Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.
Kompozitorius Faustas Latėnas. VMT nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Faustas Latėnas: įpūsti gyvybę teatrui

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

Pandemija mums neleido ir iki dabar neleidžia tinkamai apraudoti į amžinybę iškeliavusių brangių žmonių. Gedulas, kuris iki dabar tęsiasi teatro pasaulyje, didžia dalimi susijęs su jam ypač brangiu žmogumi – kompozitoriumi Faustu Latėnu.

Gegužės 16 dieną Faustui (1956–2020) būtų sukakę 65-penkeri. Tad gedėkime tyliai, prisimindami jo muziką, jo tylą, kurią jis neretai naudodavo savo muzikoje ir kuri dažnai reiškė daugiau nei patys įtaigiausi garsai. Prisiminkime spektaklius, kuriuose Fausto muzika buvo naudojama nuo pradžios iki pabaigos. Prisiminkime ir tuos spektaklius, kuriuose jis pasitelkdavo kitų kompozitorių kūrinius, bet mes plojome Faustui.

Muzika teatre nėra tik muzika. Pirmiausia tai yra jausmas, tai gyvas personažas, kuris pasiduoda visai kitai dinamikai, nei muzikai skambant koncertų salėse. Neatsitiktinai viešnagių metu, kai teatras nusibelsdavo į kokį nors pasaulio kraštą ir aktoriams tekdavo vaidinti pačiose netikėčiausiose erdvėse – nuo gražiausių barokinių salių iki keistų asketiškų salyčių, muzika dažniausiai tapdavo atramine, jungiamąja dalimi, daug svarbesne nei spektakliams vykstant įprastinėse erdvėse. Ne kartą yra buvę, kad Faustui Latėnui teko lipti į sceną ir pačiam atlikti tai, kas turėjo nuskambėti įrašuose. Tokį Faustą prisimena teatras „Lėlė“, į tokias situacijas jis papuolęs ir keliaujant su Mažuoju teatru.

F. Latėnas muziką kūrė ir bendradarbiavo su daugeliu Lietuvos teatrų. Eimuntas Nekrošius kartu su Faustu pastatė didžiąją dalį savo spektaklių, Rimas Tuminas – visus. Akivaizdu ir tai, kad moterys režisierės taip pat dažnai kviesdavosi būtent Faustą, – Irena Bučienė, Ramunė Kudzmanaitė, Yana Ross. Rimas Tuminas sakė: „Faustas rašė muziką visiems režisieriams. Ir tai darė ne dėl pinigų. Jis buvo visiems reikalingas, o ir jam pačiam buvo įdomu. Gal tai kažką ir erzino, bet Faustui rūpėjo tik kūryba.“

Kompozitorius Faustas Latėnas. VMT nuotrauka
Kompozitorius Faustas Latėnas Kompozitorių sąjungos studijoje 2012 m. Daivos Šabasevičienės nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Vyšnių sodas“ scena. Kompozitorius Faustas Latėnas, aktoriai Eglė Gabrėnaitė, Rimantas Bagdzevičius. VMT nuotrauka

Nors apie mirtį mums neleista daug žinoti, bet kartais tik jos akivaizdoje kai kurios mintys atmintin sugrįžta daug ryškiau nei tuomet, kai buvo išsakytos. 2018 metų rudenį Vilniaus mažajame teatre vyko vienas iš „Lietuvos teatro amžiaus“ renginių, kuriame dalyvavo pagrindiniai tą vakarą galėję dalyvauti kompozitoriai, kuriantys teatrui – Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Algirdas Martinaitis, Faustas Latėnas, Antanas Kučinskas ir Giedrius Puskunigis. Atrodytų, visi skirtingi, bet visus juos jungė tas pats teatras, visiems pažįstami spektaklių gimimo procesai.

Lyg ir nieko nuostabaus, kad tų kompozitorių centre atsidūrė Faustas. Vis dėlto jis buvo savo namuose, Vilniaus mažajame teatre. Bet tokią poziciją F. Latėnas sąmoningai pasirinko, norėdamas visus pagloboti, visiems padėkoti, visus mirusius ir esamus savo mokytojus prisiminti… Tą vakarą Faustas tarytum atsisveikino su mumis. Neilgai trukus išvyko į Maskvą. Ir vis ilgiau iš jos nesugrįždavo. Tas lapkričio vakaras buvo Fausto solo. Jis švytėjo tiesiogine žodžio prasme.

Štai kelios jo mintys: „Man patinka būti romantiku – romantikai tokie nekonkretūs, plaukioja, svajoja.“

„Kartais būna, kad gyvenime pamirštame pasakyti ką nors svarbaus. Aš net atsistosiu (atsistoja). Neleis man niekas iš čia susirinkusių – nei Algis, nei Giedrius, nei Antanas – pameluoti, kad tuo laikotarpiu, apie kurį kalbame, buvo trys mokytojai, trys muškietininkai, arba mohikanai, pripažinti mūsų, Europos, pasaulio. Tai buvo trys tuo metu dar jauni žmonės, šalia kitos savo muzikos kūrę teatrui. Tai Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras ir Osvaldas Balakauskas. Man buvo žymiai lengviau pradėti savo kelią teatre, kai turėjau tokius pavyzdžius. Labai gaila, kad čia nėra mano mokytojo Giedriaus Kuprevičiaus, kuris tuo metu į kūrybą teatrui taip pat buvo labai įsitraukęs. Esu Jums labai dėkingas, Feliksai ir Broniau. Noriu Jums padėkoti, kad mane pastūmėjote į šį kelią.“

Faustas Latėnas rado progą paminėti ir padėkoti visiems režisieriams, su kuriais daug dirbo. Nors pokalbis vis nukrypdavo į profesinius dalykus, Faustui pirmiausia rūpėjo žmonės.

EGLĖ GABRĖNAITĖ: Faustas sėdo skambinti. Mes daugiau taip niekad nesuvaidinom. Ta Fausto pakumpus figūra… Ir jis grojo visą laiką. Mes turėjom suvaidinti ištrauką, o suvaidinom visą spektaklį. Ir tas Fausto skambinimas, atverti langai, o už jų – pavasaris… Aš tokio stebuklo nebuvau patyrusi.

Visuomet tikslus, lyg antikinis poetas ištikimas savo meno tiesai kompozitorius Algirdas Martinaitis draugą matė įvairiuose kontekstuose: „Aš su Vidmantu Bartuliu prie teatro grįždavome kartais, o Faustas buvo teatro juodasis darbininkas, budėdamas repeticijų metu prie gyvo vaizdo, derino ir šlifavo (kaip tikras auksakalys!) garsinius vaizdus, taip pasiekdamas reikiamą rezultatą. Be to, jis rimtai laikėsi prestižo ir garbės kodekso: kad ir rašydamas muziką pelytėms, bitutėms ar kitokioms „mažumoms“, nesusimažindavo, nedarydavo darbo neatsakingai, nepagarbiai. Šalia vingriųjų melodizmų, Faustas turėjo savitą žaismės jausmą, ironijos užtaisą. Nelauktą, netikėtą, bet labai teatrališką.

Anais laikais, 1983-iaisiais, „Lėlės“ teatro spektaklyje lakštingala, užgiedojusi traktoriaus jubilijacijomis, buvo toks slaptas dūris pudruotai oficialiajai kultūrai, oficialiajam „lakštingalinių“ giesmių grožiui, o kartu ir akibrokštas kraštutiniam modernizmui, kuris tada iš įvairių užsienio radijo stočių sklido iki visiško nukvailėjimo. Kažkas panašaus buvo ir Fausto muzikoje vienai iš Molière’o pjesių (1983). Nepamainomasis Fausto teatro bendražygis Petras Vyšniauskas grojo „specialią“ muziką pro šalį, o tai spektakliui teikė kažkokį mistinį, linksmą idiotizmą – atitikmenį jau ne vien šiam pastatymui, bet ir tam laikui, ir mūsų gyvenimui, ir iš dalies kultūrai, kuri varė pro šalį.“

Aktorė Eglė Gabrėnaitė prisimena: „Fausto Latėno muzika padeda kurti personažus. Aš niekad neužmiršiu stebuklo, kuris įvyko Odense, Danijoje. Vyko didelės „Vyšnių sodo“ gastrolės po visas Šiaurės šalis – Švediją, Daniją, Norvegiją – ir kažkur dėl kažko nuėmė spektaklį. Ir mums pasiūlė suvaidinti vienoje teatrinėje mokykloje. Mes nuėjom į sporto salę, apsirengę savais drabužiais, ir pabandėm suvaidinti ištraukytę. Toje sporto salėje susėdo studentai – su triko, su treningais, ir lyg atsainiai į mus žiūrėjo. Toje salėje buvo fortepijonas. Faustas sėdo skambinti. Mes daugiau taip niekad nesuvaidinom. Ta Fausto pakumpus figūra… Ir jis grojo visą laiką. Mes turėjom suvaidinti ištrauką, o suvaidinom visą spektaklį. Ir tas Fausto skambinimas, atverti langai, o už jų – pavasaris… Aš tokio stebuklo nebuvau patyrusi. Faustas tiesiog improvizavo. Aš jau nekalbu apie tai, kas buvo vėliau: studentai, dėstytojai į mus žiūrėjo amo netekę. Ir niekas nepasakys, kas tai buvo. Aš daug kartų sakiau: jei ne Fausto muzika, niekada nebūčiau vaidinusi „Vyšnių sodo“. O mes jį išvaidinom dvidešimt trejus metus. Tai yra nepaaiškinami dalykai. Tai yra magija, energetika. Būdavo, per mėnesį reikėdavo suvaidinti dvidešimt aštuonis spektaklius, rodos, jau „Vyšnių sodo“ nepatempsi, aš stoviu kaip lavonas… O tik pasigirsta pirmi muzikos garsai, ir aš atsigaunu.

Teatre labai retai būna, kad aktoriai užkulisiuose eitų žiūrėti kokių nors scenų. Jeigu ten susirenka daug žmonių, žinok, kažkas tame spektaklyje yra. Pavyzdžiui, visada, kai aidi finalinė spektaklio „Revizorius“ muzika, kai klykia Ilonos Kvietkutės Marija Antonovna, visi aktoriai sustoja ir kokiom akim žiūri… O tada groja Fausto muzika. Ji veikia visus, ji užkrečia. Va čia ir yra teatras.“

Po spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Režisierius Rimas Tuminas, kompozitorius Faustas Latėnas, scenografas Adomas Jacovskis. VMT nuotrauka
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Pirosmani, Pirosmani…“ scena (Jaunimo teatras, 1981 m.). Aktorius Vladas Bagdonas. Jaunimo teatro nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Čia nebus mirties“ scena (LVADT, 1988 m.). VMT nuotrauka
Fausto Latėno natos

Atrastos natos

Gyvenime labiausiai stebina atsitiktiniai neatsitiktinumai. Ir vėl ta teatro rekonstrukcija, kurios pirštai ketina iš teatro išrauti praeitį. Ant pražūtin pasmerktų daiktų stirtos atsidūrė penklinių lapai, o netikėtai einant pro šalį dėmesį patraukė kruopštus parašas: „F. Latėnas. 7 dainelės „Laimės prieplaukai“. Ar ne simboliška – „Laimės prieplauka“? Tos septynios dainelės, skirtos aktoriams Algimantui Zigmantavičiui, Aldonai Janušauskaitei, Juozui Rygertui, Agnei Gregorauskaitei ir kt. (Johno Ardeno „Laimės prieplauka“, režisierius Algimantas Pociūnas, dailininkė Virginija Idzelytė, kompozitorius Faustas Latėnas, choreografas Česlovas Žebrauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2000).

Kiekviena F. Latėno kaligrafiškai parašyta nata šiandien įgyja naują prasmę. Taip yra su visais prisiminimais. Jų daug, ir kartu jie lyg muzikoje skleidžiasi motyvais, atskirais horizontais. Net būdamas Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktoriumi (jis dažnai pavaduodavo Rimą Tuminą, išvykstantį spektaklių režisuoti į svečias šalis), jis niekada nėra balso pakėlęs ar didinęs biurokratinės įtampos, kurios didžiosiose institucijose niekada netrūksta. Buvo įpratęs teatre pasirodyti pirmas. Durys visada praviros, tad žmonės lyg pas kunigą trumpam užsukdavo ar tarpdury vienu kitu žodžiu persimesdavo, ir kuluarinis teatro gyvenimas smarkiai praskaidrėdavo, įtampos praktiškai nebuvo. Apskritai Faustas visiems žmonėms siekė tik gero. Atrodė, jis – ramaus, intravertiško būdo, sukaupto veido, tačiau visoms problemoms, visiems klausimams buvo atviriausias ir nuosekliausiai jas sprendžiantis žmogus.

Buvo įprasta sutikus Faustą klausti, kaip laikosi R. Tuminas, kokia jo sveikata. Prieš kelerius metus jis nutraukė klausimą ir pasakė: „Aš mirsiu pirmas, pamatysi.“ Buvo neįprasta kalbėti apie Fausto ligas ar būsenas, nes buvo aišku, kad Faustas iš įvairių situacijų sugebės išlįsti.

Bet labiausiai nustebino Jevgenijaus Vachtangovo teatro aktoriai, kurie buvo neįtikėtinai pamilę Faustą. Su jais teko susipažinti Anglijoje, kai vyko „Dėdės Vanios“ gastrolės. Kaip tik tuomet rinkau medžiagą, susijusią su Fausto kūryba. Taupant laiką, kurio tokiais atvejais apskritai nebūna, vos tik pasibaigus vienam ar kitam sudėtingiausios struktūros spektakliui, išdrįsdavau kreiptis į vieną ar kitą aktorių dėl trumpo interviu. Ir įvykdavo tokių atsivėrimų, kai norėjosi, kad tuos pokalbius girdėtų pats Faustas, nes visos emocijos raštu sunkiai išreiškiamos. Istorijai liko tik tai, kas buvo perteikta žodžiais. Pamenu, viena aktorė tvirtino, kad vieną konkrečią muzikinę temą Faustas parašė būtent jai, nors ši tema buvo tūkstantį kartų girdėta, ir aktorė tai suvokė.

FAUSTAS LATĖNAS: Man norisi tylos. Ir būtent kulminacinėse vietose, kai skamba muzika. Suprantu, kad tai padaryti yra labai sunku. Tokios tylos kartais neįmanoma nei suvaidinti, nei išauginti. Atrodytų, psichologiškai turi būti tyla, ji girdisi, bet ji negali būti buitiška. Jei buitiška, vadinasi, reikia, kad ji suskambėtų nebuitiškai – garsais, vienu garsu… Štai krinta žvaigždė – čia yra visas jos grožis. Bet nežinom, krinta ji ar kyla, mes matom, kad krinta, o ten – galbūt kyla…

Paskutinio susitikimo su Faustu metu kalba pasisuko apie sintezatorius. Jis, kaip ir kiekvienas kompozitorius, nebuvo abejingas muzikinių technologijų evoliucijai: „Būtų įdomu paanalizuoti jų raidą, apskritai teatro muzikos akustinį vystymąsi. Prisimenu, dar net Feliksas neturėjo savo sintezatorių, o pas mane atsirado nedidelis „Casio“. Pirmąkart panaudojau jį Tamulevičiūtės „Harolde ir Modėje“. Teatre būdavo įdomu dirbti – nauji, mums dar negirdėti garsai. Kažkas fantastiško! Pas Feliksą namuose, būdavo, paspaudi klavišą ir, atrodo, kažkur danguj atsiduri – su kvartetu ar simfoniniu orkestru taip neišeis. Galėtų jaunesnis žmogus akustinę teatro muzikos istoriją parašyti – būtų įdomus darbas. Dabar visokios aparatūros pilna, tik minčių nebėra. Ką daryt, Feliksai?“ Faustas uždavė klausimą ir mus paliko.

Kaip pasakytų lėlininkas Rimas Driežis, „Šventyklai vietos negali ruošti, ji turi būti atrasta. Jeigu tai, ko reikia, yra, tai atsiveria ir laiptai į dangų. Fausto muzika ir yra tie laiptai į dangų.“

Faustas turėjo daug svajonių, apie kurias šiandien nesinori kalbėti. Distopijos, utopijos – madingi žodžiai, o Faustas – toks paprastas ir nuoseklus, o teatrą kurianti jo muzika buvo galinga. Kadaise norėjęs tapti režisieriumi, juo netapo. Tiksliau, nespėjo, nes muzika jį visiems laikams įtraukė į savo valdas. Gal dėl to ir gyvenimas liko surežisuotas ne jo, bet lemties.

Rež. Rimo Tumino spektaklio „Maskaradas“ scena (VMT, 1997 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Edipas karalius“ scena (LNDT, 1998 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklis „Don Žuanas“ (Islandijos nacionalinis teatras, 1995 m.). LNDT nuotrauka
Po rež. Gintaro Varno spektaklio „Jei praeitų penkeri metai“ (LVADT, 1993 m.). LNDT nuotrauka
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Hamletas“ scena (festivalis LIFE, 1997 m.). „Meno forto“ nuotrauka
Rež. Rimo Tumino spektaklio „Trys seserys“ scena (VMT, 2005 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Roberto Šarknicko spektaklio „Tyli naktis“ scena (LNDT, 1984 m.). LNDT nuotrauka
Rež. Raimundo Banionio spektaklio „Susitikimas“ scena (LNDT, 1999 m.). Aktoriai Regimantas Adomaitis ir Donatas Banionis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Idiotas“ scena („Meno fortas“, 2009 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Yanos Ross spektaklio „10 dialogų apie meilę“ scena (LNDT, 2010 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

***

Faustas Latėnas:

Fausto vardas, kai pradėjau galvoti, man iš karto patiko. Kad yra toks Goethe’s Faustas, sužinojau tik vėliau. Bet mano vardas neatsitiktinis. Mama pasakojo, kad iš to kaimo, kur augo ji, buvo kilęs poetas Faustas Kirša. Ji net laukdavo, kada jis atvažiuos į kaimą, atrodė labai įspūdingai, buvo juo susižavėjusi. Vėliau skaičiau jo poeziją. Sakyčiau, kad vardo istorija man irgi padeda…

Gražu, kai akordai prie Dievo pakyla,
Dangus nusileidžia prie žemės vargų,
Žmonelių troškimais krūtinė prabyla,
Ir sveikina širdį būriai angelų.
O maldos, kaip meilė, gyvenimą lydi –
Čia jų atminimas ir švelnūs aidai,
Ir jos apkerėjo ir mažą ir didį,
Ir jomis atspindi galiūno vaizdai.

(Faustas Kirša. Eilėraščio „M. K. Čiurlionies vėlei“ ištrauka)

Lietuvių teatre susiklostė tokia tradicija, kad muziką spektakliams rašo kompozitoriai. Muzika užsakoma, o ne parenkama. Dirbantys prie spektaklio žmonės visada buvo kūrybinė grupė. Todėl kai kalbam apie Tumino ar Nekrošiaus spektaklius, reikia kalbėti apie meno kūrinius – jie ne stato pjesę, o kuria meno kūrinį ta tema. O kadangi tai meno kūrinys, tai ir muzika gali būti visokia tiek istoriškai, tiek geografiškai, gali skambėti lietuviški ir japoniški motyvai. Tai kūryba. Ir tai reikalinga spektakliui.

Visada svarbu, kas tuo instrumentu groja ir kaip tas grojantis žmogus moka kažką pasakyti arba perteikti, atlikdamas tavo sukurtą muziką, tavo muzikinį sumanymą. Nesvarbu, ar būtų grojama trombonu, ar fortepijonu. Jeigu instrumentas tiksliai perteiks reikalingą emociją, tas instrumentas ir bus tiksliausias.

Įrašydamas savo kūrinius, akordeonu paprastai groju pats. Todėl ir žinau, kaip svarbu, kad visos intonacijos būtų gyvos, ir kokie svarbūs tai gyvybei išgauti reikalingi niuansai. Net jei kitas viską atliks teisingai, muzika bus negyva, nes neturės reikalingos vidinės dvasios.

Gal tai priklauso nuo auklėjimo. Jei nebūčiau kompozitorius, gal būčiau gydytojas ar dvasininkas. Todėl kad viena iš siekiamybių – per muziką, per garsus padėti žmogui, nuraminti jį. Jeigu jis liūdi, galbūt praskaidrinti jo dvasinę nykumą. Arba atvirkščiai – tą dvasinę tuštumą užpildyti liūdesiu ir ašarom, kas irgi yra gydomieji dalykai ir padeda žmogui atsigauti. Norisi, kad ta muzika būtų kaip sielos ir dvasios gydytoja, kad ji individui padėtų būti viduje stipriam. Ne fiziškai, nes kai žmogus viduje stiprus, jis sugeba patirti katarsį, sugeba verkti, juoktis. Tada jis yra gyvas. O kai praranda šiuos dvasios gebėjimus, yra miręs. Tai sielos, kurių jausmai anemiški, kurios nebegali juoktis, liūdėti – tokie žmonės yra jokie, jie bespalviai. Noriu, kad mano muzika būtų lyg savotiškas lakmuso popierėlis, kuriuo žmogus pasitikrintų savo jausmus. Ir tai jam gali suteikti pasitikėjimo.

Kai žmogus išeina iš teatro geros nuotaikos, pakylėtas, vadinasi, jame šis tas įvyko. Turbūt todėl teatras buvo pavadintas šventove – čia vyksta dvasinis bendravimas. Kaip bažnyčioj, kur malda irgi yra bendravimas. Teatre žiūrovas yra tos maldos bendrakūrėjas, bendraautoris; jei ji paliečia jo asmeninius išgyvenimus, žmogus tampa tvirtesnis, supranta, kad ne vienas yra toks. Ir muzika tam labai padeda.

Prisimenu rumuniškas kapines – čia paminklai, antkapiai išdrožinėti ar išpaišyti taip, kad matai ir žmogaus gyvenimo, ir mirties darbą. Jeigu įvyko avarija, matai išdrožinėtą automobilį… Tai ne kičas, o toks naivaus meno supratimas. Ir kai šituo pasinaudoji, privalai išsaugoti ir rimtumą, ir pagarbą. Pavyzdžiui, „Hamlete“ skambėjo malda. Gal tai šventvagystė, bet viskas priklauso nuo to, kaip tai padarysi, kokiu turiniu savo kūrinį užpildysi. Kokia paslaptimi. Mokslas yra bejėgis tokias paslaptis paaiškinti. Kūryboje kiekvienas etapas yra paslaptis. Juk žiūrovas, eidamas į spektaklį, galvoja, kad žino, ką pamatys, o staiga pamato visai kitą pasaulį. Pamato kitas skambesio, vaizdo ir režisūrinio sumanymo atsivėrimo galimybes. Prisiliečia prie paslapties, nušvitimo.

Man norisi tylos. Ir būtent kulminacinėse vietose, kai skamba muzika. Suprantu, kad tai padaryti yra labai sunku. Tokios tylos kartais neįmanoma nei suvaidinti, nei išauginti. Atrodytų, psichologiškai turi būti tyla, ji girdisi, bet ji negali būti buitiška. Jei buitiška, vadinasi, reikia, kad ji suskambėtų nebuitiškai – garsais, vienu garsu… Štai krinta žvaigždė – čia yra visas jos grožis. Bet nežinom, krinta ji ar kyla, mes matom, kad krinta, o ten – galbūt kyla…