2020 08 17

Gabrielius E. Klimenka, OPs

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Ezoterikos įtaka krikščioniškam dvasingumui (I)

Gabrielius E. Klimenka
Gabrielius E. Klimenka. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Ezoteriką ir okultizmą gvildenančios temos krikščioniškojoje aplinkoje susilaukia didelio populiarumo.

Šiomis temomis skaitomos paskaitos, kuriasi grupės, kovojančios su ezoterika ar kitaip angažuotai oponuojančios ezoterinei minčiai. Tiek vienu, tiek kitu atveju tai daro poveikį krikščioniškajai savivokai ir dvasingumui. Savimonė šiuo atveju formuoja dvasingumą, o dvasingumas padeda reflektuoti savimonę. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai krikščionys save suvokia kaip nusidėjėlius, bet tik su ezoterika susijusių nuodėmių priešpriešoje, kitu atveju jie savęs negeba tinkamai reflektuoti ir įvardyti kaip krikščionių. Tik taip mąstydami jie gali patirti atsivertimą ir atgailauti. Kartais puolama į kraštutinumus ezoteriką laikant vienintele įmanoma nuodėme. Tokie kraštutinumai neretai reiškiasi vidinio gydymo tarnystėje, dažnai į juos nukrypsta ir egzorcistai, kai viską, kas, jų manymu, nedera su krikščionybe, redukuoja iki okultizmo.

Problemos šaknys

Maginė pasaulėžiūra paprastai siejama tik su ezoterizmu. Bažnyčios kontekste būtent per oponavimą maginėms disciplinoms ir atsiskleidžia tokia samprata. Yra įprasta iš kalbėsenos eliminuoti suvokimą, kad kiekvienoje religijoje ar dvasiniame mokyme esama ezoterinio ir egzoterinio mokymo lygmens. Šie lygmenys dažnai susipina, asimiliuojasi ar tiesiog egzistuoja greta. Taip pat retai kada atkreipiamas dėmesys į tai, kad ezoterizmas nebūtinai turi būti religinis. Jis gali reikštis per pseudomokslines disciplinas ar kitas pasaulėžiūros koncepcijas bei ideologijas. Šios mąstymo formos kuria visuomenės mąstysenos modelius bei viešąją opiniją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad religija yra tikrovė, besinaudojanti kultūroje egzistuojančiomis sąvokomis bei požiūrio elementais. Todėl visuomenėje net ir Bažnyčios kontekste pasitaiko maginio mąstymo apraiškų. Jas ne visada atpažįsta neturintieji specifinių žinių, jos dažnai būna užmaskuotos ir paslėptos po krikščioniškumo kauke.

Kaip vieną iš kasdieniškiausių maginio mąstymo apraiškų būtų galima įvardyti, liaudiškai tariant, „vaiko sutvarkymą“, t. y. kai vaikas „privedamas“ prie įkrikščioninimo sakramentų ne dėl tėvų ar savo tikėjimo, bet dėl to, kad reikia. Dažnas „sutvarkymo“ motyvas yra noras apsisaugoti nuo ligų, prakeiksmo, nelaimių ir pan. Kartais pasitaiko atvejų, kai sakramentus norima gauti, nes taip liepė būrėja ar ekstrasensas. Toks maginis sakramentų suvokimas yra iškreipto religingumo forma, padedanti įsigalėti žmogaus savimonėje maginiam mąstymui. Žinoma, gana lengvai galime šiuos katalikus prilyginti formaliesiems, t. y. tik iš dalies ar ypatingomis progomis išreiškiantiems savo priklausymą Bažnyčiai. Galime teigti, kad jie stokoja žinių, tačiau problema vis tiek lieka neišspręsta, nes ezoterinio mąstymo apraiškų aptinkama ne tik tarp retai ateinančiųjų į bažnyčią, bet ir tarp nuolat joje besilankančiųjų.

Ezoterinės idėjos skverbiasi į Bažnyčią per įvairias sritis. Dokumente „Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas“ rašoma: „Tarp katalikų labai madingos tapo naujos asmens psichologinio savęs įtvirtinimo formos – net rekolekcijų namuose, seminarijose ir vienuolių ugdymo institucijose. Sykiu vis labiau ilgimasi ir domimasi senųjų laikų išmintimi bei apeigomis; tai viena iš ezoterikos bei gnosticizmo smarkaus populiarėjimo priežasčių.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi tikintysis gali net neįtarti, kad vartoja kokį nors ezoterinį produktą ar laikosi ezoterinės pasaulėvokos idėjų, ar net skatina jų sklaidą visuomenėje. Dar ne taip seniai pasirodęs naujas filmas „Великая тайна воды“ („Didžioji vandens paslaptis“, 2006 m., rež. Anastasija Popova) buvo rodomas įvairiose katechetinėse grupėse kaip moksliškai pagrįstas ir įrodantis Dievo egzistavimą. Kai kurių teologų ir gamtos mokslininkų dėka vėliau paaiškėjo, kad filmas paremtas pseudomokslininko Emoto Masaru darbais ir skleidžia New age bei akvateizmo ideologiją. Tokių ezoterinių idėjų sklaidos priežasčių gali būti įvairių, pvz., tikinčiajam svarbu, kad produktas, kaip tikima, teikia naudos, svarbu, jog patarė draugai, Bažnyčia nedraudžia ir pan. Vartojant produktą kartu su menama nauda paprastai pateikiamas ir jį lydintis ezoterinis mokymas. Tokių ezoterikos apraiškų galime rasti visiškai kasdieniškose srityse: tai aromaterapija, vandens filtrai, struktūrizuojantys vandens klasterius, įvairios terapijos SPA centruose ir kt.

Kita problemos pusė yra krikščionių hiperkritiškumas, ezoterika laikant tai, kas ji nėra, pvz., iliuzionistų menas laikomas magija, homeopatija, kartu su ja astrologija bei urinoterapija – okultizmu, Helovinas, nepaisant jo krikščioniškumo, laikomas satanizmo apraiška, o šventųjų bendravimas – spiritizmu. Iš čia išplaukia tam tikrų katalikiškų grupių ideologija, kuri į aplink esančius reiškinius žvelgia itin spiritualizuotai. Problema ta, kad šios katalikiškos grupės save pristato ar yra laikomos kaip itin ortodoksiškos. Taip jas suvokia ir kai kurie Bažnyčios nariai, grupės ideologiją laikydami autentiška Bažnyčios pozicija. Pasitaiko, kad tokių grupių idėjos prieštarauja kai kurioms Bažnyčios mokymo dalims, pvz., egzorcistų judėjimo nusistatymas prieš Rytų religijas. Budizmo atributų ar mokymo laikymas demonų apraiškomis ne visada dera su Vatikano II susirinkimo mintimis, konkrečiai – su deklaracija Nostra aetate, aptariančioje Bažnyčios santykį su nekrikščionių religijomis. Deklaracijoje minima, kad „Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymo būdus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindulį.“

Ezoterinės idėjos krikščioniškąją mąstyseną pasiekia įvairiais būdais. Tokią įtaką daro perskaityta literatūra, artimųjų ir draugų grupė, visuomenės nuomonė, išsilavinimo pobūdis ir pan. Didžiausią įtaką turi tikinčiojo šeimoje vyraujančios ar vyravusios dvasingumo formos, lydinčios žmogų nuo gimimo. Čia mes susiduriame su dviem matmenimis: pirmasis – krikščionis iš šeimos atsineša iškreiptą ir galbūt ezoterinės mąstysenos persmelktą tikėjimą; antrasis – ieškantis asmuo, neradęs atsakymo Bažnyčioje, gali mestis į ezoteriką arba į ribines grupes Bažnyčios viduje. Pastaruoju atveju jungiamasi prie grupių, atliepiančių mistikos troškimą (kalbama apie vadinamąsias charizmines ar vidinio gydymo grupes, kurių dvasingume ir mokyme itin stipriai reiškiasi priešinimosi ezoterikai dėmuo).

Panašu, kad tokių asmenų sąmonėje dvasingumas linkęs supinti sacrum ir profanum plotmes, tad tikėjimo vertinimas čia remiasi ne antgamtinio Apreiškimo argumentais, bet veikiau grindžiamas asmeniniais žmogaus vertinimais ar būsena. Kunigas Arnoldas Valkauskas atkreipia dėmesį: „Visuomenė leidžiasi į mirties kultūros slėnį ir sparčiai grįžta į pagonybę. Žmogus tenkina dvasingumo poreikį, dažnai griebdamasis klaidingų, surogatinių formų. Žalojančios istorijos patirtys, iškreipta kultūrinė erdvė ir krikščioniškojo ugdymo stygius lemia gilius žmogaus savivokos sutrikimus.“ Taip asmuo laipsniškai patiria kognityvinį disonansą ir savo vidines psichologines patirtis vertina kaip anapusybės apsireiškimus.

Bus daugiau

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.