Filmo apie A. Navalną režisierius: „Putinas – galvažudys, o Navalnas tik norėjo dalyvauti sąžininguose rinkimuose“

2022 m. sausio 26 d. Maskvos teismo sprendimu paskelbta, kad aršiausias Vladimiro Putino kritikas ir jo bendražygiai įtraukti į Rusijos finansinio monitoringo federalinės tarnybos teroristų ir ekstremistų sąrašą.

„Išties nė lašo nuostabos“, – reaguodamas į tokį nuosprendį savo instagramo paskyroje pranešė A. Navalnas.

A. Navalnas sėdi kažkokios tuščios kavinės prietemoje. Ten pat, kur rutuliojasi dalis jo ir bendraminčių sukurto filmo apie V. Putino rūmus veiksmo. Pasigirsta režisieriaus Danielio Roherio užkadrinis balsas: „Aleksejau, gerai pagalvokite prieš atsakydamas į mano klausimą. Kokią žinią norėtumėte palikti pasauliui, jeigu jus nužudytų?“ A. Navalnas: „Liaukitės, Danieli. Nagi. Lyg kurtumėte filmą mano mirties proga. Aš pasiruošęs atsakyti į jūsų klausimą, tik tegul tai lieka kitam filmui. Filmui numeris du. O šis bus trileris. O jeigu mane nužudys, tada sukursime nuobodų filmą mano atminimui.“

D. Roherio balsas: „Aleksejau, jeigu būsite suimtas ir pasodintas į kalėjimą arba įvyks protu nesuvokiamas dalykas – jus nužudys, ką norėtumėte palikti Rusijos tautai?“ A. Navalnas atsidūsta: „Jeigu mane nužudys, mano testamentas labai paprastas: nepasiduokite. Nereikia. Negalima pasiduoti. Jeigu taip įvyko, jeigu jie nusprendė mane nužudyti, vadinasi, šią akimirką esame nepaprastai stiprūs. Ir reikia šią jėgą išnaudoti. Nepasiduoti, prisiminti, kad esame didžiulė jėga, kurią mėgina užgniaužti blogi vyrukai. Ir tik todėl, kad negalime įsisąmoninti, kokie iš tiesų esame stiprūs. Viskas, ko reikia blogiui įsigalėti – tai gerų žmonių abejingumo ir neveiklumo. Todėl negalima sėdėti sudėjus rankas.“

Žiūrint filmą „plyšta aorta“

Šitaip prasideda ir baigiasi 29-erių metų kanadiečių režisieriaus Danielio Roherio filmas „Navalnas“ (Navalny, 2022 m.) – apie mėginimą garsų politiką nunuodyti „Novičioku“, jo gydymą, reabilitaciją Vokietijoje ir grįžimą į Rusiją.

Pasaulinė filmo „Navalnas“ premjera įvyko sausio 25 d. JAV, prestižiniame nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“ (Sundance Film Festival). Filmavimo darbai vyko slapta, bendradarbiaujant „HBO Max“ ir „CNN Films“. Kaip skelbiama festivalio anotacijoje, režisierius filme parodo drąsų ir prieštaringą potencialų prezidentą, pasirengusį paaukoti viską, kad jo gimtojoje šalyje būtų įgyvendintos reformos. Viena iš filmo prodiuserių tapo A. Navalno komandos bendražygė Marija Pevčuk.

„Navalnas“ festivalyje parodytas virtualiai. Tarp jau mačiusiųjų ir palankiai jį vertinančių žiūrovų atsiliepimų įsidėmėtina pasikartojanti mintis: nors puikiai žinai, kaip klostysis ši istorija, sukrečia jos pajautimas „iš vidaus“ ir suvokimas, kokia yra tikroji Putino Rusija. „Plyšta aorta, kai matai sceną viešbutyje prieš Aleksejui Navalnui grįžtant į Rusiją“, – socialiniuose tinkluose pakomentavo viena Rusijos žiūrovė. 

Prokremliškoji auditorija, aišku, filmą koneveikia, vadina jį juokinga Vakarų propaganda, skirta amerikiečiams. Taip pat iškart po premjeros kinui skirtoje interneto duomenų bazėje „IMDb“ pastebėtas akivaizdus šio filmo reitingų smukdymas. Šiuo metu filmo vertinimo balas „IMDb“ svetainėje neafišuojamas.

Pirmosiose anglakalbėse apžvalgose pabrėžiama filme ryškėjanti A. Navalno charizma. Pavyzdžiui, dienraštyje „The Guardian“ savo recenziją Adrianas Hortonas pradeda taip: „Aleksejus Navalnas, Rusijos opozicijos lyderis, suimtas 2021-ųjų sausį ir sukėlęs savo šalyje pastaraisiais metais didžiausią protestų bangą, gerai jaučiasi prieš kamerą. Aukštas, simpatiškas, smėlio spalvos plaukais, išraiškingo veido. Jis moka filmuojamas vienu metu atrodyti ir beginklis, ir nepalenkiamas, lyg būtų tas pats naujienų pranešėjas iš populiaraus savaitinio jutubo serialo, skirto tirti Kremliaus korupciją; arba vedlys mitinguose, šaukiantis „Putinas vagis!“; arba valdžios, kuri jį bandė nunuodyti 2020-aisiais, priešininkas, skrendantis iš Vokietijos į Maskvą namo ir supamas žiniasklaidos atstovų. Į nukreiptas išmaniųjų kameras, prilaikydamas savo daiktus lėktuvo bagažo lentynoje, jis ramiai pareiškia: „Mūsų vyriausybė iš baimės įvaryta į kampą.“

Plačiajai auditorijai D. Roherio dokumentinis trileris bus pasiekiamas vaizdo transliavimo internetu platformoje „HBO Max“. Rusijoje filmo partneriu tapo kompanija „Amediateka“, kuri kol kas nepranešė apie ketinimus jį rodyti visuomenei. Ir čia vienas įdomus su labai tikėtina šio filmo cenzūra Rusijoje susijęs dalykas – kone pakadriui filmą žodžiais atpasakojo „užsienio agentu“ pripažintas portalas „Meduza“.

Filmo tiksline auditorija režisierius D. Roheris įvardija kiekvieną, kuriam rūpi tokios pamatinės vertybės kaip demokratija ir žmogaus teisės, kiekvieną, kuris negali taikstytis su visame pasaulyje plintančiomis autoritarinėmis apraiškomis ir atgrasiomis nacionalistinėmis tendencijomis Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos politikoje.

„Sundance“ festivalyje – žiūroviškiausias filmas

D. Roherio „Navalnas“ „Sundance“ festivalyje pelnė du apdovanojimus – žiūroviškiausio dokumentinio filmo ir „Festival Favorit Award“. Pirmasis apdovanojimas tradicinis – kasmet skiriamas pagal auditorijos vertinimus pirmą vietą pelniusiam dokumentiniam filmui. Antrasis – išskirtinis: jis reiškia, kad filmas „Navalnas“ pagal žiūrovų vertinimus aplenkė ne tik visus dokumentinius, bet ir meninius festivalio filmus, t. y. kitus 84-is.

Kalinčiam A. Navalnui, kaip paskelbta jo socialinių tinklų paskyrose, apie filmo premjerą ir apdovanojimus bus pranešta sausio 31 d.

Duodamas interviu Markui Krutovui iš Laisvės radijo („Svoboda“, publikacija pavadinta „Jis iš tiesų bebaimis“) režisierius D. Roheris ne sykį užsiminė apie politiko A. Navalno charizmą, patraukusią jį pažinties metu.

„Paprastai aš nepuolu nerimauti likęs vienas su savo herojais. Mano naujausiame filme buvo daug roko žvaigždžių ir garsenybių, tačiau Navalnas kažkuo mane patraukė nuo pat pradžių. Supratau, kad tai nebus „šou su žvaigžde“, supratau, kad tiesiog turiu papasakoti, kas tai per žmogus, apie jo gyvenimą, apie tai, kokia tai neeilinė asmenybė, apie jį tykančius pavojus, – savo sumanymą dėstė režisierius. – Tačiau esminis įspūdis – Navalno charizmatiškumas. Jis moka pajuokauti, jis apdovanotas žavesiu. Iš karto supratau, kad jame glūdi politinė jėga, kad jo charizma ir individualumas labai dera su jo politinėmis ambicijomis. Dar supratau, kad turėsiu pasitelkti tam tikrą skepticizmą, jeigu noriu nupiešti objektyvų šio žmogaus portretą.“

Filmo kūrimo darbai prasidėjo kone atsitiktinai – nuo D. Roherio ir „Bellingcat“ tyrėjo Christo Grozevo pažinties. Ch. Grozevas yra Bulgarijos žurnalistas, žiniasklaidos ekspertas, savo tyrimuose daugiausia dėmesio skiriantis grėsmėms saugumui, eksteritorinėms slaptoms operacijoms ir informacijos ginklavimui. Kartu su A. Navalnu Ch. Grozevui pavyko išsiaiškinti ir iškelti į viešumą Rusijos opozicijos lyderį mėginusius nunuodyti šios šalies federalinės saugumo tarnybos bendradarbius. Dalis filmo medžiagos nufilmuota politiko bendražygių įprastais „iPhone“ išmaniaisiais dar iki tada, kai D. Roheriui kilo idėja apie A. Navalno istoriją sukurti pilno metro dokumentinį filmą.

Ar A. Navalnas panašus į V. Putiną?

„2020 m. lapkritį mes atsidūrėme Švarcvalde. Sėdėjome su Navalnu vienas priešais kitą, ir man reikėjo paaiškinti, kodėl būtent aš turiu filmuoti šį filmą. Navalnui patiko mano siūlymai, mano žvilgsnis ir mano lūkesčiai. Jau kitą dieną mes kibome į darbus, – „Svobodai“ savo pirmus įspūdžius apie A. Navalną pasakojo D. Roheris. – Paaiškinau jam, kad padarysiu viską, kas mano valioje, kad dėl šio filmo esu pasirengęs sustabdyti savo gyvenimą, paaukoti menkiausią savo energijos kruopelę. Taip pat manau, kad Navalnui patiko, jog esu kanadietis, seniai domiuosi politika, kadaise pats buvau politiškai aktyvus savo gimtajame Toronte. Man regis, mūsų asmenybės sutapo. Jis smagus, charizmatiškas, mėgsta papolitikuoti, apie daug ką pasiginčyti. Manau, mudviejų charakteriai sutapo.“

Režisierius prisipažino, kad rimčiausias iššūkis kuriant šį filmą buvo „žiaurus“ grafikas. Kai suprato, kad juodu su A. Navalnu turi labai mažai laiko, nes šis ketina grįžti į Rusiją, D. Roheris ir kūrybinė komanda jautė didelį spaudimą – jų užduotis buvo gauti iš A. Navalno viską, ko gali prireikti filmui, per trumpą laiką.

„Jūsų filmas nufilmuotas su didele simpatija Navalnui. Kita vertus, jūs nepasikuklinote jam užduoti keletą klausimų, kuriuos dažnai kelia politiko kritikai Rusijoje, pavyzdžiui, apie jo ryšius su nacionalistais. Navalnas jums atsakė, kad tai vienas jo kaip politiko supergebėjimų – politikas turįs vienyti pačius įvairiausius žmones. Ar likote patenkintas tokiu jo atsakymu?“ – interviu metu konstatavo „Svobodos“ žurnalistas. D. Roherio teigimu, A. Navalnas aiškiai artikuliavo labiausiai ginčytinas savo praeities akimirkas. Jis pats asmeniškai galintis pritarti arba nepritarti kai kurioms A. Navalno įžvalgoms, veiksmams, tačiau bendravimas su šiuo žmogumi režisieriui visų pirma leido suvokti kontekstą, kuriame būdamas jis priimdavo savo sprendimus.

„Į mano klausimus jis atsakinėjo atvirai, ir, man regis, aš suprantu, kodėl retsykiais jis elgdavosi taip, o ne kitaip“, – tikino D. Roheris.

Į pastabą, kad daug kas Rusijoje mano, jog A. Navalnas turi tokių pat autoritarinių užmojų, kaip ir V. Putinas, ir į klausimą, ar tai pajuto, kanadietis režisierius atsakė: „Niekada nebuvau susitikęs su Putinu asmeniškai, todėl man sudėtinga tai vertinti. Kalbant apie Aleksejų, siūlyčiau visiems pasižiūrėti šį filmą, kad patys atsakytumėte į šį klausimą. Filmas duoda išsamų atsakymą, koks šis žmogus yra. Kalbant apie Navalno ir Putino skirtumus, čia viskas paprasta: Putinas – galvažudys, ir šis faktas aiškiai uždokumentuotas, o Navalnas tik norėjo dalyvauti sąžininguose demokratiniuose rinkimuose. Jeigu kas Rusijoje mano, kad Navalnas kažkuo primena Putiną, – dėl Dievo meilės, galite jam neduoti savo balso arba, atvirkščiai, atiduoti, tačiau tai turi būti sąžiningi rinkimai. Esu įsitikinęs, kad Navalnas yra tokios pozicijos šalininkas.“

A. Navalno judėjimas tebegyvuoja

Paklaustas, ar per tą laiką, kol kūrė filmą, rado sau atsakymą, kas iš tiesų nutiko A. Navalnui ir kodėl, D. Roheris buvo atviras: „Pradėjau kurti šį filmą nebūdamas Rusijos ekspertas. Aš nekalbu rusiškai. Ir man daug kas buvo netikėta girdint apie Rusijos politiką. Įdomiausia man asmeniškai buvo atverti politinį kontekstą, kuriame atsidūrė Aleksejus Navalnas. Rusijoje nėra dešiniųjų ir kairiųjų, nėra tų rėmų, kuriuose funkcionuoja Vakarų šalių politika. Mane labai įkvėpė Aleksejaus drąsa. Jis nepaprastai charizmatiškas. Ir bebaimis. Iš tiesų bebaimis. Stebėti visa tai iš arti man buvo sukrečianti patirtis.“

Režisierius pripažino, kad tapęs A. Navalno skambučio savo nuodytojui liudininku ir išgirdęs Ch. Grozevo tyrimo išvadas nė kiek neabejoja, kad būtent V. Putinas davė įsakymą nužudyti savo politinį oponentą.

„Man akivaizdu, kad už pasikėsinimą į Aleksejaus Navalno gyvybę yra atsakingas Vladimiras Putinas ir Rusijos valstybė. Negana to, Putinas atsakingas už pasikėsinimus į gyvybę daugelio kitų savo politinių oponentų“, – „Svobodai“ pareiškė D. Roheris.

Svarstydamas, pavyko ar nepavyko Kremliui užsitikrinti ramią ateitį A. Navalną įkalinus ir užgniaužus jo bendražygių judėjimą, D. Roheris teigė, kad šis judėjimas tebegyvuoja.

„Navalno bendražygiams pavyko iš naujo atkurti šią sistemą užsienyje, ir tai, mano akimis žvelgiant, nepaprastai svarbu. Rusijos valdžios taktika buvo įkalinti vieną asmenį ir tokiu būdu įvaryti baimę milijonams. Tai iš dalies pavyko. Ši istorija kol kas neturi laimingos pabaigos, ir meluočiau sakydamas, kad Navalno judėjimas jaučiasi puikiai. Jie bando įveikti sunkumus, tai normalu kovojant su diktatoriaus autoritariniu režimu, nevengiančiu žudyti. Tai sunku. Kaip sakoma, pati tamsiausia valanda būna prieš aušrą. Aš viliuosi, Rusijoje liko žmonių, tikinčių, kad normalus politinis procesas, demokratija ir pagarba žmogaus teisėms nusveria represijas ir kad Aleksejus dar turės galimybę pakovoti dėl savo tikslo tapti Rusijos vadovu“, – teigė režisierius D. Roheris.