2021 05 18

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

F. Ozono meilės laiškas savo jaunystei – filmas „Vasara ’85“

Rež. François Ozono filmo „Vasara '85“ („Summer of 85 / Été 85“, 2020 m., Prancūzija, N-13) kadras

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės. Filmas nuo gegužės 14-osios rodomas Lietuvos kino teatruose.

Pastaraisiais metais François Ozonas stebino net didžiausius savo gerbėjus, vis parodydamas savo naują veidą. Lyg jo darbus būtų nufilmavę skirtingi režisieriai: griežta, monochrominė pokarinė drama „Francas“ (Frantz, 2016 m.) su hičkokišku psichologizmu; primygtinai meniškai pretenzingas psichoerotinis trileris „Dvigubas meilužis“ (L'amant double, 2017 m.), sukurtas pagal amerikiečių režisieriaus Briano De Palmos tradicijas, beveik dokumentiniu tyrimu virtęs „Ačiū Dievui“ (Grâce à Dieu, 2019 m.) – galima sakyti, pats rimčiausias, emocingiausias ir stipriausias F. Ozono darbas jo ligšiolinėje filmografijoje.

Na o tada jis vėl grįžta prie to, už ką F. Ozono filmai mylimi – prie vasariško kurorto atmosferos, kuri, kaip gerai žino visi mačiusieji jo „Baseiną“ (Swimming Pool, 2003 m.), pranašauja asmeninės dramos, išaugančios iki kosminių aukštumų, katastrofą.

Vienas produktyviausių pasaulio režisierių, nenuspėjamas prancūzų provokatorius, paeksperimentavęs su erotiniais trileriais, ryžosi grįžti į savo paauglystės laikus. Jo „Vasara ’85“ (Summer of 85 / Été 85, 2020 m.), atrinkta dalyvauti dėl pandemijos neįvykusiame 2020 m. Kanų kino festivalyje – tai išradingas, nostalgiškas ir jautrus laiškas režisieriaus jaunystės epochai su skambančiais „The Cure“ ir Rodo Stewarto pophitais, kurie įgarsina visada liūdnai pasibaigiančią pirmosios meilės istoriją. Muzikali, jausminga, gerąja ir blogąja prasme tiesmuka, neracionali, neambicinga, pažeidžiama kino kritikų atžvilgiu, bet užkabinanti gyvą nervą. Ir kaip būdinga F. Ozonui – prancūziškai elegantiška ir prikišamai lengvabūdiška netgi dramatiniuose siužeto posūkiuose.

Be akivaizdžių praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio gliancinio grožio atributų – vėjyje plazdančių madingų retro apdarų, retro automobilių, išskirtinių retro interjerų, neoninio barų apšvietimo, bučinių kino teatre, diskotekų, amerikietiško stiliaus atrakcionų parko, ekraną užliejančios plačios jaunystės šypsenos ir saulės, F. Ozonas laiko atmosferą atskleidžia ir estetine gudrybe. Filmas nufilmuotas 16 mm juosta, o tai akiai suteikia malonaus sudėvėtumo efektą ir pojūtį, lyg filmas būtų ištrauktas iš laiko burbulo, o ne nufilmuotas 2019-aisiais.

Galbūt daug kam „Vasara ’85“ režisieriaus kūryboje pasirodys žingsnis atgal, tačiau iš tiesų tai ir pasitraukimas į asmeniškai bei kūrybiškai saugią užuovėją po emociškai sudėtingo darbo kuriant „Ačiū Dievui“. Filmą, kuriuo režisierius netikėtai atidavė duoklę visuomenei. Ši teisminė drama apie pedofilijos skandalą Katalikų Bažnyčioje nufilmuota tarsi iš šalies stebint šaltam tyrėjo žvilgsniui. Tuomet paaiškėjo, kad ištikimas išskirtinės kino stilistikos meistras, būdamas 52-ejų, geba su jam būdingu lengvumu sukurti intrigą, regis, ir visiškai neįprastoje sferoje.

Filmuojant rež. François Ozono filmą „Vasara ’85“ („Summer of 85 / Été 85“, 2020 m., Prancūzija, N-13)

„Vasara ’85“ – sakytum, oriško, ozoniško lengvumo jaunatviška baladė, saulėtas, bet kartu ir nuariškas romansas apie dviejų vaikinų pirmąją meilę – vietomis primena italų režisieriaus Lucos Guadagnino „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name / Chiamami col tuo nome, 2017 m.) ar kanadiečio Xavier Dolano „Matiją ir Maksimą“ (Matthias & Maxime, 2019 m.). Vis dėlto nuo lyginimo ar panašumo į kolegos L. Guadagnino baladę gėjų tema režisierius atsiriboja. Jis kaskart pabrėžia, kad visi jo filmai be išimties yra labai asmeniški. „Vasara ’85“ irgi.

Filmą įkvėpė nostalgija jaunystei, ir, kai pagalvoji, F. Ozonui būnant tokio amžiaus, kokio jis yra dabar, tai natūralus dalykas. 1985-aisiais režisieriui buvo aštuoniolika. 1984-aisiais jis perskaitė britų rašytojo Aidano Chamberso, buvusio anglikonų vienuolio, romaną paaugliams „Sušok ant mano kapo“ (Dance on My Grave, 1982 m.) – vieną iš anuomet garsesnių romanų jaunuoliams, atvirai kalbančių apie homoseksualumą. Pagal šią knygą F. Ozonas dar pačioje savo režisūros kelio pradžioje buvo sumanęs parašyti scenarijų, tačiau šios minties atsisakė, nes knyga jam pasirodė per daug kalbanti apie britiškas realijas. Na o būdamas meistras ir įgijęs reikalingą atstumą režisierius lengva ranka romaną adaptavo, siužetą papildydamas autobiografinėmis detalėmis ir veiksmą perkeldamas į saulėtą Normandiją. Tai, kodėl filmo veiksmas pasislinko į 1985-uosius, o ne liko 1984-uosiuose, F. Ozonas aiškina Roberto Smitho, roko grupės „The Cure“ lyderio, prašymu minėti būtent šiuos metus, nes būtent tada išleista filme skambanti „The Cure“ daina „In Between Days“. Labai svarbi „Vasarai ’85“ ir Rodo Stewarto „Sailing“, skambanti per pirmąjį herojų susitikimą. Bendrą devintojo dešimtmečio atmosferą perteikia foninis garso takelis, sukurtas Jeano-Benoît Dunckelio iš dueto „Air“.

Ne viename interviu, aiškindamas, kodėl romaną nutarė ekranizuoti po kelių dešimtmečių, F. Ozonas prisipažino, kad kai po filmo „Ačiū Dievui“ ši knyga vėl atsidūrė jo rankose, jis liko apstulbęs.

„Suvokiau, kad daug ką iš jos jau esu nufilmavęs: persirengimą suknele „Vasaros suknelėje“ ir „Naujoje draugėje“, sceną morge – filme „Po smėliu“, bendravimą su literatūros mokytoju – „Provokuojančiuose užrašuose“, kapines – „France“. Knyga man dovanojo daugybę idėjų, tik apie tai anksčiau nesusimąstydavau. Taip pat buvau pamiršęs, kad ji parašyta albumo stiliumi – tai man pasirodė labai kinematografiška. Ir tada prisiminiau, kad kai mes su bičiuliu būdami aštuoniolikos rašėme savo pirmąjį scenarijaus juodraštį, buvau susitelkęs tik į meilės istoriją ir išmečiau viską, kas man tada atrodė šalutinis dalykas. Gal dėl to, kad visko sujungti dar neturėjau patirties“, – yra kalbėjęs prancūzų režisierius.

Naujoje retro dramoje F. Ozonas grįžta prie savo ankstyvųjų režisūrinių darbų intonacijos („Kriminaliniai meilužiai“, Les Amants criminels, 1999 m., „Lašai ant įkaitusio akmens“, Gouttes d’eau sur pierres brûlantes, 2000 m.), nepamiršta F. Ozonas ir savo ankstyvųjų darbų, pavyzdžiui, „Vasaros suknelės“ (A Summer Dress / Une robe d’été, 1996 m.), ir prancūzų režisieriaus Érico Rohmerio – jo „Polinos paplūdimyje“ (Pauline à la plage, 1983 m.) ar Claude’o Pinoteau „La Boum“ apie paauglius, susipainiojančius pirmuosiuose jausmuose.

„Filmai nufilmuojami tada, kai jie turi būti nufilmuoti. Šiai istorijai reikėjo laiko, – teigė jis, – kad spėčiau subręsti ir suprasti, kaip ją papasakoti.“

Dar režisierius yra minėjęs, kad iš pradžių norėjo, jog filme būtų daugiau humoro, juokingų scenų, tačiau befilmuodamas, bemontuodamas priėmė sprendimą „Vasarą ’85“ palikti dramos, o ne komedijos žanro: „Toną pakeičiau: pajutau, kad emociškai turiu būti su pagrindiniais herojais, kartu su jais išgyventi meilės istoriją. O antroje filmo dalyje, kuri kur kas dramatiškesnė, vietos komedijai liko dar mažiau. Man buvo svarbu nusistatyti santykį su personažais ir perteikti tas emocijas, kurias jutau būdamas paauglys.“ Štai kodėl toks malonus šiame filme režisieriaus jautrumas intonacijai, stilistikai ir ramus tonas pasakojant dviejų homoseksualių vaikinų istoriją, neperspaudžiant, kaip įprasta kine socialiai svarbiomis temomis. Tačiau pasakojimas dėl to nepraranda išradingumo, šmaikštumo, švelnios ironijos.

„Kartais mane apimdavo jausmas, lyg dar kartą kurčiau savo pirmąjį filmą, tik jau sukaupęs patirtį. Iš čia pasitikėjimas tuo, ką darau, ir nostalgija tiems laikams, kai tik pradėjau savo, kaip kino režisieriaus, kelią“, – yra sakęs F. Ozonas.

Rež. François Ozono filmo „Vasara ’85“ („Summer of 85 / Été 85“, 2020 m., Prancūzija, N-13) kadras
Rež. François Ozono filmo „Vasara ’85“ („Summer of 85 / Été 85“, 2020 m., Prancūzija, N-13) kadras
Rež. François Ozono filmo „Vasara ’85“ („Summer of 85 / Été 85“, 2020 m., Prancūzija, N-13) kadras

„Vasara ’85“ yra visų pirma universali istorija apie meilę, o ne dviejų vaikinų meilę. „Likau ištikimas knygai, kuri nekelia homoseksualumo problemos, o tai buvo labai šiuolaikiška tiems laikams, kai ji pasirodė, – yra užsiminęs režisierius. – Aleksis ir Davidas myli vienas kitą, ir tai, kad juodu vyrai, visai nesvarbu. Todėl norėjau išvysti panašų filmą būdamas paauglys. Homoseksualūs asmenys devintajame dešimtmetyje kine buvo vaizduojami depresyviomis aplinkybėmis, netgi iki informacijos apie ŽIV pasklidimo.

Kuriant filmą man buvo svarbu paisyti kino paaugliams žanro ypatumų. Neironizuodamas nufilmavau klasikinio stiliaus dviejų jaunų žmonių romantinę istoriją – universalią meilės istoriją.“

Angeliškos išvaizdos, naivus šešiolikmetis Aleksis (akt. Félixas Lefebvre), bebaigiantis mokslus mokykloje, svarsto, ką jam daryti ateityje. Gal tapti rašytoju, ypač kai literatūros mokytojas mesjė Lefevras (akt. Melvilis Poupaud) tikina jį turint talentą? O gal mesti mokslus ir kaip tėvas įsidarbinti uosto kroviku? Be to, vaikiną žavi mirties romantika. Susitiksime jį jau vasaros pabaigoje, kai bus perėjęs išbandymus, kurie skiria paauglį nuo jau subrendusio žmogaus: įsimylės, praras nekaltybę, vos nežus, palaidos savo artimą žmogų. Ir sušoks ant jo kapo, už ką jį pareigūnai ir suims. Aiškindamas jiems ir psichologams savo poelgio motyvus išsamioje literatūrinėje esė Aleksis pateiks apmatus jautriam retro romanui apie pirmąją meilę tolimais 1985-aisiais. Kai kartą jūroje plaukiodamas valtimi susipažino su aštuoniolikmečiu Davidu (akt. Benjaminas Voisinas) ir šis jį išgelbėjo skęstantį. Davidas – chuliganiškas, su velniukais akyse, viliojantis kaip pajūrio brizelis, plaukiojantis burlaiviu ir važinėjantis motociklu, cituojantis Paulio Verlaine’o ir Arthuro Rimbaud meilės poeziją. Tarp jaunuolių užsimegs lemtinga draugystė, kurios jausmingumo lygis žiūrovams žadės kitokio lygio santykius.

Pirmoji meilė – tai visada tragedija, bet su optimizmo gaidele, visada jausmų pliūpsnis ir skaudi netektis. Ir čia F. Ozonas su malonumu leidžia sau mėgautis savo herojų neracionaliais kvailiojimais, teliūskuojančia jų jaunystės energija, išlaikydamas teisingą ir nenuolaidžiaujantį santykį su jais, nesiimdamas kaip ekspertas su išmanymu spręsti paaugliško sekso reikalus. „Vasara ’85“ neduoda atsakymų į klausimą, kaip išgyventi pirmąją meilę, tačiau parodo, kokia tai patirtis – kankinamai skaudi ir saldžiai palaiminga.

Aktorių atranka šiam filmui vyko dar rašant scenarijų – buvo nuspręsta: jeigu tinkamų aktorių neatsiras, filmavimo darbus teks atidėti. Aktoriai atrinkti gana greitai: anksčiau didžiajame kine nesifilmavusiems Félixui Lefebvre, Benjaminui Voisinui, Philippine Velge pavyko susidoroti su užduotimis, jiems paasistuojant seniems geriems F. Ozono bendražygiams: Valeriai Bruni Tedeschi (Davido motinai) ir Melviliui Poupaud (Aleksio literatūros mokytojui).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien