2020 08 18

Gabrielius E. Klimenka, OPs

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Ezoterikos įtaka krikščioniškam dvasingumui (II)

Gabrielius E. Klimenka
Gabrielius E. Klimenka. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Visuomenėje egzistuojantis tikėjimas ezoteriniais reiškiniais daro dvejopą įtaką krikščioniškajam dvasingumui. Toliau aptardami daromą įtaką sąlygiškai ją skirstysime į pozityviąją ir negatyviąją.

Pozityvioji įtaka

Galbūt paradoksalu teigti, kad ezoterikos egzistavimas daro teigiamą įtaką krikščioniškajam dvasingumui, tačiau tai liudija Bažnyčios istorija. Krikščionybės istorikui akivaizdu, kad nuo pat atsiradimo momento Bažnyčia magines praktikas laikė netinkamu užsiėmimu, tad krikščionybė, oponuodama maginei pasaulėžiūrai, plėtojo savo teologiją. Naujos religinės kryptys dažnai oponuoja kuriai nors kitai krypčiai ar pasaulėžiūrai, tai neretai padeda joms atrasti savo teologinę tapatybę ar bent jau atsakyti į kylančius teologinės plotmės klausimus. Tokių Bažnyčios tėvų kaip šv. Irenėjus polemika su gnosticizmu ir to meto maginėmis pasaulėžiūromis padėjo suformuoti krikščioniškąją teologiją. Religijų istorijos prasme tai gana įprastas reiškinys, leidžiantis atpažinti save ir suprasti, kas esame. Šiuo metu panašiai elgiasi naujos krikščioniškos ar kvazikrikščioniškos religinės grupės, kurios save geba atpažinti tik nurodant, kuo jos skiriasi nuo Katalikų Bažnyčios.

Šiais laikais ezoterikos pažinimas nedaro tokios didelės įtakos teologijai, tačiau gali padėti tikinčiajam susivokti, kas negerai su jo paties tikėjimu, atsijoti tai, kas nedera su krikščioniškąja pasaulėžiūra, suprasti, kuo išties tiki ir ko moko Bažnyčia. Tai dažna problema: tikintieji pamiršta ar nežino, kad ne viskas, kas pateikiama su krikščioniškumo etikete, atspindi autentišką Katalikų Bažnyčios mokymą. Todėl pastoracinis darbas, atskleidžiant ar demaskuojant ezoterines idėjas Bažnyčioje, gali padėti tikintiesiems tapti sąmoningesniais katalikais. Oponavimas taip pat gali pagelbėti plėtojant naujas sielovados formas, leisiančias pasiekti už Bažnyčios ribų esančius žmones.

Kai kurie katalikai linkę mistifikuoti įvairius jiems nepažįstamus ar nesuprantamus reiškinius, pvz., priskiriant nesėkmingą įvykį ar jų seką šėtono puolimui ar maginiam poveikiui, ar įvairių už Bažnyčios ribų esančių religinių judėjimų dvasingumų suvokiamas kaip tobulai papildantis krikščionybę, o gal net ją pranokstantis. Pastaruoju atveju bandoma papildyti savo dvasingumą segmentiškais dariniais, dažnai nederančiais su krikščioniška pasaulėžiūra. Menkai išmanant tikėjimo tiesas, krikščionybė gali neįkvėpti gilaus dvasingumo, todėl jo ieškoma kitur. Tokią sampratą turintis tikintysis pradeda domėtis įvairiomis praktikomis už Bažnyčios ribų, savo tikėjimą persmelkdamas iš ezoterikos ar pseudomokslų perimtomis idėjomis. Dvasingumo ieškoma ne tik ezoterikoje bei pseudomoksluose, gana dažnai paskiri jo dėmenys perimami iš naujųjų religinių judėjimų, kitų denominacijų ir pan.

Pastoracinė teologija, atsiliepdama į laiko ženklus ir kurdama naujas sielovados formas, gali padėti tikintiesiems nepasiklysti egzistencinių pasirinkimų vingiuose ir apsaugoti juos nuo klaidatikystės. Pastoracija, autentiškai pristatanti ezoterikos problemas ir mokymą, gali padėti susivokti, kuo iš tiesų tiki Katalikų Bažnyčia, kuo ezoterinis mokymas prieštarauja Bažnyčios Magisteriumui, Apreiškimui ir Tradicijai. Nors šioje srityje Bažnyčia vis dar stokoja tikslumo ir pastoracinio įdirbio, padėtis gerėja.

Merkinės piramidė.
Merkinės piramidė. Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Negatyvioji įtaka

Krikščionio santykis su ezoterika paprastai – opozicinis. Dvasiniame gyvenime jis stengiasi identifikuoti su ezoterika sietinus reiškinius, juos demaskuoti ir pasipriešinti, idant kiti neįpultų į galbūt pavojingas praktikas ar pasaulėžiūrines koncepcijas. Kai kurie krikščionys nepažintų reiškinių atžvilgiu yra itin kritiški. Nemažai kasdienių reiškinių tokiam krikščioniui atrodo įtartini, tad toks požiūris gali turėti ir ksenofobijos apraiškų. Nors vyksta natūralūs procesai, kai nuo numanomai pavojingų ezoterinių sričių krikščionys puola į kraštutinumus. Aptarkime kelis pavyzdžius, juose pasireiškia krikščioniškas hiperkritiškumas, darantis negatyvią įtaką krikščionio dvasingumui.

Negatyvioji įtaka reiškiasi per opoziciją (pseudo)orientalistinei pasaulėžiūrai. Pavyzdžiui, teigiama, kad Rytų kovų apeigos ir pratybos grindžiamos krikščionybei svetima filosofine bei religine sistema ir turi tikslą skatinti žmogų susivienyti su okultinėmis energijomis. Apie panašaus pobūdžio reiškinius krikščionys kuria savitą moderniąją mitologiją, kuri remiasi argumentavimo klaidų grupe, vadinamuoju wishful thinking (liet. tikėjimas iš troškimo), o ne atspindi realią situaciją. Kiek tenka pastebėti, tokias idėjas skleidžia asmenys, patys nesusidūrę su polemikos objektu. Konkrečiai šiuo atveju Rytų kovos menai neturi okultinės ideologijos motyvų ar juo labiau nėra sietini su spiritizmu. Modernioji opozicinė krikščioniškoji mitologija Rytų kovos menų etiketą vertina kaip ezoterinius veiksmus (pvz., Kata formų atlikimą vertina kaip kovą su šešėliu, t. y. su demonais, nors iš tiesų tai tėra tam tikrų kovinių veiksmų pagrindinės sekos kartojimas; nusilenkimai įėjus į Dodžo (sporto salę) vertinami kaip salės dvasios pagerbimas, nors iš tiesų taip išreiškiama pagarba esantiems salėje sportininkams, be to, tai yra kasdienė Japonijos etiketo praktika).

Žinoma, negalime atmesti to, kad kai kuriose grupėse esama sudvasintų praktikų (pvz., „Baltojo lotoso“ klubas nagrinėtinas kaip naujasis religinis judėjimas, turintis net savo evangeliją ir kosmologiją), tačiau tai veikiau yra išimtis nei taisyklė. Panašiai esti ir su kitomis disciplinomis, siejamomis su Rytų filosofinėmis sistemomis (joga, zen meditacija ir pan.). Viena vertus, pačios sistemos yra kitos religinės tradicijos dalis, kita vertus, turime suvokti, kad dirbtinis ksenotradicijos įvedimas gali iškrypti, patekęs į kardinaliai kitokią terpę, todėl kartais įvairiose jogos grupėse klesti pseudoorientalizmas, iš dalies sumišęs su moderniąja ezoterika. Matyt, dėl šių priežasčių ir pradedama kalbėti apie menamas okultizmo apraiškas, bet čia jau derėtų kalbėti apie pseudorytietišką dvasingumą, o ne apie ezoterizmą.

Pseudomokslinės disciplinos, vertinamos kaip realiai vykstantys reiškiniai, kuria iškreiptą pasaulėvoką ir skatina tikintįjį gintis nuo iliuzinio priešo. Čia pavyzdys galėtų būti gana dažnai minima radiestezija, dar vadinama biolokacija. Anot ezoterinės teorijos, jos metu naudojamos virgulės arba švytuoklė padeda surasti vandenį, paslėptus daiktus, nustatyti, ar tinkamas maistas, ir pan. Nepaisant atliktų įvairių mokslinių tyrimų, parodžiusių, kad čia veikia elementarus ideomotorinis efektas, tiek ezoterikai, tiek kai kurie krikščionys laiko šį metodą realiai veikiančiu. Nors nėra nė vieno pagrįsto įrodymo, kad vyksta kažkas daugiau nei (savi)apgaulė ir poveikį daro įvairūs neurofiziologiniai bei psichologiniai efektai, krikščionys čia įžvelgia okultines praktikas. Analogiški principai veikia spiritizmo ar kitose panašiose praktikose. Krikščionys, vertindami panašias sritis, linkę daryti prielaidas, kad, jei namuose vaidenasi ar vyksta kiti, jų nuomone, nepaaiškinami reiškiniai, tai susiję asmens dalyvavimu spiritizmo seansuose ar pan. Taip krikščionys, norėdami apsisaugoti nuo ezoterizmo pavojaus, elementarius prietarus ima laikyti itin pavojingais dvasiniais reiškiniais ir pasineria į klaidatikystę ir pseudomokslinį mąstymą skatinančią pasaulėžiūrą, iškreipdami tikėjimo esmę ir adekvatų tikrovės vertinimą.

Kita sritis, kurioje reiškiasi krikščionio dvasingumui darantis įtaką negatyvas, yra prietarai. Prietarais paprastai būna persiėmę formalūs, tačiau neretai ir reguliarūs Bažnyčios nariai. Prietarai gali reikštis, pavyzdžiui, kaip krikščioniškoji numerologija (žvėries skaičiaus 666 sureikšminimas) ar patekus į ribinę situaciją, ištikus sunkiai ligai ar mirčiai (pavyzdžiui, neva negalima liesti mirusiojo ar jo daiktų, nes taip persiduoda negatyvioji energija, parsivedama mirusiojo vėlė ar pan.; kam nors mirus dengiami veidrodžiai, kad nepasirodytų mirusiojo siela ir nenusivestų ją regėjusiojo paskui save). Pirmuoju atveju – tai simpatinės magijos, antruoju – tikėjimo spiritizmu apraiškos, skatinančios krikščionis rūpintis apsauga nuo menamų pavojų.

Dar viena sritis, kurioje reiškiasi ezoterizmo įtaka, yra dvasinis turizmas. Jis paprastai pasireiškia kaip piligrimystė į keistas vietas, pavyzdžiui, Merkinės piramidę, Bažnyčios neaprobuotas apsireiškimų vietas ar kitas vadinamąsias jėgos vietas. Toks dvasinis turizmas yra ezoterinis ar bent jau turi tam tikrų jo bruožų. Vieni tokioje piligrimystėje ieško išgijimo nuo dvasinių ar fizinių negalių, kiti nori pasimelsti už save ar artimuosius, treti užmelsti nuodėmių, atrasti gyvenimo prasmę ar pan. Pagrindinės dvasinio turizmo priežastys dvi: religinis neišprusimas ir vilties praradimas, nesulaukus pagalbos iš Bažnyčios. Šios dvi problemos tarpusavyje susijusios, tad, išsprendus vieną, būtų išspręsta ir kita. Negalime atmesti ir to, kad dvasinio turizmo apraiškų esama ir nuolatinių vidinio gydymo pamaldų lankytojų pasaulėžiūroje.

Kai kurie katalikai persiima paribiniais protestantiškais mokymais, tokiais kaip klestėjimo (angl. prosperity) doktrina. Šios doktrinos principas, kad Dievo įsipareigojimas kažką atlikti virstų realybe. Čia paprastai esama tokių sąlygų: tikintysis maldoje turi prašyti ir tikėti gausiąs tai, ko prašo. Prašančiojo tikėjimas užtvirtinamas išankstiniu dėkojimu už dalykus, kurie dar negauti. Šios praktikos principas analogiškas, kaip ir vadinamojoje pozityvaus mąstymo magijoje. Pozityvaus mąstymo magija išpopuliarėjo pasirodžius knygų serijai ir to paties pavadinimo filmui „The Secret“ (liet. „Paslaptis“). Teoriškai galima daryti prielaidą, kad prosperity doktrina yra maginės hermetizmo filosofijos tąsa arba bent jau turi jos apraiškų, tačiau tam reikia išsamesnio tyrimo. Mūsų aptariamame kontekste svarbu, kad Dievas čia suvokiamas kaip privalantis atlikti tai, ko prašomas. Tai pati tikriausia maginio mąstymo forma. Ji neretai pasireiškia ir tada, kai manoma, kad dėl vienos ar kitos maldos formos Dievas išpildys tai, ko prašo tikintysis.

Paminėjome kelis pavyzdžius, bandydami parodyti problemos mastą. Tokių įtakų esama ir daugiau. Nepaisant pastoracinių bandymų šviesti tikinčiuosius, jų dvasingume įvairūs psichologiniai dvasinio pobūdžio nukrypimai gali pasireikšti gana iškraipytomis formomis, pvz., skrupulais, pseudomistiniais kliedesiais, mazochistiniais apsimarinimais ir pan. Katalikų, pasinėrusių į ezoterines temas, požiūris paprastai susiaurėja, pasaulio reiškinius jie mato itin spiritualizuotai, ir tai atitolina nuo ortodoksijos bei ortopraksijos. Tai taip pat formuoja požiūrį į tam tikras gyvenimiškas ar buitines sritis ir skatina mistifikuoti psichologines patirtis ar natūralius įvykius, juos vertinant kaip dvasinės kovos apraiškas. Taip krikščionis kuriasi netikras dilemas, kurių sprendimas stiprina spiritualistinę pasaulėžiūrą ir dar labiau atitolina nuo autentiško Bažnyčios mokymo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Problemos sprendimas?

Aptariama tema yra viena iš probleminių pastoracinės teologijos sričių, kurioje stinga ne tik įdirbio, bet dažnai ir sielovados darbuotojams reikalingų kompetencijų. Todėl itin svarbu ugdyti pastoracijos darbuotojus, kad jie, gerai išmanydami ezoterizmo sritį, galėtų autentiškai supažindinti pastoracijos subjektus su ezoterikos pavojais. Taip pat tinkamų kompetencijų ugdymas leistų nepasiduoti hiperkritiškumui ir laikytis protingos pozicijos. Derėtų atsisakyti pirmiau aptartos Bažnyčioje esančios ribinės, nepaisančios sveiko proto, opozicijos. Tai svarbu dėl ypač kritiškos pozicijos, iškreipiančios adekvatų pavojų vertinimą, taip pat dėl daromų begalės klaidų oponuojant ezoterizmo sklaidai ir taip, deja, dažnai diskredituojant Bažnyčią. Ezoterikos idėjų išmanymas padėtų nenuklysti į pseudodvasingumo paribius ir sustiprintų ezoteriką praktikuojančiųjų evangelizaciją, taigi tų, kuriems jos tikrai reikia, evangelizaciją.

Ezoterika krikščionims tampa patraukli dėl to, kad jų pačių bendruomenėse stokojama dėmesio katalikiškojo mokymo temoms, tikėjimo tiesoms ir pan. Nepažindamas tikėjimo tiesų, katalikas gana lengvai gali nuklysti į ezoterikos bei pseudomokslų ideologiją. Tad verta rengti tinkamus sielovados specialistus, kurie dribtų parapijose ar bendruomenėse.

Tikėjimo tiesas išmanyti be galo svarbu, tai leidžia nepasiduoti kraštutinumams kataliko dvasiniame gyvenime. Be to, taip lengviau atpažinti tikras, ne menamas ezoterines praktikas, tikrai priešingas Katalikų Bažnyčios mokymui. Žinoma, vien tikėjimo pažinimas gali būti nepakankamai veiksminga priemonė, tad reikia sąmoningai atsigręžti į autentišką tikėjimą. Neišmanydamas autentiško tikėjimo, asmuo neranda atsakymų į jį kamuojančius egzistencinius klausimus, tad dažnai pradeda jų ieškoti kitur, taip savo latentinę katalikišką tapatybę jis papildo ezoterinėmis ir pseudomokslinėmis idėjomis. Tad viena svarbiausių sričių, plėtojant ezoterinių idėjų prevenciją krikščionybėje, būtų sąmoningo ir autentiško tikėjimo ugdymas.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.