2021 08 26

Aurimas M. Juozaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Festivalio „Salve!“ atgarsiai

Gatvės teatro pasirodymas „Arrived“. Aktorė J. Širvytė-Rukštelė. Rūtos Krasnovaitės / Kristijono Sipario nuotrauka

Jau antri metai Vilniaus mieste teatro „Arbatvakariai“ sumanytojai Eglė Tulevičiūtė ir Kristijonas Siparis bei jų bendraminčiai džiugina miestelėnus ir miesto svečius artistinių iniciatyvų festivaliu „Salve!“ (Su(si)kurk Artistiškai Laisvą Vilniaus Erdvę). Festivalis, kurio atidarymą paskelbė trys tikros XIX a. patrankos salvės, vyko rugpjūčio 20–22 dienomis. Šįsyk jis buvo skirtas daktaro Jono Basanavičiaus 170-osioms gimimo metinėms paminėti.

Festivalis buvo gausus renginių, ir ne tik – nuo parodų, koncertų, spektaklių ir gatvės performansų, skirtų net mažiausiems (1,5–5 metų) dalyviams iki įstabios organizatorių bei atlikėjų energijos, kviečiančios įsitraukti visus ir būti dalyviais. Tai negalėjo nesužavėti!

Šiemet festivalio pirmąją dieną „savo“ vietomis Vilniuje išvedžiojo pats… daktaras Jonas Basanavičius (aktorius Kristijonas Siparis). Sustojome ties jo kapu Rasose, kur patriarchas nusistebėjo neaukštu paminklo „ūgiu“, po to nubindzenome iki jo paminklo priešais Filharmoniją, o jis pats buvo atvežtas grakščiu praėjusiojo šimtmečio pradžios „MG“ kabrioletu. Daktaras atvyko prie paminklo netuščiomis, o su nešiojamuoju gramofonu. Jį prisukęs rankenėle, mus visus pradžiugino nostalgiškai miela anų laikų „meliodija“, kuri jam sužadino prisiminimus ir apie Didžiojo Vilniaus Seimo susirinkimą, ir apie pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ atlikimą šios Filharmonijos salėje. Paskui nukakome iki buvusio Niškovskio viešbučio (Bokšto g. 2), kuriame žymusis signataras gyveno nuo savo atvykimo į Vilnių 1905 metais iki pat 1914-ųjų. Išklausę gramofono grojamą „Mes be Vilniaus nenurimsim“, pasukome į festivalio atidarymą Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje.

Kaip jau buvo minėta, trys patrankos salvės paskelbė festivalio pradžią. Prasmingu žodžiu jį sveikino festivalio globėjas profesorius Vytautas Landsbergis, o iš jo estafetę grakščiai perėmė muzikinis Vytauto Mikeliūno, Daumanto Slipkaus ir Vyčio Nivinsko trio, džiuginęs susirinkusiuosius bei praeivius bosa novos, klezmerių, lounge bei smooth jazz’o garsais. Pasigrožėję Virginijaus Stančiko sukurtu „sekretu“, kuriame nutapyti buvę namo-muziejaus šeimininkai Marija Piaseckaitė-Šlapelienė ir Jurgis Šlapelis, pasisukinėję po konkursinės istorinių atvirukų bei islandų menininkės Astos Vilhelminos Gudmundstottir parodas, buvome įtraukti į „Arbatvakarių“ spektaklį „Mano Tėvynė – prie jo širdies…“

Spektaklyje daktaras Jonas Basanavičius mums pasakojo apie savo vaikystę, jaunystę, didžiąją gyvenimo meilę – čekų vokietaitę Gabrielą Eleonorą Mohl, apie savo gyvenimą Bulgarijoje ir grįžimą į Lietuvą… Nostalgiškai švelnios istorijos, lydimos autentiškų ištraukų iš pagrindinių veikėjų laiškų bei prisiminimų, meniškai projektuojami vaizdai, tarsi trumpam atkūrė šiuos žmones supusią anų laikų atmosferą. Visa tai ne tik padėjo giliau suprasti, kaip gyveno Lietuvą kūrę žmonės, bet ir kreipė mintis apmąstyti savo santykį su Tėvyne, permąstyti savo ryšius su brangiais žmonėmis, taip pat su tais, kuriuos savo gyvenamajame laike gauni kaip dovaną – kartais gal ir ne itin mielą, bet tikrai reikšmingą.

Pirmąją festivalio dieną pabaigė svajingos muzikos ir vaizdų projektas „Flaneur“, kurį sukūrė Vilniaus šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“.

Tokia tai buvo pirmoji festivalio diena. Kitos dvi dienos buvo ne mažiau turiningos ir savo įvairove turtingos, bet šįkart apie jas nesiplėsime. Tik norisi trumpam stabtelėti ties pačiu šio festivalio „formatu“.

Ir kuo gi ypatingas šis festivalis? Ne tik istorinės atminties gaivinimu, ne tik savo edukacine misija, ne tik tuo, kad savo išradingomis formomis įtraukia dalyvius į bendravimą su kūrėjais, bet svarbiausia tuo, kad kryptinga renginių seka kuria Vilniaus kaip gyvos kūrybinės erdvės fenomeną. Jame istorinės asmenybės bei įvykiai aktualizuojami nūdienoje – juk viskas vyksta tose vietose ir erdvėse, kur gyveno, lankėsi ir kūrė šie žmonės. O jeigu jau esu toje erdvėje ir man kūrėjas įvairiais būdais parodo, kaip tai buvo praeityje, ir artistine forma pakviečia interpretuoti, kaip tai galėtų atrodyti ar skambėti dabar, tai kas dar galėtų labiau „užkabinti“ manyje tą virptelėjimą, kurį galėčiau pavadinti besiplečiančia meile Tėvynei? Įstabus jausmas, gilus pažinimas ir labai stiprus patyrimas. Labai ačiū šio festivalio kūrėjams už visa tai!

Ir todėl šis festivalis turėtų išlikti kamerinis, toks, koks yra dabar. Taip, jis turi potencialo plėstis, apimti ir įimti daugiau formų, vietų, dalyvių (turiu galvoje tiek atlikėjus, tiek žiūrovus). Tačiau jį kuriančiųjų artumas (net ir fizine prasme) su žiūrovais, kuriuos reikėtų vadinti dalyviais, – nepaprastai svarbi šio meninio fenomeno forma. Ji ir subrandina mumyse šiuos nuostabius vaisius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad linkiu, kad šis festivalis gyvuotų, plėtotųsi ne tiek pločio, kiek gylio linkme, kad mes kasmet turėtume progų ne tik visokeriopai (įvairiais rakursais ir formomis) pažinti Vilniaus istoriją, jame gyvenusius žmones, bet ir pažindami galėtume giliau susimąstyti apie save, atrasti Vilniuje gyvenusių žmonių istorijose savo gyvenimo čia ir dabar prasmes. Salvė festivaliui „Salve!“