„Feminizmo“ diegimas Sovietų Lietuvoje

VDU profesorė istorikė dr. Dalia Leinartė savo knygoje „Family and the State in Soviet Lithuania: Gender, Law and Society“ (leidykla „Bloomsbury Academic“), kuri tarptautinėje prekyboje pasirodys šiandien, rugpjūčio 12 d., atveria iki šiol beveik netyrinėtą šeimos politiką sovietinėse Baltijos šalyse. Ši knyga, parengta pagal sovietinius istorinius šaltinius bei daugiau nei 100 interviu, yra pirmoji, atskleidžianti sovietinės ideologijos brukimąsi į privatų šeimos gyvenimą.

Pasak knygos autorės, apie sovietmečio siurrealistinę visuomenę neįmanoma rašyti rimtai – tai buvo absurdo visuomenė. „Gyvenimas buvo neįtikėtinai sunkus, iš pagrindų besikeičiantis – moterys turėjo kovoti ir šeimoje, ir viešajame gyvenime, tad nėra ko stebėtis, kad, atėjus 1990-iesiems, daugelis vyrų jautėsi pasimetę. Sovietmetis jiems buvo suteikęs galimybę gyventi tam tikroje patriarchalinėje terpėje. Persikėlę iš kaimų į miestus, kur nebeliko kaimiškų vyriškų darbų, vyrai virto gulinčiais ant sofutės lėtapėdžiais, kuriems gi nebuvo sakoma, kad „eik dabar plauti indų…“ O moterys nuo 1945 metų turėjo kovoti už save…“ – sako D. Leinartė.

Režimas jau 1944 m. nusitaikė į moteris, tikėdamasis greitos jų tapatybės ir įprasto gyvenimo būdo transformacijos. Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, kurioje vyravo katalikiškoji patriarchalinė kultūra, į moteris, siekiančias karjeros ir viešo pripažinimo, buvo žvelgiama su nepasitikėjimu. Nepriklausomoje prieškario Lietuvoje reta vaikus auginanti motina dirbo visą darbo dieną už šeimos ribų. O sovietinėje valstybėje moterys ir vyrai privalėjo dirbti valstybinį darbą ir atitikti socialiai aktyvaus piliečio įvaizdį. Pirmoji žinia, kad nuo šiol moterys privalės dirbti valstybei naudingą darbą, buvo išplatinta iškart po šalies aneksijos. 1940 m. rugpjūčio 15 d. „Vyriausybės žinios“ paskelbė Lietuvos santuokos įstatymą, perkeltą iš SSRS. Įstatymo skyriuje dėl ištuokos teigiama, kad nepilnamečiams šeimos vaikams išlaikyti lėšų privalo duoti abu sutuoktiniai. Tėvams nesusitarus, mokamų lėšų dydį nustatė teismas. Taigi, moteris turėjo dirbti apmokamą darbą, jei po skyrybų tikėjosi išsaugoti vaikų globą.

Nedirbantieji valstybiniame darbe vyrai ir moterys buvo apibrėžiami specialiu terminu kaip asmenys, vengiantys naudingo visuomenei darbo ir gyvenantys antivisuomeniškai ir parazitiškai. Karo sugriautam ūkiui atstatyti ir greitai kolektyvizacijai buvo būtina pigi darbo jėga, kuria ir tapo Lietuvos moterys. Visuotinis moterų įdarbinimas sovietinėje Lietuvoje vyko su Baudžiamojo kodekso pagalba ir agitaciniais raginimais dirbti kuo daugiau ir geriau, tad lyčių lygybei čia atiteko propagandos vaidmuo.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietinėje Lietuvoje visuotinis moterų įdarbinimas buvo vykdomas, pasitelkiant kovą su „buržuazine šeima“, neva įkalinusia moteris namuose. Sovietinė valdžia planavo transformuoti tradicinę šeimą, kad ji tarnautų socialistinei valstybei, tad moterys buvo skubiai mobilizuojamos atstatyti ūkį, įgyvendinti kolektyvizaciją, taip pat įtraukiamos į visuomeninę veiklą. Sparčiai besikuriantiems kolūkiams reikėjo papildomų darbo rankų, nes dalis vyrų buvo žuvę kare, pasitraukę į Vakarus ar išėję partizanauti į miškus.

Lyčių lygybės ir naujos sovietinės moters propaganda buvo labai intensyvi ir apėmė absoliučiai visą Lietuvą. Kiekvieną mėnesį vis didesni moterų būriai buvo priversti dalyvauti propagandiniuose suėjimuose, apmokymuose ir ilgas valandas klausytis naujos politikos teiginių.

1945 m. rugpjūčio mėn. LKP(b) Centro Komitete buvo įkurtas Darbo tarp moterų skyrius, iškėlęs uždavinį įgyvendinti sovietinę lyčių lygybės politiką šalyje. Netrukus Darbo tarp moterų padaliniai pradėti steigti visose 23 Lietuvos apskrityse, o 365 valsčiuose buvo kuriamos taip vadinamos moterų organizatorių pozicijos. Centriniame darbo tarp moterų skyriuje buvo patvirtintos trys valstybės biudžeto apmokamos darbo vietos: vedėjos ir dviejų instruktorių, o padaliniai apskrityse turėjo vedėjos ir vieną instruktorės etatą. Centrinio darbo tarp moterų skyriaus vadove buvo paskirta M. Kaunaitė. Nors darbui su moterimis buvo įsteigti 216 etatų, didžiausia našta teko visuomenininkėms – vadinamosioms moterims delegatėms, kurių 1950-aisiais buvo priskaičiuojama 20 000.

Sovietinė valdžia lyčių lygybę tapatino su moterų darbu visose beatsikuriančiose Lietuvos ūkio ir pramonės srityse. Ši vadinamoji „lygybė“ smarkiai skyrėsi nuo Vakarų šalių moterų, kovojusių už vienodus atlyginimus vyrams ir moterims, feminizmo. Moterys visuomenininkės tapo nemokama darbo jėga kolūkių laukuose bei derliaus nuėmimo akcijose, jos buvo įtraukiamos į gyventojų turto nacionalizavimą, aiškinosi socialistinio turto grobstymo atvejus, informuodavo KGB apie Lietuvos partizaninį judėjimą, organizuodavo propagandinius susirinkimus apie sovietinės valdžios pastangas moterų teisių srityje. Taip pat tikrindavo vaikų darželių ir lopšelių darbą, organizuodavo pagalbą daugiavaikėms ir vienišoms motinoms, pagelbėdavo seniems ir vienišiems žmonės, jau nekalbant apie jų vaidmenį platinant sovietinę spaudą ir likviduojant moterų neraštingumą.

Beje, vyrai nė kiek nevertino tokio moterų aktyvumo, šaipėsi iš jų, žemino, numesdavo joms prasčiausias ir sunkiausiai įgyvendinamas užduotis. Neatlygintinas darbas įvairiose institucijose karo nusiaubtame krašte ir paprastas fizinis moterų darbas buvo lyčių lygybės politikos Lietuvoje tikslas. Lyčių lygybė ir jos uždaviniai buvo skirti tik moterims, ir vyrai joje nedalyvavo.

„Tas stalinistinis lyčių lygybės modelis, taikomas tik moterims, buvo įgyvendinamas iki 1955 m., o vėliau lyčių lygybė tapo formalia, – teigia D. Leinartė. – Nematau nė vieno pozityvaus aspekto toje formalioje lyčių lygybėje, kuri net nekvepėjo feminizmu. Man kartais sako, kad ir Vakaruose ne viskas ėjosi greitai, tačiau vis dėlto smurto prevencijos artimoje aplinkoje įstatymas buvo priimtas 1970-aisiais. Aišku, jie turėjo problemų, bet nereikia to lyginti su okupuota, už geležinės uždangos esančia šalimi, apie kurią Vakarų pasaulis nieko nežino. Visas tas globalus modernėjimas sutapo su moterų išėjimu į darbo rinką, bet Vokietijoje, Prancūzijoje moterys dirbo ne visą darbo dieną, ten buvo išvystyta vaikų priežiūros sistema… Visi sovietmečiu patyrė tą ideologinį „blūdą“, tačiau moterims jo teko daugiau. Nuo 1945-ųjų moterys turėjo nuolat sukti galvą, kaip išlaikyti šeimą ir vaikus. Knygoje neliečiu karo metų, tremčių, nes tai jau kita tema.“

Sovietinis režimas niekada nemėgino iš esmės pakeisti patriarchalinių stereotipų apie vyrų ir moterų vaidmenis. Moterys patyrė dvigubą naštą ir dvigubą diskriminaciją. Valstybiniame darbe moterys jos buvo trečdaliu mažiau apmokamos darbuotojos, o namuose jų laukė ilgos namų ruošos valandos, vaikų priežiūra ir labai dažnai valstybės nepripažįstamas smurtas. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje visoje TSRS moterys gaudavo maždaug 60 proc. vyrų atlyginimo, ir šis procentas nesikeitė iki pat 1990-ųjų. Moterų dalyvavimas priimant sprendimus buvo įšaldytas formalių kvotų sistemoje. Deputačių dalyvavimas Lietuvos TSR Aukščiausiojoje Taryboje visada buvo stabiliai vienodas: 1967 m. – 32.4; 1971 m. – 32.33; 1975 m. – 34 proc. – 1980 m. – 35 proc.

VDU prof. Dalia Leinartė nuo 2012 m. yra Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto narė, buvusi jo vadovė. Svarbiausi jos veikalai: „Įžymios Lietuvos moterys, XIX a.–XX a. pradžia“ (1997), „Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje, XIX–XX amžiaus pradžia“ (1999), „Prijaukintos kasdienybės, 1945–1970: biografiniai Lietuvos moterų interviu“ (2007), „Išgyvenant ir prisimenant sovietinę kasdienybę: Lietuvos moterų autobiografiniai pasakojimai, 1945–1970“ (Adopting and Remembering Soviet Reality: Life Stories of Lithuanian Women, 1945–1970; 2010), „Sovietmečio atmintis gyvenimo istorijose (su kitais, 2014), „Lietuvos šeima Europos kontekste, 1800–1914: santuoka, skyrybos ir lanksčios bendruomenės“ (The Lithuanian Family in its European context, 1800–1914: Marriage, Divorce and Flexible Communities, 2017). 2019 m. apdovanota „Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžiumi“.