Filosofas S. Čelutka: pliuralumo pripažinimas – fundamentalus politinio gyvenimo iššūkis

Toks politikos ir moralės atskyrimas veikiausiai nestebina, dažnai jos net supriešinamos, pabrėžiant, kad politikos varomoji jėga – egoistiniai interesai, kurių siekiama be moralinių skrupulų. Politika – amoralus reikalas. Kita vertus, dažnas ir politikos subordinavimas moralei, manant, kad politinis veikimas reikalingas tik norint primesti kitiems savąją gėrio sampratą. Politika – instrumentas.

Kitokią nei minėtosios politikos sampratą siūlo dr. SIMAS ČELUTKA, šių metų pradžioje Vilniaus universitete apgynęs disertaciją „Politikos autonomija kaip moralinis projektas. H. Arendt, M. Oakeshotto ir C. Schmitto koncepcijų analizė“. Jo nagrinėti filosofai politiką suprato kaip savaime vertingą ir atskirą žmogaus veiklos sritį, kuri nėra nei moralės antipodas, nei jos tarnaitė. Tokioje politikoje piliečiai nėra tik nereikšminga masė, valdoma elito, pasyvūs įsakymų vykdytojai, jie rūpinasi viešaisiais reikalais ir ugdo tam reikalingas dorybes.

Gražiai skamba Immanuelio Kanto tezė „tikroji politika negali žengti žingsnio, neparodžiusi pagarbos moralei“, tačiau tai reikštų, kad politika tėra moralės išvestinė. Neseniai apgintoje disertacijoje svarstai politikos kaip savarankiškos žmogaus veiklos srities, kitaip tariant, jos autonomijos klausimą. Kaip jis tave apskritai sudomino?

Politikos autonomijos tema domiuosi jau ne vienus metus. Į ją „atvedė“ Hannah Arendt, apie kurią rašiau ne tik disertaciją, bet ir bakalaurinį, magistrinį darbus, taip pat išsamų įvadą lietuviškam „Eichmanno Jeruzalėje“ vertimui. Politikos autonomija – tai pastanga atrasti tik politikai būdingus principus, kurie nebūtų „pasiskolinti“ iš kitų, nepolitinių sričių – ekonomikos, moralės, technikos, teisės, vadybos.

Iš visų politikos santykių su kitomis sritimis įdomiausias ir labiausiai intriguojantis yra santykis su morale. Kuo daugiau gilinausi, tuo labiau ėmė ryškėti suvokimas, kad politika net ir griežčiausiose politikos autonomijos koncepcijose negali būti visiškai atsieta nuo moralės. Pirma, politikoje neįmanoma apsieiti be etinių klausimų apie gerą gyvenimą, siektinas arba vengtinas žmonių santykių formas, asmens laisvės ir savirealizacijos galimybes. Antra, politinis veiksmas neįsivaizduojamas be tam tikrų dorybių ir moralinių nuostatų kultivavimo – pavyzdžiui, partizanų karo arba Sausio 13-osios neįmanoma suvokti be drąsos, pasiaukojimo, solidarumo, atsakomybės.

Mano analizė atskleidžia, kad Arendt, Oakeshottas ir Schmittas politiką atskyrė ne nuo moralės kaip tokios, o nuo specifinės – racionalistinės – moralės sampratos. Ne moralė per se, o būtent Vakaruose dominuojančios racionalistinės moralės prielaidos yra nesuderinamos su politikos prigimtimi ir autonomija. Vis dėlto racionalistinė moralės samprata nėra vienintelė galima. Žvelgiant iš vidinės piliečių perspektyvos, politikai nereikia, Kanto žodžiais, kažkaip papildomai priklaupti prieš moralę, nes ji jau yra esmiškai su ja susieta – ji skleidžiasi pačiame politiniame veiksme. Tai sunkiau pamatyti, jei pagrindiniu politikos subjektu įsivaizduojame vienvaldį lyderį, partinę sistemą ar biurokratinį aparatą; bet jei į politikos epicentrą iškeliame piliečius ir tokius paradigminius politinius įvykius, kaip pavyzdžiui, Sausio 13-oji, šį aspektą daug paprasčiau atpažinti ir suprasti.

Teigi, kad politinio veikimo logika reikalauja ugdyti moralinius gebėjimus, pavyzdžiui, drąsą, atsakomybę, solidarumą ir pan. Kaip, anot tavo analizuotų autorių, perėjimas iš privačios į viešą sritį ugdo dorybes? Senovės graikams tai, matyt, buvo savaime suprantama, tačiau XXI amžiaus žmonėms neabejotinai kyla klausimų.

Užsidarymas privačioje erdvėje mano nagrinėjamiems autoriams asocijuojasi su darbu, ekonomine veikla ir pragyvenimo reikmėmis. Vien dirbdami ir pramogaudami, žmonės nesirūpina viešuoju pasauliu, nepraktikuoja visaverčiam gyvenimui svarbių dorybių ir etinių gebėjimų. Atsiribojimas nuo viešojo gyvenimo gilina susvetimėjimo, abejingumo, bešakniškumo ir vienišumo jausmą. Pasak Arendt, izoliacija, vienišumas ir sutrūkinėję pilietinės draugystės saitai buvo vienos iš XX a. totalitarizmo iškilimo sąlygų, o totalitarinėse santvarkose, kaip žinia, moralinė visuomenės sankloda buvo visiškai sugriauta. Sekant šia minties gija, galima daryti išvadą, kad aktyvus dalyvavimas viešajame gyvenime, rūpinimasis bendraisiais reikalais turi dvigubą moralinę reikšmę: negatyvią (totalitarizmo, radikalaus blogio prevencija) ir pozityvią (politiniam veikimui būtinų, o sykiu ir patį asmenį ugdančių moralinių gebėjimų stiprinimas).

Dabar, pandemijos metu, užsidarėme savo privatume kaip niekada anksčiau. Kaip manai, ar tai paveiks mūsų santykį su viešaisiais reikalais, o gal jau paveikė ir matai to apraiškų?

Man regis, privatume daugelis iš mūsų buvome užsidarę ir iki pandemijos – tai, kad galėdavome važiuoti į darbą ar eiti į renginius, esmės pernelyg nekeičia. Ne kiekviena socialumo ar bendravimo forma yra politinė. Galima būti socialia, bet ne politiška būtybe. Vis dėlto manau, kad pandemija stiprina depolitizaciją ta prasme, kad dabar net ir daugelio politiškai sąmoningų žmonių dėmesys yra perorientuotas į kasdienes, buitines reikmes, o gyvybių ir sveikatos išsaugojimo imperatyvas į antrą planą išstumia bendros politinės tikrovės kūrimo uždavinius. Kai visas mąstymas sukasi apie tai, ar saugu/etiška susitikti su bičiuliais, aplankyti tėvus, eiti į darbovietę ar parduotuvę, arba apie tai, kaip išgyventi praradus darbą ar pajamas, politiniai klausimai neišvengiamai pasitraukia į paraštes. Kai namai tapo vieta, kur daroma absoliučiai viskas, išsitrynė svarbios skirtys tarp privatumo, socialumo ir politiškumo/viešumo. Tuo tarpu tai, ką kasdien skaitome žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, dažniausiai tik gilina mūsų baimes, nerimą dėl ateities ir skatina susipriešinimą. Šioje rūpesčių ir baimių kakofonijoje trūksta erdvės, laiko ir energijos pozityvioms politinėms refleksijoms.

Pastaruoju metu stebime ne tik depolitizacijos, bet ir hiperpolitizacijos tendencijas – vėl stipriai suintensyvėjusius kultūrinius karus.

Jei neprieštarausi, norėčiau aptarti po vieną politikos supratimui esminę sąvoką iš kiekvieno tavo nagrinėtų autorių atskirai.

 Pradėkime nuo Hannah‘os Arendt, kuri Lietuvoje plačiausiai žinoma, ne viena jos knyga išversta į lietuvių kalbą („Tarp praeities ir ateities“, „Totalitarizmo ištakos“, „Žmogaus būklė“, „Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“). Pasak jos, pamatinė politikos sąlyga – pliuralumas, t. y. pripažinimas, kad pasaulyje gyvena ne vienas, o daug žmonių, ir jie yra skirtingi. Patiriame šią žmogišką pliuralumo būklę savo kasdienybėje, bet politikoje ši patirtis neretai pasimeta, net jei frazė „politika – kompromisų menas“ vis dar skamba kaip nuvalkiotas posakis.

Išties pliuralumas yra centrinė Arendt politinės filosofijos sąvoka. Verta pastebėti, kad ji kalba ne apie pliuralizmą, o apie pliuralumą, nors pirmoji sąvoka visiems kur kas labiau pažįstama. Šio kalbinio skirtumo ji plačiau neaptaria, bet aš manau, kad iš pliuralumo ji nenorėjo padaryti dar vieno „-izmo“, dar vienos griežtai apibrėžtos ideologinės klišės, kuri būtų prievarta diegiama politiniame gyvenime ir taip potencialiai neigtų kitaip pliuralizmą suprantančių piliečių laisvę. Arendt kritikavo politinių ir etinių principų pavertimą stabais ar absoliučiomis tiesomis, kurias belieka tik priimti ir internalizuoti. Jos požiūriu, politinį gyvybingumą užtikrina lygių ir laisvų piliečių tarpusavio diskusijos, vienas kito įtikinėjimas argumentais ir pavyzdžiais. Tai, ką ji vadina „tiesos tironija“, naikina politinių diskusijų prasmę, nes ten, kur įtvirtinama viena mokslinė ar etinė tiesa, nebėra apie ką diskutuoti. Tokiu atveju piliečiai gali skirstytis į savo namus ir apleisti viešąją politinę erdvę, kurios net nebereikia, nes viską juk ir taip žino ideologų ar ekspertų mažuma – belieka tik jiems paklusti ir vykdyti įsakymus.

Ontologinio pliuralumo pripažinimas yra fundamentalus politinio gyvenimo iššūkis, kuris ir šiandien kelia daug aistrų. Pastaruoju metu stebime ne tik depolitizacijos, bet ir hiperpolitizacijos tendencijas – vėl stipriai suintensyvėjusius kultūrinius karus. Šiuo atveju viena pasaulėžiūrinė grupė siekia visiškai paneigti kitą. Taip paneigiamas pliuralumas – faktas, kad pasaulyje gyvena ne Žmogus, o žmonės, ne viena bendraminčių grupelė, o jų daugis. Įdomu tai, kad Arendt pliuralumo samprata numato ir tokias etines nuostatas kaip atleidimas ir pažadas. Jos įgalina bendro pasaulio kūrimą, solidarumą ir pagarbą kito „aš“, kuris neredukuojamas į vieną ar kitą poelgį. Šiandien atrodo, kad net ir stipriausiose pasaulio demokratijose politinės bendruomenės skyla į dvi ar daugiau tarpusavyje nesusikalbančių stovyklų, kurios viena kitą demonizuoja ir negali atleisti už tikras ar tariamas praeities skriaudas. Taip eižėja tarpusavio pasitikėjimas ir pažadas kurti bendrą politinę tikrovę, nepaisant vertybinių ar tapatybinių skirtumų. Arendt filosofija padeda suprasti šiuos reiškinius.

Britų filosofo ir istoriko Michaelo Oakeshotto pavardė kur kas menkiau Lietuvoje pažįstama. Ar galėtum trumpai pristatyti, kuo jis įdomus kaip mąstytojas ir kokią reikšmę jo politikos supratime įgyja pokalbis arba diskusija?

Oakeshottas, kurį dalis interpretatorių vadina skeptiškojo liberalizmo atstovu, o kiti – konservatoriumi,  įdomus savo pastangomis apjungti vaisingiausias T. Hobbeso, I. Kanto ir G. Hegelio įžvalgas. Viena vertus, jam labai svarbu užtikrinti asmens autonomiją ir laisvę (Kantas), todėl jis plėtoja minimalistinę valstybės sampratą, kuri neprimeta piliečiams specifinių moralinių pažiūrų ar gero gyvenimo vizijų, sudaro sąlygas piliečiams patiems siekti savo gyvenimo tikslų ir plėtoti savo gėrio supratimą. Valstybės tikslas kuklesnis – reguliuoti piliečių tarpusavio konfliktus ir užtikrinti pilietinių taisyklių (įstatymų) laikymąsi (Hobbesas).

Nuo įprasto liberalizmo Oakeshottą skiria tai, kad asmenį jis supranta holistiškai, o ne atomistiškai (Hegelis). Asmuo, jo supratimu, yra įšaknytas istorijoje, kultūrinėse tradicijose ir bendruomeniniuose etiniuose horizontuose. Asmuo nėra tabula rasa, jo neapibrėžia vien techninis ar mokslinis racionalumas. Asmens praktinė nuovoka formuojasi ne skaitant vadovėlius ar išmokstant abstrakčias formules, o per ilgametį mokymąsi iš tų, kurie jau turi praktinį žinojimą, pamažu perimant šimtmečius brandintą civilizacinį paveldą. Tai nereiškia, kad asmuo turi aklai ir nekritiškai perimti tradiciją, tačiau net ir ją atmetantys kritiniai argumentai dažniausiai ateina iš tradicijos, kitų jos atšakų. Civilizacija ir tradicija nėra statiškas, sustabarėjęs darinys – jis yra nuolat kintantis, jame girdime daugybę skirtingų „balsų“, tarp kurių vyksta labai įdomus pokalbis, į kurį Oakeshottas kviečia įsitraukti ir mus.

Pokalbio metafora yra centrinė jo filosofijoje, ją jis taiko ir politikoje. Filosofo požiūriu, pokalbio tikslas – ne nugalėti pašnekovą, o mėgautis pačiu pokalbio vyksmu ir ugdyti mandagumo manieras. Oakeshottas yra vienas nuosekliausių „nuosaikiojo“ dešiniojo mąstymo atstovų, kurio filosofinis aktualumas mūsų įkaitusioje politinėje atmosferoje darosi vis akivaizdesnis.

Trečiasis autorius – Carlas Schmittas, kurio „Politinė teologija“ yra išversta į lietuvių kalbą ir tikriausiai daugelis yra girdėję politiškumo apibrėžimą per draugo/priešo perskyrą. Kai matome pasaulyje vykstančius konfliktus etniniu ar religiniu pagrindu, smurtą, nukreiptą prieš konkrečias grupes, piliečių poliarizaciją (tarkime, JAV), atrodo, kad Schmitto apmąstymai geriausiai paaiškina tikrovę. Ar sutiktum su tuo?

Sutikčiau. Dauguma iš tų, kurie norėtų atmesti Schmitto draugo-priešo perskyrą, dažniausiai tik patvirtina jos logiką, padarydami iš Schmitto priešą, kurį reikia rituališkai pasmerkti. Politiniame gyvenime matome panašias tendencijas: dauguma pacifistų ir liberalų nori gėrio, grožio ir taikos, bet kai ateina laikas, jie labai riebiai pasisako apie Trumpo rinkėjus ir „Brexito“ šalininkus, pradeda kvestionuoti jų žodžio laisvę ir pan. Schmitto aprašyta struktūrinė draugo-priešo dinamika niekur neišnyko. Galima utopiškai svarstyti apie visiškai taikų, nekonfliktišką pasaulį, bet nemanau, kad tai įmanoma ar net siektina. Kaip ir Arendt atveju, Schmitto politiškumo koncepcijoje svarbią vietą užima pliuralumo pripažinimas – tiesa, labiau tautų ir valstybių, o ne asmenų lygmeniu. Jei pasaulis virstų visiškai homogeniška globaline bendrija, jei viską valdytų vienas pasaulio policininkas, nebūtų ne tik politiškumo, bet dvasinių, religinių, vertybinių skirtumų. Kol egzistuoja pastarieji, politiškumas neišnyks. Blaivus politiškumo kaip ontologinės tikrenybės pripažinimas yra sveikesnis nei bandymai ją neigti, gniaužti ar ignoruoti. Schmittas tikrai nepasakė visos tiesos apie politiškumą, bet išgrynino svarbų jo aspektą.

Šiandien madinga kritikuoti politikos technokratizaciją, t. y. politinių sprendimų atidavimą į ekspertų, profesionalų, biurokratų rankas. Tokios tendencijos būta ir XX amžiuje, ją kritikuoja tavo nagrinėti autoriai. Tačiau galbūt tai neišvengiama, kai politiniai klausimai yra tokie kompleksiški kaip klimato kaitos ar pandemijos suvaldymas? Ir kaip tokiame kontekste galimas aktyvus piliečių dalyvavimas?

Klausimas apie technokratų ir ekspertų vaidmenį politikoje yra sudėtingas. Viena vertus, norėtųsi ieškoti konstruktyvių alternatyvų politikos technokratizacijai, stiprinti piliečių dalyvavimą ir rūpinimąsi viešaisiais reikalais. Antraip pernelyg išauga praraja tarp valdžios ir piliečių, gilėja nepasitikėjimas institucijomis ir susvetimėjimas su bendrapiliečiais. Kita vertus, tu visiškai teisi sakydama, kad šiuolaikiniai iššūkiai yra tokie kompleksiški, kad apsieiti be ekspertų indėlio neįmanoma. Be to, man kelia nerimą tarp  dalies piliečių plintantis tikėjimas sąmokslo teorijomis, pseudomokslu ir „melagienomis“. Situaciją dar labiau apsunkina dabartinė virtualios tikrovės aplinka, kurioje visi gali išgūglinti ekspertų arba pseudoekspertų patvirtinimą savo išankstiniams nusistatymams. Pati „eksperto“ sąvoka šiandien tampa nebeaiški, trūksta aiškių kriterijų, kurie leistų atskirti tikrą ekspertą nuo netikro. Be to, šiuos vertinimus dažnai „nuspalvina“ skirtingos vertybinės nuostatos ir praktiniai interesai.

Įdomus Arendt požiūris. Jos teigimu, visi rimti viešieji klausimai turi dvi puses: politinę ir techninę-vadybinę. Politinis dėmuo apima platesnio pobūdžio svarstymus apie tai, ko mums kaip piliečiams reikia, kuri gėrybė ar vertybė šiuo konkrečiu atveju yra svarbesnė, kaip suvokiame bendrąjį gėrį. Techninis-vadybinis dėmuo – tai diskusijos apie tai, kokiomis priemonėmis reikėtų įgyvendinti demokratiškai išdiskutuotą ir legitimuotą politinį tikslą. Ekspertų vieta, Arendt požiūriu, yra pastarosiose diskusijose. Demokratinis legitimumas susvyruoja tuomet, kai specialistai uzurpuoja esminių politinių sprendimų priėmimo lauką.

Galiausiai išsiaiškinkime tavo disertacijos pavadinimą. Viena esminių darbo išvadų ta, kad įtvirtindami politikos autonomiškumą Arendt, Oakeshottas ir Schmittas gina asmens orumą. Ar teisingai suprantu, kad šis apgynimas įvyksta neredukuojant politikos į kovą už biologinį išlikimą ar materialinio rojaus kūrimą žemėje? Gal galėtum tai paaiškinti pavyzdžiais?

Kai politika redukuojama į instrumentiniu racionalumu grindžiamą sritį (ekonomiką, techniką, vadybą), piliečiai pradedami traktuoti nebe kaip laisvi, savarankiški subjektai, o kaip pasyvūs, lengvai manipuliuojami pavaldiniai ir vartotojai, kuriems tereikia duonos ir žaidimų. Oakeshottas ir Arendt pasitelkia dar griežtesnę metaforą: paternalistinis požiūris į piliečius liudija, kad jie traktuojami kaip vaikai, kuriuos tėvai-globėjai (politikai, ideologai) gali paimti už rankos ir atvesti į šviesų rytojų. Taip steigiamos dirbtinės, nedemokratinės hierarchijos tarp tų, kurie turi teorinių-mokslinių žinių arba ideologinių vizijų, ir piliečių daugumos, kurių nuomonės vertinamos kaip nepagrįstos, nepakankamai „apšviestos“. Tokios hierarchijos ir asimetrijos žeidžia piliečių orumą. Kai politika suvokiama kaip autonomiška, piliečiams sudaromos sąlygos kartu su tokiais pat lygiais bendrapiliečiais kultivuoti atsakomybę, rūpinimąsi viešaisiais reikalais, drąsą, solidarumą ir kitus politinio veiksmo metu besiformuojančius moralinius gebėjimus. Tokių piliečių orumą ir laisvę iš viršaus pažeisti kur kas sudėtingiau, nes jie yra sukaupę daug politinės galios. Kai politika tampa ūkinių ir biologinių reikmių tarnaite, piliečiai suvokiami tik kaip statistiniai vienetai, penkmečio plano ar 1,3 % BVP ūgtelėjimo plano sraigteliai. Trumpai tariant, instrumentinis požiūris menkina jų orumą, nes jie nebematomi kaip unikalūs asmenys.

Pavyzdžių istorijoje ir dabartyje yra daug, bet pirma į galvą šauna įvykiai Baltarusijoje. Tai, ką dabar stebime, yra kova tarp technokratinio, autoritarinio politikos suvokimo ir pamažu užgimstančios autentiškos politikos Arendt prasme. Pirmą kartą tiek daug baltarusių nusprendė išeiti iš savo privačios erdvės, parodyti savo politinį subjektiškumą ir drauge konsoliduoti pilietinę galią. Šiame procese labai gražiai skleidžiasi filosofės  aptarti politikos aspektai: pliuralumas, dar mūsų neaptartas natalumas (gebėjimas pradėti kažką nauja – iš esmės ontologinės laisvės sinonimas), pažadas, drąsa, solidarumas, atsakomybė, smurto atsisakymas ir viešosios erdvės kūrimas. Be abejo, iš režimo pusės matome visiškai priešingus, giliai antipolitinius ir, pridurčiau, amoralius veiksmus. Vis dėlto politiniam veiksmui būdingas nenuspėjamumas, tad negalime tiksliai žinoti, ar baltarusiams pavyks reikšmingai pakeisti politinę tikrovę. Bet bent jau galime juos palaikyti.