2021 11 25

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

EXPO 2020 gidė Emilija: retas nesižavi JAE, bet aš tokių ieškau ir man jie labai įdomūs

EXPO 2020 Dubai / @danyeid nuotrauka

Dubajuje šiuo metu vyksta pasaulinė paroda EXPO 2020, skirta bendradarbiavimo ir ateities vizijoms. Tai įspūdingo dydžio ir trukmės renginys, atveriantis naujas galimybes. Tačiau dar prieš prasidedant parodai buvo keliami klausimai, ar nereiktų jos boikotuoti atsižvelgiant į Jungtinių Arabų Emyratų žmogaus teisių pažeidimus. Apie parodą, Lietuvos galimybes joje ir dviprasmiškas patirtis Dubajuje kalbamės su Lietuvos paviljone dirbančia gide Emilija Karčevska.

Dubajuje jau praleidai septynias savaites. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai ir kaip jie keitėsi bėgant laikui?

Pirmas įspūdis buvo itin dvilypis. Daug ką galima numatyti iš anksto, tačiau atvykus čia vis tiek nustembi. Visų pirma pats miestas yra nepanašus į mums įprastus Europos miestus, vadovaujasi visai kita logika. Pavyzdžiui, EXPO zona per keletą metų buvo pastatyta nuo nulio visiškoje dykumoje, 50 kilometrų nuo miesto centro ir 30 kilometrų nuo populiariosios Dubai Marinos prieplaukos. O dabar čia – 4,4 kvadratinių kilometrų miestelis, kurį su centru jungia metro, gyvena 4 tūkstančiai darbuotojų. Taigi iš nieko per keletą metų sukurta įspūdinga erdvė. Bet miestas labai nedraugiškas pėstiesiems, jį raižo dvylikos juostų keliai, kartais neįmanoma iš taško A pasiekti taško B, nors juos skiria 500 metrų. Mieste justi panašus dirbtinumas kaip su EXPO erdve – nemažai rajonų gana nesklandžiai „prilipdyti“ prie kitų.

Taip pat stebino ir socialinė sistema. Pavyzdžiui, atvykę čia susipažinome su kitais Lietuvos paviljono darbuotojais, kuriuos samdė patys parodos kuratoriai – vairuotoju, valytoju, kitu personalu. Pradėjus su jais kalbėtis paaiškėja, kad kai kurie EXPO samdomi darbuotojai neturi laisvadienių, dirba po 12–14 valandų. Tai tik keli žmonės, su kuriais susipažinome, bet tokiomis sąlygomis dirbančiųjų čia yra daugybė. Šalyje yra 10 milijonų gyventojų, bet iš jų tik dešimtadalis yra Emyratų piliečiai. Visi atvykusieji patenka į tam tikrą socialinę klasę. Tuomet ir tu pats klausi savęs – o kur patekai tu, kurioje klasėje esi? Dėl to pirmiausia buvau tikrai sutrikusi. Vienu metu ir žaviesi, ir bandai perprasti tiek pačios šalies ir miesto, tiek EXPO taisykles.

Dabar, žinoma, atrandi sau artimų dalykų. Pasiūla yra milžiniška, ir nuo tavo paties išminties priklauso, ar pavyks atrasti tai, kas artima, savaip išgvildenti miestą. Taip pat ir pačioje EXPO laisvalaikiu stengiuosi susipažinti su tomis šalimis, kurių kultūra mane domina. Reikia budrumo norint nepasimesti pasiūlymų gausoje.

Kaip prisistato Lietuva? Ar labiau per autentiškumo, ar per inovatyvumo prizmę? Ar jau išaugome iš savotiško klumpių sindromo?

Atvykę čia visi gidai gavome jau paruoštą Lietuvos pristatymo paketą. Lietuvos paviljonas labai akcentuoja inovatyvumą, atvirumą. Pagrindinė paviljono idėja ta, kad graži gamta ir aplinka mus įkvepia kūrybai, technologijoms, atvirumui bendradarbiauti įvairiose srityse. Visas paviljonas iliustruotas Mariaus Jovaišos nuotrauka, dekoruotas medinėmis detalėmis. Pagrindinės ekspozicijos dalys yra mūsų inovatyvios idėjos, pristatome save kaip lazerių, biotechnologijų šalį. Turime lazeriais išpjautą lankytojams labai mielą 1 cm dydžio Burj Khalifos modelį; pristatome skaitmeninės informacijos perkėlimo į dirbtines DNR molekules projektą; dėmesio susilaukia spausdinti kubo formos užkandžiai iš šaltyje džiovintų produktų.

Lietuvos paviljone. Kęstučio Vanago nuotrauka

Tačiau mes, gidai, tą patį šalies pristatymo paketą labai skirtingai „išpakavom“. Kiekvienas gidas paviljone atranda savo kampelį, tai, ką nori labiau pabrėžti. Man asmeniškai labai gera pristatyti sumažintą portalo tarp Vilniaus ir Liublino versiją, kuri yra ekspozicijos centre, bet lankytojams prasprūsta pro akis. Man gera kalbėti apie portalą, nes šios EXPO tema yra „Sujungti protus, kurti ateitį“. Portalas irgi yra apie žmonių sujungimą, stereotipų kvestionavimą, kelių vieniems kitų link tiesimą. Dabartiniame pasaulyje mums atrodė, kad jau esame sujungti technologijų, bet taip nėra. Ir tai justi, kai žmonės ateina į paviljoną – jų horizontas nebūtinai yra platus.

Ar įžvelgi tendencijų, kokių pasaulio regionų žmonės lankosi Lietuvos paviljone?

Lietuvai labai pasisekė, kad jos paviljonas yra strategiškai labai geroje vietoje – prie pat vienų iš pagrindinių vartų. Tad susilaukiame tikrai įvairiausių lankytojų ir gausių srautų. Tačiau išties tikslingai paviljono ieško tie, kurie turi lietuviškų šaknų. Pavyzdžiui, patyriau jaudinantį susitikimą su argentiniete Mirta, kuriai yra apie 80 m. Mirta pasakojo, kad gimė Lietuvoje ir jos tėvai karo metais emigravo į Argentiną. Kadangi tėvai tarpusavyje kalbėjo lietuviškai, ji iš vaikystės atsimena keletą žodžių – jūra, mokykla, lėlė. Priėjusi prie manęs ji tiesiog prašė pakalbėti lietuviškai. Tai mane sujaudino, nes kalbėdama lietuviškai galėjau žmogui suteikti namų, vaikystės pojūtį. Be to, per tokius susitikimus supranti, kad lietuvių išties yra visame pasaulyje. Nes žmonių su lietuviškomis šaknimis, žmonių, kurie turi lietuvių draugų ir nori nusiųsti linkėjimų iš Lietuvos paviljono, gyvena visur – Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, Izraelyje, Rusijoje.

Panašu, kad Lietuvos paviljonas iš dalies atspindi ir visos EXPO tematines linijas – tvarumą ir inovatyvumą. Tačiau ar jos šiek tiek nesikerta, visų pirma EXPO lygmeniu? Turint omenyje, kad akcentuojamas tvarumas, bet kartu pabrėžiamas savotiškas gamtos užkariavimas. Net ir pati EXPO galėtų būti to pavyzdžiu – tam, kad įvyktų paroda, dykumoje nuo pamatų su didelėmis sąnaudomis pastatytas visas miestelis, kuris kažin ar po to nebus apleistas.

Kartais atrodo, kad tvarumo idėjos ir realybės prasilenkia, kad ir kaip būtų stengtasi jas puoselėti. Aš EXPO vadinu Disneylandu suaugusiesiems. Žinoma, yra daug dalykų, kurie išties yra geri ir funkcionalūs. JAE tikisi, kad jų pačių paviljonas po EXPO taps muziejumi, o EXPO miestelis – nauju miesto rajonu. Yra daug saulės baterijų, kai kurie paviljonai veikia naudodami vien atsinaujinančią energiją. Arba, pavyzdžiui, Čekijos paviljonas kondensuoja vandenį iš oro ir tokiu būdu drėkina žalias erdves. Tačiau yra ir daug beprasmių dalykų. Arba dalykų, kurie tarsi propaguoja tvarumą, bet tuo pat metu labai skatina vartojimą.

Į kokius iššūkius apskritai kreipiamas dėmesys visoje parodoje ir ar sėkmingai? Kas tau asmeniškai atrodo svarbu?

Tai paroda, kuri primena daug probleminių klausimų. Kokia bus mūsų planeta; kaip spręsime skurdo problemas; kaip augantys miestai pakeis mūsų gyvenimus. Ir kai kurie paviljonai kreipia dėmesį būtent į šiuos dalykus. Man ypač patinka tie paviljonai, kurie ne tik kelia šiuos klausimus apibendrintu lygmeniu, bet kartu yra orientuoti į asmenį, kad lankytojas išsineštų asmeninę žinutę. Tačiau problema yra paprasta – labai retam lankytojui įdomu gilintis į visa tai. Nustebau, kai lankiausi Somalio paviljone ir man padėkojo vien už tai, kad perskaičiau ten esančią informaciją. Daug kas atėję į paviljoną net neskaito, kas ten parašyta, nežiūri, akys kliūna už to, kas blizga.

Lietuvos paviljonas EXPO 2020 Dubajuje. Andriaus Repšio nuotrauka

Kaip Lietuvai pavyksta išnaudoti EXPO teikiamas galimybes?

Sakyčiau, esame čia santūrūs ir elegantiški. Santūrūs, nes neturime milžiniško paviljono, tačiau su tais ištekliais, kuriuos turime, pasirodome tikrai šauniai. O elegantiškai, nes estetiškai esame labai tvarkingi, paviljone malonu būti, ir žmonės išeina atradę gražų ryšį su Lietuva. Taip pat paviljono administracija dirba tam, kad stiprintų bendradarbiavimą su kitais paviljonais, megztų kontaktus. Pavyzdžiui, esame užmezgę stiprius santykius su Vokietijos paviljonu, pasirodome vietinėse medijose.

Esame pastebimi ir iš diplomatinės pusės. Lietuvai buvo parodytas pagarbus dėmesys, nacionalinę dieną paviljone lankėsi Dubajaus emyras, kuris yra ir JAE ministras pirmininkas. Esame bendravę su viso EXPO protokolo direktoriumi, jis sakė, kad iš visų už protokolą atsakingų asmenų, VIP delegacijų apie Lietuvą ir mūsų paviljoną girdėjo pačių geriausių atsiliepimų. Gal jis pamelavo, bet jo žodžiai gali būti tiesa, nes mes išties sulaukiame dėmesio.

O kaip prisistato patys Jungtiniai Arabų Emyratai?

Dar nespėjau aplankyti jų paviljono, nes ten nuolat milžiniškos eilės. Tačiau, sprendžiant iš jų kaip organizatorių darbo ir pačios EXPO, susidariau labai dviprasmišką įspūdį. Viena vertus, viskas atrodo puikiai sustyguota, kuravimas vyksta nuo A iki Z. Atrodo, tik padaryk tai, kas tau priklauso, atlik pareigas, ir tuomet mėgaukis gyvenimu. Jų požiūris į mus yra kaip į parodoje dirbančius svečius.

Kita vertus, jų rūpinimasis mumis yra šiek tiek apgaulingas. Jei kas nors kliūna, gali taip ir nesulaukti dėmesio. Pavyzdžiui, visą mėnesį laukėme, kol būstuose atsiras internetas, ir jiems neatrodė svarbu tai išspręsti. Panašiai su informacija – keliausi nuo vieno žmogaus prie kito, trečias sakys priešingai nei antras, tuomet keliausi dar kažkur ir t. t. Kitaip tariant, tai nėra europietiškas požiūris į žmones. Su mumis elgiamasi tarsi pagarbiai, bet iš tikrųjų niekada nežinai, ką jie apie tave galvoja.

Čia dar prisideda ir tavo minėtas požiūris į kitus darbuotojus, kurie nelaikomi svečiais.

Taip. Kai geriau susipažįstame, pradedame labiau domėtis pasauliu, į kurį patekome. Europos Parlamentas dar rugsėjį priėmė rezoliuciją, kviečiančią šalis nares nedalyvauti parodoje dėl žmogaus teisių pažeidimų. Ir iš tikrųjų žmonių teisės yra pažeidžiamos. Net ir elementariu lygmeniu. Kai pirmąkart kalbėjau su valytoju iš Indijos, jis į visus klausimus apie laisvadienį atsakė „ne“. Geriausiu atveju jam pavyks susitarti su kuo nors, kas jį pakeis du ar triskart per mėnesį. Ir dirba jis po 12–14 valandų. Tikrai buvau šokiruota.

Taip pat ir žmogaus teisių aktyvistai EXPO 2020 mato kaip savotišką pažeidimų maskuotę.

Iš tikrųjų sudėtinga. Ypač pirmą mėnesį kildavo dviprasmiškų jausmų. Žmonės ateina į paviljoną pilni įspūdžių, pozityviai nusiteikę. Tuomet galvodavau, ar man vienai kažkas negerai. Žinoma, yra gražu, bet už to šydo daug kas slepiasi. Kaip šalis, JAE sau pasidaro nuostabią reklamą. Ir išties jie investavo daugybę pinigų, idėjų, pažvelgė į parodą labai kūrybingai. Tai aukštos klasės renginys, viskas gražu, saugu, tvarkinga. Bet kas buvo viso to rankos? Koks jų požiūris į tuos, kurie pastatė mus dabar žavinčius dalykus? Nedaug kas nori užduoti šiuos klausimus. Retai sutiksi žmogų, kurio ši šalis nesužavėjo. Bet aš ieškau tokių žmonių, ir man jie labai įdomūs.

Mane sužavėjo tavo trumpas pasidalinimas apie susitikimą su vienu iš Burj Khalifa architektų. Papasakok plačiau.

Vieną dieną nedidelei grupelei žmonių pasakojau apie mūsiškę Burj Khalifos kopiją, išpjautą lazeriu iš stiklo. Vidury pasakojimo priėjo žmogus, kuris liko stoviniuoti prie stendo, kol šeima nuėjo. Buvo gana paprastai apsirengęs, vidutinio amžiaus. Priėjęs artyn sako: „Aš esu Burj Khalifos architektas.“ Aš žinau, kad šį modeliuką padarė lietuviai, jis juk akivaizdžiai ne lietuvis. Ir jis tada sako „to tikrojo“. „Negali būti!“, – galvoju.

Tuomet pradėjo pasakoti apie save. Jo vardas Hektoras, turi tris magistro laipsnius, dabar dirba Jungtinėse Tautose UNDRR. O tuo metu, 2000-aisiais baigė architektūros studijas Harvarde ir gavo pasiūlymą prisidėti prie Burj Khalifos projekto. Buvo atsakingas už pamatų apskaičiavimą, kad jie išlaikytų pastato konstrukcijas. „Vau! – sakau aš, – taigi pamatai yra visa ko pagrindas tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.“ Jis pradėjo dalintis savo patirtimi, ką reiškia dirbti ir įgyvendinti šeichų sumanymus, kas buvo, kai projektui trūko pinigų, kokių sunkumų patyrė asmeniškai būdamas žydų kilmės, tačiau dirbdamas JAE.

Dubajus. EPA nuotrauka

Pabaigoje jis pasakė du svarbius dalykus – vieną Lietuvai ir vieną man asmeniškai. Lietuvai pasakė, kad negali žiūrėti į tikrąjį Burj Khalifą, nes tai per daug skaudu. Tai buvo labai sudėtingas projektas, palikęs didelę žaizdą, projekte buvo daug blogio, daug sulaužytų gyvenimų. Bet, sako, į šį jūsų mažytį, lietuvišką, Burj Khalifą man malonu žiūrėti, ir jis man labai patinka. Kai jis žiūrėjo į mūsų modeliuką, atrodė, kad žmoguje vyksta susitaikymas, kad jam asmeniškai tai labai svarbu. Ilgiau pasišnekėjus jis man asmeniškai pasakė, kad esu pirmoji lietuvė, su kuria jis kalbasi ir kad palikau nuostabų įspūdį apie šalį. Tai yra garbė. Suvoki atsakomybę, kai iš vieno pokalbio žmogus susidaro įspūdį apie šalį.

Iš to, ką kalbėjom, išryškėja dilema. Galbūt ir dėl pažinimo trūkumo ir tikėjimosi, kad bendradarbiavimas gali vykti be didesnių iššūkių, į JAE žvelgiame optimistiškai. Žinoma, nenoriu lyginti Emyratų su dabartine Kinija ar Rusija, nes vienos tikinčiųjų persekiojimas, koncentracijos stovyklos, kitos karinė agresija yra labai akivaizdūs. Tačiau, žvelgiant kad ir į Europos Parlamento rezoliuciją, akivaizdu, kad Emyratai neturi tų pačių laisvės, žmogaus teisių standartų.

Taip, dėl to ir jaučiu tam tikrą binarinę įtampą. Vienu metu esi ir sužavėta šia šalimi, tuo, ką ji gali pasiūlyti, kita vertus, tai nėra tie žmonės, su kuriais norėtum sieti ilgesnį gyvenimo etapą. Ir būtent dėl moralinių nuostatų. Čia yra labai aiškus mainų santykis ir ryškus išskaičiavimas. Nesakau, kad pragmatiškumo ir išnaudojimo nėra Vakaruose. Bet čia jis toks žeidžiantis, nes viskas daroma baltomis pirštinėmis, elegantiškai, nesusipurvinant rankų. Žmonės, kurie yra socialinės skalės viršuje, žino, kaip buvo pastatytas Dubajus, sukurtas jų rojus, ir yra labai išdidūs, orūs, nepaisydami sąlygų, kuriomis gyvena kiti. Jie nėra vieninteliai tokie, bet apie kitus kraštus mes daugiau kalbame ir žinome.

O kaip yra su religijos laisve?

Galiu pasakyti tik iš savo patirties. Dubajuje yra dvi katalikų bažnyčios. Pandemijos metu dirba daugybė didelių prekybos centrų, veikia EXPO, yra labai mažai atvejų, tačiau bažnyčioms vis tiek taikomi su kitomis viešomis vietomis nepalyginami reikalavimai. Kad nueitum į šv. Mišias, turi užsiregistruoti ir taikomi labai griežti dalyvių skaičiaus apribojimai, vienoje iš bažnyčių draudžiama dalinti Komuniją, pačios bažnyčios buvo atidarytos tik rudenį. Taip pat bažnyčios yra nematomos, už didžiulių tvorų, ir primena angarus. Turi žinoti, kad ten yra bažnyčia, jei nori ją rasti.

Buvau užėjus į Šventojo Sosto paviljoną, kur dirba broliai pranciškonai iš Italijos. Paklausiau, ar yra galimybė dalyvauti šv. Mišiose. Kunigas man atsakė, kad jiems draudžiama aukoti šv. Mišias. Kai perklausiau dar kartą ir pasakiau, kad labai noriu prisijungti, jis pasakė, kad sekmadieniais ryte aukoja Mišias savo kambaryje, ir pasiūlė prisijungti, nes oficialaus leidimo aukoti Mišias viešai neturi.

Ši šalis save pristato kaip itin tolerantišką. Kaip tik neseniai buvo tolerancijos savaitė, buvo kalbama, kaip gražiai sugyvena trijų abraomiškųjų religijų atstovai. Vienas iš JAE ateities projektų yra „Abraomo šeimos namai“, t. y. trijų pastatų kompleksas – sinagoga, bažnyčia ir mečetė. Tačiau de facto esanti situacija verčia daryti atitinkamas išvadas. Jiems rūpi gigantiški projektai, didžiuliai architektūriniai kompleksai. Bet de facto man, kaip katalikei, čia nėra paprasta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu