yra „inkaras“ – vėliau) , komentarą – „Exodus 90“ neturėtų būti sunki programa. Pritariu. Kodėl? „Exodus 90“ galime pavadinti „iššūkiu“, „sunkia programa“ tik dėl vienos priežasties – mes, šiuolaikiniai vyrai, esame išlepę, menkai disciplinuoti, neįpratę prie asketiško gyvenimo būdo. Toks kontekstas. Tokiame kontekste ši programa gali būti apibūdinta kaip „tikras iššūkis“.

„Exodus 90“ – tik vyrams, o „Fiat 90“ – tik moterims, tačiau vyrai ir moterys nėra kiršinami. Priešingai. Programa, mano manymu, padeda ugdyti, prisimenant XX a. filosofą Antaną Maceiną, „pozityvinę skaistybę“. Atsitraukiame į vyrišką erdvę, nes joje mūsų neblaško romantiniai minčių vingiai, seksualinė trauka, noras padaryti įspūdį merginomis ir moterims. Tik vyriška erdvė padeda būti dėmesingesniam Dievui. Joje galima atvirai ir intensyviai kalbėtis apie vyriškus iššūkius, sunkumus ir džiaugsmus. Atsitraukiame, kad sugrįžtume.

„Fiat 90“: katalikiška programa moterims

Manau, kad ne vien krikščionims, bet ir krikščionėms svarbu ugdyti dvasinę discipliną. Todėl, prieš pradėdami dalintis mūsų brolijos patirtimis, pasidomėkime dviejų katalikių dvasinės kelionės patirtimi, iškilusiais iššūkiais ir sunkumais.

Augustė Janatjeva ir Agnieszka Sobieska – šios dvi merginos kartu su keliomis dešimtimis kitų motyvuotų sesių atliko „Fiat 90“. Kaip joms sekėsi? Augustės dienotvarkė buvo įtempta, todėl dėl laiko ir jėgų stokos reikėjo gerokai pasistengti, kad jai pavyktų sportuoti penkis kartus per savaitę, kad surastų laiko maldai ir neburbėtų (programa draudžia burbėjimą). Užduotimi buvo ir apkalbos, kurių (jeigu apkalbos vyksta) „Fiat 90“ nurodo atsisakyti.

Įdomu, kad sesei, kaip ir man, buvo sunku išbūti be roko muzikos: „Norėjosi save išlieti, išsitaškyti, bet tada įsijungdavau šlovinimą. Ir tada taškydavausi su Jėzumi.“ Šią programą Augustė vertina tikrai teigiamai ir net sutiktų pakartoti. Merginai patiko, kad dėl „Fiat 90“ buvo „priversta rasti laiko Dievui“. Augustė lyg apibendrindama sako: „Faktas kaip blynas – valią tikrai ugdo.“

Agnieszka dalinasi, kad „Fiat 90“ padėjo auginti sąmoningumą. Sesė ėmė giliau reflektuoti savo pasirinkimus. Pavyzdžiui, Agnieszka pastebėjo, kad neretai apsilankyti socialiniuose tinkluose ją paskatina tik viena priežastis – nuobodulys. Mergina neslepia, kad kai kurias „Fiat 90“ disciplinas vertina dviprasmiškai. Ji neįžvelgė naudos, jog privalo išsyk atsikelti, suskambus pirmajam žadintuvui.

Sesės šią programą laiko sunkia, tačiau rekomenduotų kitoms tikinčiosioms. „Nebūtina visko išpildyti tobulai. Ir neverta graužtis dėl klaidų, jeigu jos veda į gilesnį Dievo pažinimą ir nuoširdesnį santykį su Juo“, – drąsina Agnieszka.

„Exodus 90“: mūsų brolija

„Brolijoje vyrai išeina iš savo komforto zonos į šviesą. Brolijoje atskaitomybė išryškina autentišką vyriškumą. Krikščionio gyvenimas nėra lengvas. Tau reikia brolių, o jiems reikia tavęs“, – rašoma oficialiame „Exodus 90“ tinklalapyje.

Krikščioniškasis tikėjimas nėra individualus, o bendruomeniškas – jis skleidžiasi meile grįstame santykyje. Dėl šios priežasties brolių patirtis pateikiu ne kaip individualių dviratininkų, o tandemiškų herojų. Šios trys poros buvo vienas kito inkarai: Laurynas ir Ričardas; Nerijus ir Dovydas; Darius ir Emilis.

Kokia yra „inkaro“ paskirtis? Liaudiškai tariant, arba nuleisti kitą ant žemės, arba pakelti nuo žemės. Tai yra rūpintis brolio pažanga, reflektuoti jo išgyvenimus, palaikyti, rodyti gerą pavyzdį, sudrausminti. „Exodus 90“ programoje pritaikomą tandemiškumo konceptą galima įžvelgti ir bibliniame (pavyzdžiui Lk 10, 1–2), ir moderniame kontekste. Tandemiškumas ir atskaitomybė grupei – tai sporte aktyviai naudojami įrankiai. Pavyzdžiui, ilgųjų distancijų bėgikai dviese gali bėgti ištvermingiau nei pavieniui. Sportininko rezultatai gali būti geresni, nes teigiamas arba neigiamas grupės įvertinimas yra didelė varomoji jėga.

Visgi inkaras nėra išprotėjęs seržantas, nėra joks majoras Peinas. Nestovėjome vienas prie kito su žvake. Savarankiškai atlikome disciplinas. Nesame vienuoliai, nedavėme jokių įžadų, negyvename vienuolyne. Jeigu labai norisi, tai galima nesunkiai nuslėpti nuo inkaro ir brolių, kad nesimelsta, kad po šaltu dušu nepalįsta, kad į pornografiją stebeilyta, kad saldainių dėžė suvalgyta, kad savaitgalį alaus prigerta. Tikrasis „seržantas“ yra kiekvieno brolio sąžinė, pasūdyta mielaširdinga Evangelijos druskyte.

Kiekvieną sekmadienį mūsų brolija susiskambindavo nuotoliniu būdu, kadangi atlikome programą per karantiną. Šių pokalbių metu kiekvienas brolis pateikdavo glaustą ataskaitą, kaip sekėsi (į)vykdyti programos reikalavimus. Susitikimo metu melsdavomės ir diskutuodavome. Virtualūs brolijos susitikimai buvo įvairūs: kartais pripildyti juoko, kartais rimtų diskusijų, kartais kiek nerangios tylos akimirkų. Tačiau visą šneką – ir rimtą, ir nerimtą – apkabindavo malda.

Mūsų brolija: Laurynas ir Ričardas

Kaip viskas prasidėjo?

Tiksliausią atsakymą gali iškloti Laurynas. Jis subūrė mus į broliją. Laurynas pasakoja, kad Šventoji Dvasia ragino jį imtis iniciatyvos per katalikų apologeto Matto Fraddo jutubo kanalą. Šiame kanale reguliariai pasirodydavo „Exodus 90“ reklama. Iniciatyvos „Apologetika.lt“ įkūrėjas Laurynas pamatydavo šią reklamą ir patirdavo „paraginimą“:

„Nusprendžiau imtis „Exodus 90“, nes jaučiau dvasinę sausrą, reikėjo gylio, spyrio į užpakalį, išorinės kontrolės. […] Kai praėjo tas įsimylėjimo periodas ką tik įtikėjus, kai nustojau dirbti organizacijoje „Agapė“ – nebebuvo tos nuolatinės grupės, kuri padėtų intensyviai dvasiškai augti. […] Neišgyvenau Dievo taip kaip ankstyvaisiais savo [kaip tikinčio žmogaus] gyvenimo metais. Norėjau eiti į artimesnį santykį su Dievu, norėjau tai daryti ne vienas, bet bendruomenėje. Taip pat imponavo ir askezė. Nors sportininko disciplina man padėdavo, bet atskaitomybė kitiems yra reikalinga.“

Krikščionybės apologetas Laurynas, kiek save atsimena, visuomet suburdavo žmones. Visgi su žodžiu „lyderystė“ jis nesitapatina. Pasak jo, tai tiesiog iniciatyvumas. Ar jį Laurynas sietų su vyriškumu? „Iniciatyvumas, – atsako jis, – yra viena iš savybių, kurias vyras turėtų praktikuoti.“ Laurynas paaiškina plačiau: „Tai nereiškia, kad moteris negali imtis iniciatyvos. Tačiau, pavyzdžiui, prieš piršdamasis vyras priklaups ant kelio. Jeigu piršis moteris – mes manysim, kad vyras nepadarė to, ką turėjo padaryti. Gal išsigando, gal yra neryžtingas, gal nėra įsipareigojęs. Iniciatyvumas rodo tam tikrą įsipareigojimą. Žmonės nori matyti įsipareigojusį ir atsakomybę prisiimantį vyrą.“

Brolijos lyderis džiaugiasi, kad užsimezgė glaudesnės draugystės ir bent kurį laiką (po programos) išlaikėme tam tikrus „Exodus 90“ principus. „Aš džiaugiuosi, kad grupėje buvo būtent šitie žmonės, kad pažinome vienas kitą, susidraugavome, kad susirinko žmonės iš kelių skirtingų bendruomenių. Virė geros diskusijos. Ko norėjosi labiau – tai gyvų susitikimų, nors praktiškai tai buvo neįmanoma [„Exodus 90“ atlikome karantino sąlygomis – aut. past.]. Galbūt dėl to kartais prisijungdavo ne visi, apleisdavome kai kurias disciplinas, tad norėjosi dar didesnio įsipareigojimo grupei ir programai“, – sako Laurynas.

Ką daryti krikščioniui, kuris svarsto (ar vertėtų) suburti „Exodus 90“ broliją? Laurynas duoda patarimą: „Tiesiog daug nedvejoti ir daryti. Jei pirmi, kam bus pasiūlyta, atsisakys, nesustoti ir ieškoti bendraminčių. Tiesa, jei iniciatorius ar dalyviai yra vedę, būtina pasitarti su žmona ir papasakoti, kas kaip vyks ir kodėl, nes tai neišvengiamai paveiks abiejų gyvenimą.“

Laurynas ir Ričardas – vyriausieji brolijos vyrai. Vieninteliai vedę. Jie vienas apie kitą atsiliepia pačiais pagarbiausiais žodžiais. Ričardas, brolijos lyderio inkaras, sako, kad „Laurynas davė jauno, brandaus krikščionio, tvirtai stovinčio tikėjime, pavyzdį. Ne tik žmogaus, kuris matomas viešojoje erdvėje, bet ir asmeniniame gyvenime yra tiek pat smalsus, tvirtas savo pasirinkimuose, tvirtas savo šeimos gerovės klausimu. […] Viešpats atsakė į maldą ir suteikė galimybę pažinti Lauryną su žmona – žmones, kurie kaip įmanydami stiebiasi Tiesos link ir savo gyvenimu išpildo mano maldą bei atsako į klausimą, kas yra kūrinijos centras ir galutinis tikslas.“

Kokia buvo Ričardo „Exodus 90“ patirtis? Brolis įvardina dvi disciplinas, kurių laikytis buvo kebloka. Vienos – fiziškai, o kitos – morališkai. Kadangi programą atlikome žiemą, Ričardas dėl sušlubavusios sveikatos kartais nepalįsdavo po šaltu dušu. Brolis atvirauja, kad buvo sunku kasdien po valandą melstis. „Vieni geba kalbėti daug. Yra žmonių, kurie tiesiog gali pasakyti: „Tebūnie Tavo valia, Viešpatie.“ Manau, kad būčiau vienas iš tų asmenų. Jis mato, kas yra svarbu, ir nesinori išmelsti dalykų, kurie nėra pagal Jo valią“, – sako Ričardas.

Evangelikui Ričardui buvo įdomu pamatyti skirtumus tarp protestantų ir katalikų. „Tuo metu su jaunimu studijavome Bibliją iš Apaštalų darbų. Sulaukdavau nemažai klausimų. Klausimai buvo susiję su įsišaknijusiais mitais apie katalikų teologiją. Ir man bestudijuojant „Exodus 90“ dalis jų pasitvirtino. Teko skaityti visus Vatikano II susirinkimo dokumentus. Tad galbūt „Exodus 90“ programa padėjo išgryninti patį [katalikų teologijos] konceptą, nesiremiant mitais, o tiesiai skaitant iš patikimų šaltinių, tai padėjo suvokti savo, kaip evangeliko, tapatybę“, – pasakoja brolis.

Mūsų brolija: Nerijus ir Dovydas

Ankščiau Nerijus žiūrėdavo pornografiją. Ir nors „Exodus 90“ metu šiam smaližiui buvo sunkiausia atsisakyti saldumynų, desertų ir nepersivalgyti, tačiau praeities kelias buvo pažymėtas sunkesnės nuodėmės pėdsakų. Ir skausmo. Nerijus skaudžiai išgyveno pornografijos pažymėtą praeitį. Kaip pats sako: „Su ašaromis.“

Brolis sako, kad „Exodus 90“ padėjo įveikti praeities „bagažą“. Iki programos pradžios Nerijus ir Dovydas tarpusavyje nebendravo, tačiau programa jaunuolius suartino. Būtent inkarui Dovydui ir broliui Ričardui jis drįso atsiverti, galėjo (išsi)kalbėti apie pornografiją. Gėda vis mažiau kaustė Nerijų. Sunkios kelionės link skaistumo prasmę iliustruoja šie Nerijaus žodžiai: „Kai turėsiu šeimą, kaip aš žiūrėsiu į savo žmoną? Ar aš nežiūrėsiu į ją kaip į prekę? Dievas atstatė moters grožį, moters vertę. Laisvė atėjo.“

Nerijui labai patiko „Exodus 90“ koncepcija – „vyras dėl kitų“. Jis pasakoja, kad prieš įtikėdamas buvo tikras „karštaliežuvis“. Tikėjimas padėjo tapti ramesniam, labiau susitvardančiam, labiau mylinčiam žmones, o „Exodus 90“ išryškino Nerijaus norą tarnauti: „Norėjau pamatyti, kad žmonės šypsosi, natūraliai šypsosi. Norėjosi kurti pozityvią įtaką. Nesinorėjo lįsti į konfliktus, o viską su meile įveikti.“

O štai Nerijaus inkarui Dovydui, kaip ir Ričardui, sunkus buvo maldos laikas. Jaunuoliui buvo sunku susikaupti ir klausytis Dievo. Nežavėjo ir šalti dušai. Brolis dalijasi, kad išties mėgsta gerą kiną, todėl jautė, jog kažko trūksta. Kita vertus, kaip sako Dovydas, „atsirado laisvo laiko. Melsdavausi ar eidavau sportuoti“.

„Exodus 90“ Dovydui suteikė galimybę būti „krikščioniškame mūšyje, kuriame pagrindinis priešas esi tu pats“. Dovydas, kaip ir jo inkaras Nerijus, dar prieš atlikdamas programą buvo nutraukęs pornografijos žiūrėjimą. Rimtas inkaras Dovydui padėjo toliau ugdyti savitvardą. Jiedu galėjo atvirai pasikalbėti. Pasak Dovydo, būtent „tyloje ir vienatvėje ir įžengia priešas, o su broliu gali viską išnešti į šviesą“.

Dovydas žavisi savo inkaro pasišventimu Jėzui ir tarnyste LKSB (Lietuvos krikščionių studentų bendrijai). Rimtojo Nerijaus akyse Dovydas privalėjo nusiimti savąsias kaukes: „Jis turi tą rimtumą, o aš toks vėjavaikiškas. Turiu tą veidmainiškumą, maivymąsi, vaikiškumą – savybes, kurios yra kaip makiažas. Su Nerijumi aš turiu tą makiažą nusiimti.“

Pasak Dovydo, tokios frazės kaip „vienas lauke ne karys“ neatsiranda šiaip sau! Dovydas apibendrina jųdviejų inkarystę: „Kiekvienas kažkur buvo silpnesnis. Pavyzdžiui, Nerijus dėl maisto, o aš maldoje. Mes skirtingi. Kai vienas brolis silpnesnis vienur, kitas kitur – vienas kitą pakeliame. Čia tik dušas – man čia ne problema, o tu nevalgyk! Gerai būti su inkaru. Atsiranda komandiškumas. Du sudaryti iš vieno.“

Mūsų brolija: Darius ir Emilis

Mano inkaro Dariaus patirtis yra išskirtinė, mat jis „Exodus 90“ atliko dusyk (be pertraukos!). Pirmą kartą su brolija, antrąkart – vienas. Darius liudija, kad „programa nesukurta eiti tuo keliu vienam“. Jam trūko brolijos, kaip sportininkui gali trūkti trenerio. Brolija buvo lyg „terapinė grupė“, kurioje nebuvo praskiedžiamas ir aukojamas tikėjimas.

Kas buvo sunkiausia? Ką davė „Exodus 90?“ Programa padėjo Dariui įsisąmoninti, kad jis turi rimtą priklausomybę nuo socialinių tinklų. Rytais, vos praplėšęs akis, Darius stverdavo telefoną ir tikrindavo, „kas ką parašė“. Kita mano inkaro, kaip pats sako, problema – struktūros nebuvimas. Aš taip pat norėjau dienotvarkės disciplinos, todėl abu sutarėme, kad kiekvieną dieną iki 9 val. ryto privalome susirašyti ir vienas kitam atsiskaityti.

Išties su inkaru Dariumi buvo smagu susitikti gyvai. Prisimenu, kaip užlipome ant kalnelio ir diskutavome apie gyvenimą: svarstėme teologinius-konfesinius klausimus, aptarinėjome globalius skandalus, pasakojome vienas kitam apie savo praeitį.

Darius atvirauja, kad „Exodus 90“ išties išryškino asmeninius jo, kaip krikščionio, trūkumus: „Nesupratau, kaip toli esu nuo krikščioniško standarto. […] Supratau, kad esu labai savimyla. Mielai paaukočiau orumą tik tam, kad patikčiau žmonėms. Toks kaip klounas. Pamindavau savo krikščioniškus įsitikinimus viešai, bijodavau pasirodyti kvailas.“

Jis džiaugiasi, kad „Exodus 90“ suteikė galimybę pabendrauti su kitais krikščionimis ir būti atviroje aplinkoje. Pasak Dariaus, jo inkaras „buvo pakankamai stiprus ir protingas – perdavė kritiką, nežeisdamas manęs“. Džiaugiuosi, jeigu Darius neklysta.

Kokios mano patirtys? „Exodus 90“ metu aktyviai kovojau su trankia muzika, kuri pati savaime nėra blogis, o veikiau asmeninė silpnybė. Man, kaip ir sesei Augustei, norėjosi išsitaškyti, išsilieti. Deja, bet iki šiol būna sunku išbūti tyloje. Triukšminga muzika padeda negirdėti savo vidaus, išjungti tikrovę ir pasinerti į puikybėliškas fantazijas. „Exodus 90“ metu teko užmesti ausines ant spintos viršaus. Padėjo.

Kaip ir broliai Dovydas su Nerijumi, taip ir aš dar prieš šią programą buvau sėkmingai nutraukęs pornografijos vartojimą. Kaip minėjau, kiekvieną savaitę susiburdavome virtualiai, todėl „Exodus 90“ buvo puikia krikščioniškų treniruočių (garsiai linksniuoti žodžius „pornografija“ ir „masturbacija“) erdvė.

„Exodus 90“ kaip ir nereikalauja vyrų kalbėti apie pornografiją ir masturbaciją, tad lyg ir turėjau pretekstą pasilikti „tai“ sau. Tačiau nežadu pataikauti „pasaulio dvasiai“ (Rom 12, 1–3), šluojančiai nepatogią temą po kilimu, „pasaulio dvasiai“, gyvenančiai dviem scenarijais: arba gėdos, baimės ir kaltės, arba geismo, veidmainystės ir agresijos. Evangelijos scenarijus – meilė.

Ką man davė „Exodus 90“? Programa įtvirtino dievotą ryto rutiną: įprotį lįsti po šaltu dušu, skaityti Šventąjį Raštą ir melstis. Prabudo ir sportinės ambicijos – po maždaug pusmečio nuo programos pabaigos įveikiau pusmaratonį, reikšmingai pagerindamas asmeninį laiką. Man, katalikui, buvo jauku ir gera būti tarp penkių evangelikų. Nors sakramentinio gyvenimo pasidalinimai buvo apriboti, tačiau, kaip sakė Laurynas, „virė geros diskusijos“, buvo daug nuoširdžios maldos ir Dievo žodžio pažinimo. Visa tai (ir dar daugiau) sodrino mano identitetą.

Apibendrinkime. Mes, šiuolaikiniai vyrai, turime daug problemų. Vyriškos bėdos atsispindi  statistinių duomenų lentelėse, kartais kitų žmonių ašarose. Tačiau ne visi vyrai „nolife‘ina“ prie kompiuterinių žaidimų, ne visi stebeilija pornografiją, ne visi piktnaudžiauja alkoholiu, maistu ir sėdi ant sofos. Dalis vyrų aktyviai mokosi būti „vyrais dėl kitų“, valdyti savąsias aistras, siekti ilgalaikių tikslų, o ne vaikytis greitų malonumų.

Krikščioniškasis tikėjimas – mūsų kasdienybė. „Exodus 90“ nėra panacėja ar magiška „tavo gyvenimas pasikeis amžiams“ programa. Ji nepaverčia vyro supermenu, šventuoju ar angelu. Mes, mūsų brolija, ir toliau turime trūkumų, esame ir būsime nusidėjėliai, tačiau stengiamės linkti prie Jėzaus Kristaus asmens. O ką tai reiškia? Tai reiškia irkluoti prieš srovę, stengiantis įkūnyti autentišką krikščionišką vyriškumą.