Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 06

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Filosofas V. Ališauskas: mokytojo ir mokinio santykis šiandien yra labai rizikingas

Vytautas Ališauskas. „BNS Foto“ nuotrauka

„Nuo Antikos laikų mokytojas savo mokiniams buvo tarnas. Mokytojo uždavinys yra leisti mokiniui padaryti viską, ką jis gali geriausio“, – sako prof. VYTAUTAS ALIŠAUSKAS, kurį dažnas jaunas Lietuvos intelektualas pavadintų būtent taip – mokytoju. Prasidėjus naujiems mokslo metams su filosofu ir istoriku kalbamės apie tai, ką reiškia mokyti ir mokytis, kaip šiandien kinta mokytojo ir mokinio santykis bei ko turėsime mokytis ateityje.

Kokia buvo Jūsų pirma reflektuota išmokimo patirtis?

Kai supratau, kad moku skaityti. Nežinau, kiek man buvo metų, bet visai nedaug. Pamenu, kaip išgąsdinau a. a. mamą ant parduotuvės perskaitęs „mėsa“ ir supratau, kad padariau kažką nelabai aiškaus ir deramo. Tai vienas ankstyviausių mano vaikystės atsiminimų – vis klausinėjau, kas yra raidės, galiausiai ėmiau ir perskaičiau. Kaip tiksliai tai įvyko, nežinau. Ši pirma mokymosi ir išmokimo patirtis buvo gana trikdanti.

Stebuklinga.

Tam tikra prasme taip. Panašiai kaip nutinka mokantis kalbos, kai kali kali, aiškiniesi, kažką skaitai ir vieną dieną, gal net kurį laiką tos kalbos nevartojęs, staiga supranti, kad ją jau moki. Ir nežinai, kaip čia nutiko, kad nebereikia su baime dėlioti žodžių, o kalbi sakiniais.

Kada pradėjot save suvokti ne tik kaip besimokantį, bet ir kaip mokantį kitus?

Viskas buvo labai paprasta. Mano mama mokytojavo vienoje Kauno mokykloje. Man baigus du kursus susirgo istorijos mokytoja ir manęs paprašė ją pavaduoti. Nebuvo lengva, juk man ėjo dvidešimt antri metai, o mano mokiniams buvo beveik aštuoniolika. Užtat po to mokant kitus jau nebebuvo baisių dalykų, nes to iššūkio, kurį patiri mokykloje, negalima sulyginti su jokia universiteto auditorija.

Bene garsiausias pasaulio mokytojas – Sokratas, be kitų dalykų, buvo nuteistas už tai, kad išugdė blogus mokinius, prisidėjusius prie Atėnų žlugimo ir vidinės politikos nuožmumo. Kiek mokytojas atsakingas už savo mokinius?

Nemanau, kad yra atsakingas kokia nors prasme. Sokratas buvo laikomas atsakingu konkrečiame politiniame kontekste. Jis buvo suprastas kaip tam tikros antidemokratinės (tuometine prasme) politinės kultūros skleidėjas. Maža to, tais laikais graikų politinis gyvenimas apėmė ir nuolatinį ugdymą – paideia. Šiuo atžvilgiu Sokratas buvo palaikytas blogai ugdančiu visuomenės piliečius, o ne šiaip mokinius. Dar negirdėjau, kad kas nors būtų nuteistas už tai, jog blogai išmokė matematikos ar muzikos. Kalbant apie Sokratą ir jo mokinius, buvo implikuojamas asmeninis, o ne techninis santykis tarp mokytojo ir mokinio.

Leonidas Drosis Sokrato skulptūros fragmentas (XIX a.) „Wikimedia Commons“ nuotrauka

O ar šiandien toks asmeninis santykis tarp mokytojo ir mokinio egzistuoja?

Šiuolaikinė universitetinė akademinė kultūra šį santykį daro labai problemišką ir beveik neleistiną. Kalbu net ne apie perteklinę galios piktnaudojimo prevenciją, bet apie labai paprastus nešališkumo reikalavimus. Pavyzdžiui, jei dėstytojas turi kokių savitų teorijų ir sulaukia entuziastingų pasekėjų, ne taip gerai įvertinti studentai visada gali skųstis, kad buvo diskriminuojami. Dėl panašių priežasčių, kaip žinome, išnyko egzaminai žodžiu, nes viskas turi būti įrodoma ir objektyviai pasveriama. Tad šiuo atžvilgiu įprastas mokytojo ir mokinio santykis, nors ir nėra neįmanomas, yra sunkus ir rizikingas.

Mūsų dienomis madinga visą gyvenimą interpretuoti kaip galios santykius. Tai labai abejotina tendencija, atimanti iš tikrovės jos spalvingumą, įvairovę, realius žmones matanti tik per ideologemų klišes, galiausiai atimanti jų teisę į konfliktą ir maištą. Antra vertus, visada yra rizikos, kad mokinys nusivils mokytoju, kad mokytojas nepateisins jo lūkesčių, arba tiesiog nenorės pripažinti jo teisės būti savimi – tai jau ne tik mūsų laikų, bet ir tūkstantmetė problema. Po šiai dienai spėliojame ir tyrinėjame, kas gi nutiko tarp Platono ir Aristotelio.

Kokį vaidmenį mokymo procese vaidina būdo savybės?

Pirmiausia pats mokymo procesas yra charakterio ugdymas. Besimokydamas žmogus išmoksta nusistatyti tikslus ir jų siekti, atsirinkti tai, kas svarbu, džiaugtis gyvenimu nepaisydamas didelio krūvio (o ne vien dirbti, nors ir norisi džiaugtis gyvenimu). Visa tai, ką mes vadiname charakteriu, galiausiai atsiskleidžia, kai žmogus baigia bakalauro, o geriausiai – magistro studijas. Todėl man nepatinka siekis sutraukti bakalauro ir magistro studijas į ketverius metus. Per trejus bakalauro metus yra sunku susiformuoti tam tikrus charakterio bruožus.

Antra vertus, šiuolaikinių akademinių studijų ideologija vis labiau tolsta nuo to, ką galėtume vadinti pedagogika. Jau nepageidautina tiesiogiai kritikuoti studento pasisakymų kad ir seminare. Tikrai nesu studentų pravardžiavimo ar gėdijimo šalininkas, tačiau nesinori paversti bendravimo seminare vien tik diplomatine kalba, kuri neragina studentų susimąstyti. Pasakyti apsileidusiam studentui „tu visiškai apsileidai“, girdint kitiems, šiandien jau būtų nekorektiška. Tad graikiškos paidėjos, t. y. ne tik žinių, bet ir charakterio ugdymo, išstūmimas iš akademinio pasaulio yra šiuolaikinės akademijos drama.

Vytautas Ališauskas. „BNS Foto“ nuotrauka

Kiek mokymo procesą keičia ne tik vidiniai akademijos reikalavimai, bet ir besikeičianti kultūra bendriausia prasme?

Negaliu drąsiai sakyti, bet manyčiau, kad įtaką daro ne tik besikeičianti kultūra, bet ir kintanti žmonių fiziologija. Štai aš dėstau klasikinę literatūrą ir žinau, jog JAV universitetuose skaitant Ovidijų perspėjama, kad čia bus žudynių, išprievartavimo scenų, tad jautrūs asmenys gali nedalyvauti paskaitoje. Reikia pasakyti, jog jau ir Lietuvoje reikia būti šiuo atžvilgiu budresniam. Ne todėl, kad tie jauni žmonės blogesni, bet dėl to kad yra jautresni emociniams iššūkiams. Ne dėl išlepimo, o dėl kažko kito – aš šitų dalykų neišmanau, bet matyti, kad už to slypi šis tas daugiau nei vien tik sociologinės priežastys.

Kiek Jums artimas sokratiškas mokymo metodas?

Sokratiškam metodui labai svarbi ironija. Sokratas ironiją naudojo ne destruktyviems tikslams, o mąstymo pamatui kurti, nors išoriškai šios dvi ironijos raiškos beveik nesiskiria. Tačiau šiais laikais ironija yra tapusi beveik nebeįmanomu ugdymo būdu.

Bėda ta, kad mes negalime moksliškai įrodyti, kur yra ironija. Kaip rodo feisbuko tikrovė, jei parašysi: „Na ir šaunuoliai rusai – išžudė Bučos nacionalistus“, tai tikrai atsiras keletas žmonių, kurie palaikys tave vatniku. Šiandien ironija gali egzistuoti nebent dailiojoje literatūroje arba bendraujant žmonėms, turintiems bendrus kultūrinius kodus. Sakyčiau, tai beveik ezoterinė raiškos sritis.

Ar mokytojas gali išmokyti, ko pats nežino?

Mokytojas nežino daugelio dalykų. Visiškai drąsiai galiu pasakyti, kad dauguma doktorantų ar net magistrantų savo tiriamą sritį išmano neabejotinai geriau nei jų vadovai. Pamenu, a. a. prof. Šliogeris yra pasakęs: „Kodėl aš turiu žinoti? Čia studento darbas“. Jo darbas yra stebėti, ar tas žinojimas kokybiškai artikuliuojamas. Ir iš tikrųjų aš daug sužinau ir iš doktorantų, ir iš magistrantų, ir net iš bakalaurantų darbų. Tačiau mokytojas ar dėstytojas turi kitų įgūdžių, kurie viršija mokinio gebėjimus. Skaitydamas dėstytojas gali parodyti, kur studentui pritrūko mąstymo raumenų ir kur liko nepastebėtas teiginių nenuoseklumas.

Kas tuomet yra geras mokytojas?

Nuo Antikos laikų mokytojas savo mokiniams buvo tarnas. Mokytojo uždavinys yra leisti mokiniui padaryti viską, ką jis gali geriausio. Maža to, tarno uždavinys yra ir pastūmėti, paskatinti. Taip, mokytojui ar dėstytojui labai sunku nedominuoti. Kai kada dominuoti neišvengiama, antai matant, kad mokinys nepasistengė ar nesuprato, bet apskritai mokymosi santykyje nereikia įsijausti, kad esi ponas, kuris tiktai liepia. Galbūt tarnavimas skamba labai archajiškai, tad galima pasakyti ir kitaip: mokytojas turi siekti atvesti mokinį į kooperacijos būklę, kad mokinys nesijaustų nei auka, nei viešpats.

Vilniaus universiteto Observatorijos kiemas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Ko reikės mokytis ateityje?

Nežinau, kaip bus gamtos moksluose, tačiau humanitarui reikės to paties – išmokti skaityti ir interpretuoti tekstus bei to, kas vadinama dekonstrukcija, t. y. savotiško teksto tardymo, neužbaigtumo ar daugiamatiškumo atskleidimo. Toks santykis su tekstu yra, kaip ir meilėje, lojalus. Tekstai persvarstomi ne tam, kad juos išmestume, o tam, kad drauge su jais galėtume eiti toliau.

Maža to, Ukrainos ir Rusijos karo kontekste matome, kad gebėjimas skaityti ir kurti tekstus yra lygiai svarbus kaip ir bombų mėtymas. Svarbu ne tik, kieno pajėgesnės raketos, bet ir kas geriau sugeba pateikti žinią. Čia svarbus ir tekstų ryšys su tikrove bei tiesa, įsipareigojimas tiesai, kai pateikdamas savo subjektyvią viziją sugebi išpildyti tiesos imperatyvą.

Kalbant apie mokymo metodus, ypač universitetuose, vis garsiau teigiama, kad aktualus yra tik seminaro formatas, o gyvos paskaitos yra nebereikalingos, nes to paties dalyko paskaitas iš geriausių pasaulio universitetų galima pažiūrėti internete. Ar tai tiesa?

Tik iš dalies. Mano nuomone, žiūrėti internetines paskaitas yra beprasmiška – jei jau taip, tai reikia skaityti knygas, o ne žiūrėti paskaitas. Nebent ten būtų kažkokie išskirtinai nauji dalykai, kurių dar nėra knygose arba smalsu pamatyti gyvą kurios nors srities klasiką. Mat paskaitos reikalingos visai dėl kitko. Paskaita turi neverbalinės komunikacijos matmenį. Žmogus yra psichofizinė būtybė ir neverbalinis ryšys jam yra ne mažiau svarbus, nei tai, ką jis perskaito knygoje. Kai dėstytojas skaito savo paskaitą ir ką nors pasako pakeltu tonu ar mosteli ranka, visa tai taip pat įstringa kaip palydimoji informacija. O internetinės paskaitos yra neadekvati verbalinė komunikacija, nes dėstytojas kalbėdamas neturi prieš save auditorijos ir nesulaukia neverbalinio atsako, tad tikro bendravimo nėra. Tai labai vaizdžiai parodė nuotolinių mokymų per karantinus patirtis.

Vis dėlto aišku viena – formalizuota perskyra tarp paskaitos ir seminaro yra anachronistinė ir nyksta. Buvo laikas, kai elementaraus vadovėlio skaitymas balsu buvo normali praktika. Dabar skaityti Vikipedijos nebeišeina. Priminsiu, kad viduramžių universitete paskaita atrodydavo taip: sėdi lektorius ir skaito mokytojo tekstą, o studentai uoliai užsirašinėja ir šitokiu būdu palyginti nebrangiai įgyja savo vadovėlius. O štai mokytojas aiškina teiginius, vyksta diskusija, ir tai jau yra kitas žanras.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Fizinių paskaitų ir seminarų reikiamybė vėlgi parodo, kad mokymas yra santykis. Ar turėdami omenyje visa, kas čia kalbėta, galime sakyti, jog universitetas tebėra vieta, kur toks santykis išlieka įmanomas ir prasmingas?

Šiuolaikinis universitetas kritikuojamas iš visų pusių – ir kaip elitistinis, formuojantis valdančiųjų klasę, ir kaip praradęs žmogišką matmenį, ir kaip perdėm technologizuotas, netekęs to, kas glūdi senovinėje sąvokoje universitas – viena vertus dėstytojų ir studentų bendruomenė, kita vertus – organiška dvasios ir gamtos mokslų aprėptis. Vienas mano kolega universitetą net pavadino „dvasios aušvicu“. Vis dėlto universitetui turbūt tinka tai, kas sakoma apie demokratiją – tai nėra geras dalykas, tiesiog žmonija nieko geresnio nėra išgalvojusi. Kaip ir demokratijoje, akademiniame pasaulyje labai daug priklauso nuo pačių žmonių, nuo to, kiek jie tiesiog rizikuos gyventi.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.