Festivaliui „Burning Man“ Ukrainos palaikymo simbolį suprojektavusi D. Aukštuolienė: „Pusė mano šaknų yra Lietuvoje, kita pusė – Amerikoje“

Su Donatos mama Vitalija dirbame toje pačioje Maironio lituanistinėje mokykloje, be to, ji yra kilusi iš mano gimtojo Kupiškio. Praėjusią vasarą su šiais savo gerais pažįstamais susitikome iškylaudami prie ežero, kur buvo proga ir daugiau pasišnekėti. Žinodama, kad 2022 metais Donata įsitraukė į alternatyvaus meno festivalio „Burning Man“ komandos „Amber Dust“ surengtą Ukrainos palaikymo akciją, norėjau apie tai sužinoti daugiau.

Festivalis „Burning Man“ nuo 1991 m. vyksta Jungtinėse Valstijose, Nevados Juodosios uolos dykumoje (angl. Black Rock Desert). Kasmet rugpjūčio pabaigoje ten įsikuria miestas skambiu pavadinimu Black Rock City (liet. „Juodosios uolos miestas“). Į jį suvažiuoja apie 10 tūkst. kūrėjų ir menininkų, penkiagubai tiek žmonių, ir visi pradeda veikti: kas pastato skulptūrą, kas – instaliaciją, kas groja, mankštas veda… Kiti, pasipuošę kostiumais, karnavalinėmis aprangomis, prisideda prie vyksmo, kaip tik kiekvienas išmano.

Lietuvių komanda pagal architektės brėžinius sukūrė medinę ukrainiečių laisvės simbolio instaliaciją, kad primintų visuomenei, jog karui Ukrainoje tęsiantis yra labai reikalingas palaikymas. Donata pasakoja ne tik apie lietuvių dalyvavimą garsiajame festivalyje „Burning Man“ su Ukrainos palaikymo simboliu, bet ir savo migracijos istoriją.

Ar gali papasakoti apie save, savo šeimą, darbą, pomėgius?

Esu gimusi ir užaugusi Lietuvoje. Būdama 20-ies metų atvykau gyventi į JAV. Čia ištekėjau už lietuvio, su vyru auginame dukrą. Nuo mažens mėgau įvairius kūrybinius projektus – piešti, daryti popierinius namukus, baldukus lėlytėms. Svajojau būti architekte, ir mano svajonėms buvo lemta išsipildyti – baigiau studijas ir dirbu architekte, nuolat domiuosi kompiuterinėmis grafikos ir braižymo programomis, kurios kasmet keičiasi. Tačiau didelę dalį savo laisvalaikio stengiuosi skirti šeimai, kuri man yra labai svarbi. Mes mėgstame bendrauti su savo draugais, patinka keliauti.    

Kur tavo šaknys? Ar seniai gyveni Amerikoje, kaip ji atrodo tavo akimis?

Gyvenu Amerikoje jau apie 20 metų. Pusę savo gyvenimo esu nugyvenusi Lietuvoje, o kitą pusę – Amerikoje. Todėl ir jausmas dvejopas – atrodo, kad pusė mano šaknų yra Lietuvoje, o kita pusė – JAV. Mano akimis, Amerika yra šalis, kurios didžiausias privalumas yra tas, kad eilinis žmogus čia gali patogiai gyventi. Manau, tai daugiausia ir traukia imigrantus iš kitų šalių. Žmogus, turintis tikslą ir linkęs įdėti pastangų jam pasiekti, turi galimybę tai padaryti.

Gana sunku apibūdinti JAV, nes tai didžiulė įvairovių pilna šalis. Netgi geografiniu atžvilgiu tai viena nedaugelio šalių, kurioje susijungia visos klimato zonos. Aplankyk Rytų pakrantę, Centrinę dalį ir Vakarų pakrantę – pamatysi tris skirtingas šalis. Čia gyvena žmonės, suvažiavę iš įvairių pasaulio šalių – kiekvienas su savo tradicijomis, papročiais, nuomonėmis ir įpročiais. Aš džiaugiuosi, kad čia gyvenu, nes gyvenimas šioje šalyje gerokai praplėtė mano akiratį.

Šiemet „Burning Man“ festivalyje lietuvių stovykla „Amber Dust“ pristatė instaliaciją „Laisvės trišakis“ (Tryzub) – kovų už laisvę ir viso pasaulio demokratines vertybes simbolį. Kam ir kaip kilo mintis sukurti šį simbolį? Papasakokite, kaip sekėsi kurti įspūdingą penkių metrų konstrukciją, sveriančią 700 kilogramų? Kas prisidėjo prie šio projekto?

Mano vyro draugas Edgaras jau 13 metų organizuoja stovyklą „Burning Man“ festivalyje. Šiais metas jis labai norėjo pastatyti instaliaciją. Kadangi jį labai sukrėtė karas Ukrainoje, jis norėjo, kad instaliacija būtų susijusi su šia šalimi. Vieną dieną jis atvažiavo pas mane, išsikirpęs „Laisvės trišakį“ iš popieriaus, ir klausia, gal turiu kokių idėjų, kaip jį pastatyti.

Pradėjome diskutuoti – kokio dydžio, iš kokių medžiagų jis galėtų būti pastatytas, kaip jis atlaikys vėją ir kokios mūsų galimybės įgyvendinti šį projektą. Be to, mes iškart nusprendėme, kad jo nedeginsime, taigi turėjome dar vieną užduotį – kaip jį išardysime ir išvešime iš dykumos.

Man kilo mintis pagaminti šį simbolį iš detalių, kurios susinertų viena su kita kaip trijų dimensijų dėlionė į vadinamąją waffle construction. Tai labai stabili konstrukcija, dėl to buvau tikra, kad ji atlaikys dykumos audras. Na, po to tereikėjo sugalvoti formą ir nubraižyti detales. Mano akimis žiūrint – tai tiesiog didžiulis geometrinis galvosūkis, o man patinka geometrija.

Nubraižytas detales reikėjo išpjauti specialia mašina iš maždaug 1,5 cm storio faneros. Saulius Jarasiūnas, kuris taip pat organizuoja stovyklą „Burning Man“ festivalyje kartu su Edgaru Genenko, pasirūpino instaliacijos pastatymu – surado, kas išpjaus detales, nuvežė jas į dykumą, pasirūpino apšvietimu ir viskuo kitu.

Ar tai pirmas tavo darbas, susijęs su lietuviška veikla Amerikoje?

Taip, pirmas.

Kokie jausmai, nuotaikos, įspūdžiai siejasi su šio simbolio kūrimu?

Labai malonūs įspūdžiai. Labiausiai pribloškė, kai pamačiau grupelę susigraudinusių ukrainiečių prie „Laisvės trišakio“, kai kurie iš jų verkė. Nemaniau, kad darau ką nors ypatingo, tiesiog padėjau draugui, kuris turėjo gražią idėją, ir buvo malonu prisidėti, supratau, kad kai kam tai turi didelę reikšmę ir sukelia stiprių emocijų. Esu dėkinga Edgarui, kad jis mane įtraukė į šios instaliacijos įgyvendinimo procesą.

Donata, šią vasarą pirmąkart važiavai į „Burning Man“ festivalį – kokie įspūdžiai? Ar dar norėsi ten vykti kitąkart?

Įspūdžiai nenupasakojami – tarsi pabuvus kitame pasaulyje. Ten patyriau labai daug teigiamų emocijų. Galbūt taip yra dėl to, kad visas festivalis yra pagrįstas dalinimosi principu. Ten pabuvus nori nenori sukasi mintys – kaip dar galėčiau prisidėti, ką galėčiau ten nuvežti ir pasiūlyti kitiems? Labai norėčiau dalyvauti ten dar kartą. Šį kartą, rodos, per trumpai pabuvau, per daug miegojau, per mažai pamačiau. Kitą kartą galbūt labiau pasiruošusi būčiau.

Ką tau reiškia lietuvybė? Ar jauti vadinamąjį lietuvybės geną?

Aš esu lietuvė. Jei nebūčiau migravusi į JAV, tai galbūt būtų kažkokia bereikšmė frazė. Na, kas daugiau aš galėčiau būti? Nes tai būtų tiesiog faktas, kaip ir mano ūgis, akių, plaukų spalva. Tačiau kad ir kur gyvenčiau, kad ir su kuo bendraučiau, kad ir kaip pasikeistų mano mąstysena, aš niekada nebūsiu ne lietuvė.

Gyvenant svetimoje šalyje galbūt yra sudėtingiau palaikyti lietuvybę. Tačiau tada pasidaro ypač svarbu tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, marginti kiaušinius taip, kaip mano močiutė juos dažė. Man būtų labai sunku gyventi JAV, jeigu aš negyvenčiau Čikagos priemiestyje, kur yra įsikūrusi lietuvių bendruomenė. Ten vyksta lietuviški renginiai, vaikai eina į lietuvišką mokyklą. Mano visi artimiausi draugai yra lietuviai.

Aš gyvenu Amerikoje, tačiau sukuosi savotiškame lietuviškame burbulėlyje. Jei to nebūtų, jausčiausi praradusi didelę dalį savęs.

Lietuvos nacionalinio muziejaus projektą „Mano migracijos istorija“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.