Filosofas S. Kierkegaard’as: „Vienintelė laiminga meilė yra pakartojimo meilė“

„Pakartojimas“ – mintinis eksperimentas apie kartotės įmanomybę. Kad įsitikintų pasikartojimo galimybe, pagrindinis knygos herojus sumano atkartoti savo kelionę į Berlyną, o jame imtis lygiai tų pačių veiksmų, kuriuos atliko pirmojo vizito metu. Kad ir kaip stengtųsi tiksliai atkartoti, ką jau daręs, knygos herojui tenka nusivilti – pasikartojimas atrodo esąs neįmanomas. Nors knygos prielaida gali pasirodyti komiška, jos išvados turi gilių filosofinių pasekmių. Anot Gilles’io Deleuze’o, tik S. Kierkegaard’as ir Friedrichas Nietzsche pajėgė suformuluoti visavertes filosofines kartotės sampratas.

Su „Bernardinai.lt“ skaitytojais leidykla „Hubris“ maloniai sutiko pasidalinti knygos ištrauka. Søreno Kierkegaard’o „Pakartojimą“ iš danų kalbos išvertė Ieva Toleikytė. Įvadą, paaiškinimus, rodykles ir bibliografiją parengė Viktoras Bachmetjevas. Viršelio dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Kuomet elėjiečiai paneigė judėjimą, kaip visi žino, jiems oponuoti žengė Diogenas, jis iš tiesų žengė, mat netarė nė žodžio, tik pavaikščiojo pirmyn atgal, manė taip pakankamai gerai įrodąs, kad jie klysta. Jau ilgą laiką, bent pasitaikydavus progai, plūkiausi su problema, svarstydamas, ar pakartojimas įmanomas ir kokia jo reikšmė, ar kartojamas dalykas pralošia ar laimi, ir sykį man toptelėjo: juk gali nukeliauti į Berlyną, ten jau kartą lankeisi, tuo met ir sužinosi, ar pakartojimas įmanomas ir ką jis gali reikšti. Namuose užklimpau spręsdamas šią problemą. Sakykit, ką norit, bet jos vaidmuo šiuolaikinėje filosofijoje bus nepaprastai svarbus; mat pakartojimas yra lemiama sąvoka, atitinkanti graikų prisiminimo sampratą. Kaip jie patyrė, kad visas žinojimas glūdi atminty, taip šiuolaikinė filosofija patirs, kad visas gyvenimas yra pakartojimas. Vienintelis iš šiuolaikinių filosofų tai nujautė Leibnizas. Pakartojimas ir prisiminimas yra tas pats judesys, tik priešinga kryptimi; mat tai, kas prisimenama, yra buvę ir kartojama atbulai, o štai tikrasis pakartojimas prisimenamas į priekį. Todėl pakartojimas, jei jis įmanomas, padaro žmogų laimingą, o prisiminimas – nelaimingą, aišku, laikantis sąlygos, kad žmogus neskuba ir duoda sau laiko gyventi, o ne vos gimęs ieško preteksto vėl nepastebėtas išsmukti iš gyvenimo, pavyzdžiui, neva, kažką pamiršęs.

Vienintelė laiminga meilė yra prisiminimo meilė, sakė vienas rašytojas. Ir jis visiškai teisus, tereikia atsiminti, kad ji pirma padaro žmogų nelaimingą. Iš tiesų vienintelė laiminga meilė yra pakartojimo meilė. Jos, kaip ir prisiminimo, netrikdo vilties nerimas, pasakiškas atradimų jaudulys, tačiau nėra joje ir prisiminimo liūdesio, jai būdingas palaimingas akimirkos tikrumas. Viltis yra naujas drabužis, iškrakmolytas, be raukšlelės, prabangūus, bet tu dar niekad jo nevilkėjai, tad nežinai, ar tiks, – kaip gulės ant kūno. Prisiminimas yra nebevilkimas drabužis, nors labai dailus, jis netinka, nes išaugtas. Pakartojimas yra nesunešiojamas drabužis, kuris priglunda prie kūno tvirtai ir švelniai, jis nei veržia, nei kabo. Viltis – tai nuostabi mergina, išsprūstanti iš rankų; prisiminimas – graži sena moteriškė, kuri vis dėlto niekad netesi tavo norų; pakartojimas yra mylima žmona, kuri niekad nepabosta, nes nuobodulį varo tik nauji dalykai. Kas sena, niekad nepabosta; kai tai turi, tampi laimingas; ir tikra laimė aplanko vien tą, kuris neapgaudinėja savęs iliuzijomis, neva pakartojimas turėtų būti kas nors naujo; mat tada jo lauktų nuobodulys. Vilčiai reikalinga jaunystė, prisiminimui taip pat, bet kad trokštum pakartojimo, reikia drąsos. Tas, kuris tetrokšta viltis, yra bailys; tas, kuris tetrokšta prisiminti, yra malonumų ieškotojas; tačiau tas, kuris trokšta pakartojimo, yra vyras, ir su kuo didesne jėga jis geba suvokti pakartojimo reikšmę, tuo gilesnis yra žmogus. O tas, kas nesuvokia, kad gyvenimas yra pakartojimas ir kad būtent pakartojime slypi gyvenimo grožis, pasmerkia save ir nenusipelno nieko geresnio už jo laukiančią pražūtį; mat viltis yra viliojantis vaisius, kuris nepasotina, prisiminimas yra vargani skatikai, kurie nepasotina, tačiau pakartojimas yra kasdienė duona, kuri pasotina palaiminimu. žmogui išnaršius egzistenciją paaiškės, ar jis turi drąsos suprasti, kad gyvenimas – tai pakartojimas ir troškimas tuo kartojimu džiaugtis.

Tas, kas neišnaršė gyvenimo prieš pradėdamas gyventi, niekada ir negyvens; tas, kas išnaršė, bet pasisotino, buvo prastos sveikatos; tas, kas pasirinko pakartojimą, gyvena. Nelaksto kaip berniukas paskui drugelius ir nesidairo pasistiebęs ant pirštų po pasaulio lobius, mat juos pažįsta; ne sėdi kaip sena moteriškė, rateliu verpianti prisiminimų gijas, bet ramiai eina savo keliu, džiaugdamasis pakartojimu. Tikrai, kas gi būtų gyvenimas be pakartojimo? Kas galėtų trokšti būti lenta, ant kurios laikas kas akimirksnį rašytų ką nors naujo, arba atminimo įrašas apie tai, kas prabėgo? Kas galėtų trokšti jaudintis dėl visų tų laikinų, naujų dalykų, kurie nuolat lepšiškai linksmina sielą? Jei Dievas pats nebūtų troškęs pakartojimo, pasaulis niekad nebūtų atsiradęs. Jis arba būtų laikęsis vilties lengvų planų, arba viską atšaukęs ir išsaugojęs atminty. Jis taip nepadarė, todėl pasaulis egzistuoja ir egzistuoja dėl to, kad pasaulis – tai pakartojimas. Pakartojimas yra tikrovė [Virkeligheden] ir egzistencijos rimtumas. Tas, kas trokšta pakartojimo, yra rimtai subrendęs. Tai mano Separat­Votum [atskiroji nuomonė], be to, manau, kad sėdėti ant sofos krapštantis dantis ir būti, tarkim, kokiu teisiniu patarėju, toli gražu nereiškia gyvenimo rimtumo; arba lėtai, oriai vaikščioti gatvėmis ir būti, tarkim, dvasiškuoju tėveliu; gyvenimo rimtumo čia ne ką daugiau nei karaliaus žirgų prajodinėtojo būvyje. Mano akimis, visi tokie dalykai tėra pokštas, ir gan dažnai nevykęs.

Vienintelė laiminga meilė yra prisiminimo meilė, sako vienas rašytojas, kuris, kiek jį pažįstu, kartais būna apgaulingas, tačiau ne todėl, kad sakytų viena, o galvotų kita, jis veikiau užaštrina mintį, tad jei nepulsi prie jos su tokia pat energija, kitą akimirką ji jau pasikeis. Jis taip sudėliojo tą sakinį, kad gali lengvai susigundyti jam pritarti ir gali pamiršti, jog tas sakinys išreiškia pačią giliausią melancholiją, būtų sunku geriau perteikti tokį gilų slogulį vienintele replika.

Maždaug prieš metus rimtai atkreipiau dėmesį į vieną jaunuolį, su kuriuo dar anksčiau dažnai susidurdavau kavinėse, ir daili jo išorė, dvasinga akių išraiška mane kone gundė; tai, kaip jis atmesdavo galvą, jo lengvabūdiškos replikos įtikino mane, kad jis gilesnės prigimties, su daugiau spalvų nei viena, o tam tikra dvejonė balse leido spėti, kad yra viliojančio amžiaus, kada pasirodo dvasios branda, panašiai kaip daug ankstyvesniu laikotarpiu apie kūniškąją brandą praneša dažnai lūžtantis balsas. šių nerūpestingų, familiarių ir neįpareigojančių susidūrimų dėka jau buvau jį patraukęs ir išmokęs manyje matyti patikėtinį, kurio kalbos ginčuose daugybe būdų išvilioja jo melancholiškąją pusę, mat aš lyg koks Farinellis išviliodavau silpnavalį karalių iš jo tamsios slėptuvės ir sugebėdavau tai padaryti be žnyplių, nes mano draugas tebebuvo jaunas ir lankstus. Tokie tad buvo mūsų santykiai, kuomet jis, kaip minėjau, maždaug prieš metus atėjo pas mane, lyg nesavam kaily. Kitaip nei įprastai, jis buvo kupinas jėgų, gražesnis, didelės akys išplėstos spindėjo, trumpai tariant, jaunuolis atrodė patyręs nušvitimą. Kuomet pranešė man, kad įsimylėjo, nevalingai pagalvojau, kokia laiminga turėtų būti šitaip mylima mergina. Pasisakė įsimylėjęs jau kurį laiką, bet slėpęs tai net nuo manęs; dabar jo aistros objektas buvo ranka pasiekiamas, jis prisipažinęs meilėje, ir jo jausmai sulaukę atsako. Nors įprastai esu linkęs žmones bendraudamas stebėti, su juo taip neišėjo. Sakykit, ką norit, bet karštai įsimylėjęs jaunas žmogus būna toks gražus, kad jį išvydęs iš džiaugsmo pamiršti stebėti.

Apskritai bet koks aistrus žmogiškas jaudulys nuginkluoja vidinį stebėtoją. žmogus trokšta stebėti tik tada, kai vietoj jausmų žioji tuštuma arba jie būna koketiškai slepiami. Koks nežmogiškas būtum, jei trokštum, užuot ir pats persismelkęs tuo, kas plūsta iš karštos maldos, stebėti kitą besimeldžiantį visa siela. Užtat kai girdi, kaip pastorius deklamuoja išmoktą pamokslą ir dirbtinai sukaltoje pastraipoje keletą kartų, nors niekas iš parapijiečių neprašo, paliudija, kad tai, ką jis sako, esąs paprastasis tikėjimas, nesuprantantis įmantrių kalbų, bet per maldą suteikiantis jam tai, ko jis, jo žodžiais tariant, ir turbūt ne be priežasties, bergždžiai ieškojęs poezijoje, menuose ir moksle, štai tada visai ramiai prikiši akį prie mikroskopo, tada neleidi ausiai praryti to, kas sakoma, viską akylai stebi, šukuoji prieš plauką, pasveri kiekvieną garsą ir kiekvieną žodį. Tas jaunuolis, apie kurį kalbu, buvo karštai, gražiai ir nuolankiai įsimylėjęs; jau seniai taip nesidžiaugiau, kaip džiaugiausi matydamas jį, nes stebėjimas dažnai liūdina, slegia panašiai kaip policijos pareigūno darbas, o kai stebėtojas atsakingai ištikimas savo pašaukimui, galima laikyti jį policijos šnipinėtoju, tarnaujančiu aukštesniam tikslui, mat stebėtojo menas – ištraukti į paviršių, kas paslėpta.

Tas jaunuolis kalbėjo apie įsimylėtąją merginą, jis nedaugžodžiavo; jo kalba nebuvo banalus meilės objekto įvertinimas, kaip turbūt pasitaiko, kai įsimylėjėliai imasi šlovinti; jis visai nebuvo susireikšminęs kaip apsukrus jaunikaitis, pasičiupęs štai kokią panelę, nėmaž arogancijos – jo meilė buvo sveika, tyra, nesuteršta. Jis žavingai atlapaširdiškai atskleidė man apsilankęs todėl, kad jam reikią patikėtinio, prie kurio galėtų garsiai kalbėtis su savimi, ir todėl, kad bijąs kiaurą dieną prasėdėti pas tą panelę ir jai įkyrėti. Jau kelis kartus buvęs nuėjęs prie jos namų, bet prisivertęs apsisukti. Dabar prašė manęs drauge pasivažinėti, kad prasiblaškytų ir prastumtų laiką. O aš mielai sutikau, mat nuo tos akimirkos, kai jis patikėjo man savo jausmus, galėjo būti ramus, žinodamas, kad besąlygiškai jam tarnausiu. Pusvalandžiu, per kurį atvažiavo karieta, pasinaudojau porai laiškų darbo reikalais parašyti, jam tuo tarpu pasiūliau prisikimšti pypkę arba pavartyti albumą, kuris buvo ištrauktas. Tačiau tokios veiklos jaunuoliui neprireikė, jis turėjo daug ką apmąstyti, net negalėjo ramiai nusėdėti, greitai žingsniavo pirmyn atgal po kambarį; jo eisena, judesiai, gestai – viskas buvo iškalbinga, jis pats žėrėjo iš meilės. Kaip vynuogė sirpimo apogėjuje tampa permatoma ir skaidri, jos odelė įtrūksta ir pro dailius randus trykšteli sultys, – taip iš jaunuolio kone matomai veržėsi meilė. Negalėjau susivaldyti retkarčiais nedirstelėjęs kone įsimylėjėlio žvilgsniu, mat toks jaunikaitis gundė, ko gero, ne mažiau nei jauna panelė.

Kaip tokiais atvejais dažnai būna, įsimylėjėliai ieško prieglobsčio poetų žodžiuose, kad saldus meilės nerimas prasiveržtų palaimingu džiugesiu, taip nutiko ir jam. Vaikščiodamas pirmyn atgal jis be paliovos kartojo Poulo Møllerio eiles:

Jaunystės pavasario sapnas

Aplanko mano seną krėslą

Ir aš pradedu karštai ilgėtis

Tavęs, saule karaliene!

Jo akyse susitvenkė ašaros, jis griuvo ant kėdės vėlei kartodamas tas eilutes. ši scena mane sukrėtė. Viešpatie Dieve! – galvojau, – per savo praktiką dar niekad nemačiau tokios melancholijos. žinojau, kad jis melancholiškas, bet kad įsimylėjimas galėtų taip paveikti! O vis dėlto kokia logiška atrodo net nenormali dvasinė būklė, jei pasireiškia normaliai. žmonės gan dažnai postringauja, esą melancholikui reikia įsimylėti, tada pranyksiančios visos jo problemos. Bet jeigu jis tikras melancholikas, kaip gi kitaip, jei ne melancholiškai, jo siela galėtų priimti tai, kas jam visų svarbiausia? Buvo aišku, kad tas jaunuolis įsimylėjęs aistringai, tačiau jau vieną pirmųjų aistros dienų pajėgė prisiminti savo meilę. Iš esmės tuos santykius jis jau buvo palaidojęs. Pradėdamas juos, žengė siaubingą žingsnį – peršoko gyvenimą. Jei ta mergina rytoj numirtų, jos mirtis nesukeltų jokio esminio pokyčio, jis vėlei griūtų ant kėdės, jo akyse vėlei susitvenktų ašaros, jis vėlei kartotų poeto žodžius. Kokia neįprasta ir įstabi dialektika! Jis ilgisi tos merginos, turi suimti save į nagą, kad nesėdėtų pas ją kiaurą dieną, o visgi jau nuo pirmos akimirkos šių santykių atžvilgiu yra susenęs. Dėl to turėjo būti kaltas koks nors nesusipratimas. Jau seniai niekas manęs nebuvo taip sujaudinęs, kaip ši scena. Buvo aišku, kad jis taps nelaimingas, ir nemažiau aišku, kad nelaiminga taps ir ta mergina, nors iškart negalėjai nuspėti, kaip tai nutiks. Kol kas žinojau tiek, kad jei kas ir gali kalbėti apie prisiminimo meilę, tai jis. Didysis prisiminimo pranašumas: jis prasideda netektimi, todėl yra saugus, nes nėra ko prarasti.

Paaiškinimai

Kuomet elėjiečiai paneigė judėjimą, kaip visi žino, jiems oponuoti žengė Diogenas, jis iš tiesų žengė, mat netarė nė žodžio, tik pavaikščiojo pirmyn atgal, manė taip pakankamai gerai įrodąs, kad jie klysta.

Elėjos mokyklos filosofai Parmenidas ir Zenonas tvirtino, kad būtis yra viena ir amžina, ir nei kaita, nei apskritai judėjimas nėra įmanomi. Paprastai šios pozicijos pagrindine kritike nurodoma Herakleito doktrina, teigusi, jog, priešingai, nesama nieko pastovaus, esti tik nuolatinė kaita. Herakleitas yra pasitelkiamas tekste, tačiau čia kaip opozicija elėjiečiams minimas ne jis, o kinikas Diogenas Sinopietis (~412–323 pr. Kr.), kuris, anot Diogeno Laertiečio (III a.) pasakojimo, judėjimą pabandė įrodyti tiesiog atsistodamas ir žengdamas kelis žingsnius.

Tikėtina, kad čia Konstancijus pasirenka Diogeno kritiką, nes ši yra ne tiek konceptualinė, kiek praktinė, t. y. apima konkretų veiksmą. Galbūt, įkvėptas tokio šmaikštaus ir išradingo Diogeno argumento, Konstancijus nusprendžia taip pat „imtis veiksmo“ – vėl nuvykti į Berlyną, kad įsitikintų, ar pakartojimas yra įmanomas.

juk gali nukeliauti į Berlyną, ten jau kartą lankeisi,

Nors pareleles su paties Kierkegaard’o gyvenimu vesti reiktų itin atsargiai, šiuo atveju svarbu pažymėti, jog pats Kierkegaard’as už Danijos ribų buvo išvykęs tik du kartus — ir abu į Berlyną. Be to, Pakartojimas ir buvo parašytas Berlyne vos per tris savaites, Kierkegaard’ui ten lankantis antrąjį kartą 1843 m.

jos vaidmuo šiuolaikinėje filosofijoje bus nepaprastai svarbus

Turima omenyje modernioji filosofija, kurios pradžia siejama su René Descartes’u.

atitinkanti graikų prisiminimo sampratą

Sokratas Platono dialoge dėsto pažinimo kaip prisiminimo doktriną, kuri iš esmės tvirtina, jog tikrasis pažinimas yra prisiminimas to, kas sieloje jau slypi. Apie tai kalbama Platono dialoguose Menonas (85–86) bei Faidonas. Plg.: „Palauk, Sokratai! – įsiterpė Kebėtas. – Juk tas pats plaukia ir iš ano tavo mėgstamo kartoti teiginio, jei jis teisingas: esą mokymasis mums yra ne kas kita, kaip prisiminimas. Ir iš jo, regis, būtinai seka, kad tai, ką dabar prisimename, mes kažkur prieš tai jauesame pažinę.“ (Platonas Faidonas, 73 ir toliau).

Vienintelis iš šiuolaikinių filosofų tai nujautė Leibnizas.

Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo (1646–1716) Teodicėjoje (Théo­ dicée, 1710) rašoma: „Dabartis yra didelė ateitimi, ir tas, kuris mato viską, mato tame tai, kas bus.“ (360) Taigi Leibnizo pažinimo samprata orientuota į ateitį, o graikiškoji, anot Konstancijaus, orientuota į praeitį. Reikalingas žiūros taškas, kuris galėtų prasmingai apimti abi. Kierkegaard’o dienoraščiuose aptinkame formulę, kuri brėžia tokios žiūros kontūrus: „Filosofija visiškai teisingai tvirtina, kad gyvenimas turi būti suprantamas atgalios. Tačiau tuomet pamirštamas kitas principas, jog gyvenamas jis turi būti į priekį.“ (18, 194) Anot Kierkegaard’o, abu šie sandai yra privalomi, o jų sintezės simbolis yra dviveidis dievas Janas – jo į skirtingas puses atgręžti veidai rodo ir atsigręžimą į patyrimą (būtent tokia yra naujai adaptuota prisiminimo funkcija), ir atvirumą ateičiai kaip neapibrėžtumui ir egzistencinei rizikai. Pastarajame sande svarbų vaidmenį atlieka psichologinis eksperimentas kaip egzistencinių perspektyvų modeliavimas, kitaip tariant, bandymas išbandyti egzistencines galimybes, pasitelkus vaizduotę ir kūrybą (plačiau žr. įvade). Pakartojime Konstancijus taip eksperimentuoja jaunuoliu, tačiau galima teigti, kad ir pats Konstancijus yra toks eksperimentas – tik jau atliekamas Kierkegaard’o.

Vienintelė laiminga meilė yra prisiminimo meilė, sakė vienas rašytojas.

Tai nepažodinė citata iš paties Kierkegaard’o pseudoniminio veikalo Arba, arba Pirmosios dalies (2, 49). Danų kalboje „meilė“ išreiškiama bent keletu žodžių. Pagrindiniai du, kuriuos naudoja Kierkegaard’as, yra Elskov ir Kjerlighed. Pirmasis neretai žymi aistrų perpildytą meilę, taigi kartais verčiamas kaip „erotinė meilė“ arba „romantinė meilė“. O antrasis Kierkegaard’o tekstuose paprastai yra neutralesnis ir gali žymėti, pavyzdžiui, krikščionišką meilę, kuriai skirtas veikalas Meilės darbai (Kjerlighedens Gjerninger 1847). Tačiau tai galioja ne visais atvejais. Pakartojime Konstancijus Elskov ir Kjerlighed vartoja sinonimiškai. Plačiau apie Kierkegaard’o meilės konceptą žr. McDonald 2014a.

vienas rašytojas, kuris, kiek jį pažįstu, kartais būna apgau­lingas, tačiau ne todėl, kad sakytų viena, o galvotų kita, jis veikiau užaštrina mintį, tad jei nepulsi prie jos su tokia pat energija, kitą akimirką ji jau pasikeis.

Angliškojo Kierkegaard’o raštų leidimo redaktoriai nurodo, kad šią pastraipą reiktų skaityti kaip hermeneutinį raktą į Arba, arba ar net ir į visą pseudoniminę Kierkegaard’o kūrybą. Remiantis šia interpretacija, reikia suprasti, jog, nors Arba, arba (ir apskritai pseudoniminiai veikalai) sako netiesą ta prasme, kad tikrasis autorius (t. y. Kierkegaard’as) rašo ne tai, ką iš tiesų galvoja, jie tai daro ne siekdami suklaidinti, o todėl, kad į tokį savo kalbėjimą žvelgia kaip į būtiną priemonę norint pagelbėti skaitytojo asmeninei plėtotei ar tobulėjimui. Būtent todėl tokia svarbi yra tinkama skaitytojo „energija“, su kuria šis turi imtis pseudoniminių tekstų. Plačiau apie žvilgsnį į Kierkegaard’o pseudoniminę kūrybą paties Kierkegaard’o tekstuose žr. Požiūrio taškas į mano autorinę veiklą, Baigiamojo nemokslinio prierašo skyrių „žvilgsnis į šiuolaikinius bandymus danų literatūroje“ bei su šiuo veikalu publikuotą „Pirmą ir paskutinę deklaraciją“.

Pakartojimas yra tikrovė [Virkeligheden] ir egzistencijos rimtumas.

Rimtumo ar nuoširdumo [Alvor] egzistencijoje ir apskritai teisingos nuostatos arba nuotaikos egzistencijos atžvilgiu temos dažnos Kierkegaard’o tekstuose. čia minimą glaudų pakartojimo ir rimtumo ar nuoširdumo ryšį, komentuodamas būtent šį Konstancijaus pateiktą apibrėžimą, vėliau išskleidžia Vigilijus Haufniensis Nerimo sąvokoje: „Kuomet originalumas rimtume yra įgyjamas ir išsaugojamas, tuomet esama sekos ir pakartojimo, tačiau kai tik pakartojime stokojama originalumo, randasi įprotis. Rimtas žmogus yra rimtas būtent originalumu, su kuriuo jis grįžta pakartojime.“ Nėra abejonių, kad tai tiesioginis komentaras būtent šiam Konstancijaus pateiktam apibrėžimui. Haufniensis ten pat išnašoje tai nurodo: „Būtent šia prasme Konstantinas Konstancijus (Pakartojime) sakė „Pakartojimas yra būties rimtis.“ (p. 6) ir kad gyvenimo rimtumas nėra būti kaip karaliaus žirgų prajodinėtojui, net jei toks žmogus kiekvienąkart sėdęs ant žirgo tai darytų su visu įmanomu rimtumu.“

mat aš lyg koks Farinellis išviliodavau silpnavalį karalių iš jo tamsios slėptuvės

Farinelli (tikrasis vardas – Carlo Broschi, 1705–1782), garsiausias italų dainininkas kastratas. Pasakojama, jog jo dainavimas vienintelis prablaškydavo Ispanijos karaliaus Pilypo V melancholiją. 1837 m. Kopenhagos karališkajame teatre buvo pastatyta opera Farinelli, kurią į danų kalbą išvertė dramaturgas Johanas Ludvigas Heibergas (1791–1860), tuo metu dominuojanti figūra Danijos kultūriniame gyvenime. Daugiau apie Kierkegaard’o ir Heibergo santykius žr. Pattison 2016.

Negalėjau susivaldyti retkarčiais nedirstelėjęs kone įsimylėjėlio žvilgsniu, mat toks jaunikaitis gundė, ko gero, nemažiau nei jauna panelė.

Apie Konstancijaus ir jaunuolio santykio homoerotines konotacijas žr. įvade.

Vaikščiodamas pirmyn atgal jis be paliovos kartojo Poulo Møllerio eiles

Danų rašytojas, poetas ir filosofas Poulas Martinas Mølleris (1794–1838) buvo mylimiausias Kierkegaard’o dėstytojas Kopenhagos universitete. Jam dedikuotas pseudoniminis Kierkegaard’o veikalas Nerimo sąvoka. čia cituojamas Møllerio eilėraštis „Senas įsimylėjėlis“.

per savo praktiką dar niekad nemačiau tokios melancholijos.

Melancholija – dažnas terminas ne tik publikuotuose Kierkegaard’o tekstuose, bet ir dienoraščiuose, kuriuose savo paties ilgalaikę psichologinę būseną jis apibūdina šiuo terminu. šiame kontekste melancholija suprastina labiau kaip egzistenciškai persmelkiantis fenomenas nei tiesiog liūdesys ar prasta nuotaika ir yra gerokai arčiau to, ką dabar vadintume klinikine depresija. Išties angliškųjų Kierkegaard’o raštų vertėjai tokį vertimą ir pasirinko, tačiau, kaip pažymi Stevenas M. Emmanuelis, kai Kierkegaard’as kalba apie melancholiją kaip apie psichologinę būseną (o ne savo paties egzistencinę būklę), melancholija nurodo į itin reflektyvią nuotaiką, o ne psichikos sutrikimą. Tokiame kontekste ji sietina su romantikų aptartu ilgesiu: liūdesiu dėl praeinančios jaunystės ir grožio, nostalgija praeičiai, nepasitenkinimu dabartimi. (Emmanuel 2014: 137–138) Aliuzija į praktiką rodo, kad Konstancijus save mato kaip praktikuojantį, o ne teorinį mąstytoją, tačiau praktika šiuo atveju – ne mediko ar terapeuto, o eksperimentatoriaus. Taigi Konstancijų domina ne tiek pagelbėti jaunuoliui, kiek pažiūrėti, kaip situacija klostytis kintant aplinkybėms.

jau vieną pirmųjų aistros dienų pajėgė prisiminti savo meilę

Kitaip tariant, vos įsimylėjęs, jis jau žvelgė į savo meilę kaip į praeitį – į tai, ko jau būta, o ne tai, ką reikia išgyventi. žr. pirmąją veikalo pastraipą ir Konstancijaus svarstymus apie santykį tarp prisiminimo ir pakartojimo (4,9).

Susiję:

Olha Kari

19 min

Gyvenimas gyvenime

Henrikas Gudavičius

9 min

Gerumą skleidžianti knyga

bernardinai.lt

2 min

Poezija, kurioje telpa visa Ukraina – išleista pirmoji S. Žadano eilėraščių knyga lietuviškai

bernardinai.lt

2 min

Pirmosios spausdintos knygos prieinamos portale „Epaveldas.lt“