Filosofo mokytojo tarnystė valstybės vizijoje

Biologinio ciklo kaita taip pat atsiskleidžia ir psichologijos, kultūros, socialinių dalykų bei kitokiais lygmenimis. Žmogus žaidžia, kuria arba griauna, dirba, įsimyli, kuria šeimas arba ne, išsiskiria ir išgyvena santykių dramas, fizines ir dvasines ligas, kovoja asmenines, socialines bei politines kovas, siekia gerovės sau ir kitiems. Ir anksčiau ar vėliau prieina prie savo gyvenimo paskutinio sakinio-atodūsio, apimtas skausmo arba palaimos. Nuostaba nenuilstama kaita kai kuriuos iš senovės graikų atvedė prie filosofijos – jeigu daiktai būtyje dūla ir visa kinta, kas tuomet išlieka pastovu ir gali pergyventi žmogaus biologinę egzistenciją? Kas yra amžina? 

Štai garsiame dialoge „Puota, arba apie meilę“ Platonas, svarstydamas apie tai, kas žmogaus gyvenimą daro nemirtingą, priėjo prie įžvalgos, kad jis pergyvena savo laikiną egzistenciją arba per savo vaikus ir generacijos tąsą, arba per šaunumą menuose, moksluose, karo žygiuose. Kitaip tariant, kitų žmonių akivaizdoje pelnyta šlovė įamžinama kultūrinėje atmintyje. Pakaktų paminėti Trojos karo didvyrį Achilą ir šaunųjį bei apsukrųjį Odisėją, pasiekusius mus iš kelių tūkstančių metų atstumo, kurio negali fiziškai įveikti paskiro žmogaus gyvenimas. Visgi teigdamas, kad poetai ir menininkai savo išradimais gimdo savo pačių nemirtingumą, graikų filosofas pabrėžia, kad, įamžindami savo vardą, išskirtinę vietą  užima tie, kurie valdo valstybę ir šeimas.

„Valstybėje“ Platonas aprašo idealią valdymo formą, kuri kartais (pavyzdžiui, Karlo Popperio) kritikuojama dėl totalitarizmo bruožų. Antai gimę vaikai atitraukiami nuo tėvų ir priklauso valstybei, siekiant išvengti prieraišumo ir paruošti juos būsimai valstybės tarnybai. Pastarajai reikia išugdyto jautrumo tokioms dorybėms kaip išmintis, drąsa, susivaldymas, teisingumas ir pan. Yra manančiųjų, kad tokių idėjų įgyvendinimas praktiškai baigtųsi totalitarine santvarka bei žmogiškumo sunaikinimu. Visgi valstybei, kad ir susijusiai su nacionalizmu, pastarųjų ryšys tiesiogiai neveda į totalitarizmą. 

Tai puikiai parodė XX a. žydų kilmės vokiečių politinė mąstytoja Hannah Arendt. Ji atkreipė dėmesį į nacių Vokietijos tariamą nacionalizmą ir valstybės išaukštinimą Trečiojo Reicho laikotarpiu, po kuriuo iš tikrųjų slėpėsi politinis išskaičiavimas. Kai tautinės valstybės projektą pagaliau ištiko ligi tol lėtai artėjusi krizė, Vokietijos gyventojų mases buvo galima suvedžioti ir palenkti pažadais apie išsvajotą nacionalinę galybę. Po nacionalizmo apdarais slėpėsi agresyvus imperializmas, kurį Hitleris vėliau patvirtino kaimyninių šalių aneksijomis. 

Platono teoriniame modelyje svarbu yra tai, kad išryškinamos tam tikros problemos. Jo teigta valstybė nebuvo vien tik aukštųjų sluoksnių prerogatyva. Nors filosofo aprašytoje visuomenės hierarchijoje vadinamasis „sargybinių“ sluoksnis buvo išskirtinai atsakingas už valstybės prižiūrėjimą, jie visgi buvo tarnautojai, turėję pirmiausia būti paruošti dirbti dėl gėrio, kurio vieni iš regimų ženklų, pasak Platono, yra patikimumas, protingumas, noras gyventi paprastai, nesipuikuojant turtais ir t. t. 

Tačiau kas gal būti sargybiniu (valstybininku)? Platonas pasitelkia šuns įvaizdį: šuo švelnus savo draugams, bet aršus svetimiesiems. Pasak jo, filosofas yra kaip tas šuo, kuris vadovaujasi žinojimo ir nežinojimo skirties taisykle. Be to, jis yra švelnumo ugdytojas. Žmogiškasis prižiūrėtojas (sargybinis) gali būti tik filosofas arba tas, kuris linkęs mokytis, nes tik per mokslą žmogus tampa švelnus ir jautrus gėriui.

Remiantis „Valstybėje“ išsakytomis mintimis galima teigti, kad savanaudiški, galios dėl jos pačios siekiantieji veiktų kardinaliai prieš valstybės idėją. Visgi lieka klausimas: kaip apibrėžti gėrio sąvoką? Šiandien Vakarų demokratinės šalys mėgina fiksuoti savo pamatines vertybes, kad ir kaip prieštaringai tai skambėtų, greta Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos. Pavyzdžiui, Anglijos švietimo sistemoje dar 2011 m. pristatyta „Pamatinių britiškų vertybių“ (angl. Fundamental British Values) samprata šiandien yra viena iš kertinių gairių mokyklų programose. Minėtosios vertybės apima: demokratiją, įstatymo viršenybę, asmeninę laisvę, abipusę pagarbą ir toleranciją skirtingiems religiniams ir kitokiems įsitikinimams. Taigi šiuo atveju valstybės idėja implikuoja tam tikrų vertybių skalę.

Kitas pavyzdys iš anglosaksų kapitalistinio modelio galėtų būti dar liepos mėnesį JAV valstybės sekretoriaus Mike’o Pompeo pasakyta vieša kalba žmogaus teisių tema. Tą kartą jis kalbėjo Filadelfijos valstijoje esančiame Valstybės konstituciniame centre. Pompeo, remdamasis Harvardo universiteto profesorės Mary Ann Glendon mintimis, teigė, kad žmogaus teisių sąrašo išplėtimas kelią grėsmę sukurstyti šių teisių tarpusavio konfliktus bei sumenkinti JAV vertybes. Žmogaus teisėms kaip siektiną pavyzdį Pompeo priešpriešino JAV Nepriklausomybės deklaraciją. Juolab, jis teigė, kad ši kiekvienam piliečiui ypatinga deklaracija yra iškiliausias žmogaus teisių pareiškimo dokumentas. 

Savo kalboje sekretorius minėjo, kad JAV visuomet buvo priešakyje ginant ir palaikant žmogaus teises visame pasaulyje. Paskutinėje kalbos dalyje Pompeo sumaišė dvi skirtingas sąvokas, teigdamas, kad mūsų diplomatinė tarnyba visame pasaulyje turi žmogaus teisių pareigūnus, kurie siekia (angl. promote gali reikšti ir skatinimą, ir paramą, ir pakėlimą į aukštesnę klasę) remti „amerikietiškas vertybes“ (angl. American values). Be to, jis pabrėžė dviejų Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje esančių teisių išskirtinę svarbą – religinę laisvę bei teisę į privačią nuosavybę. Tokiu būdu respublikonai mėgina sustiprinti savo politinį stuburą, sudarytą iš kapitalo ir, deja, politikų cinišku požiūriu, religinės ideologijos instrumento arba opiumo liaudžiai. 

Kad JAV prezidento aplinka manipuliuoja religija, parodo aiškus prieštaravimas tarp Katalikų Bažnyčios socialinei doktrinai pamatinių vertybių – abortų ir aplinkosaugos temų – ir katalikų pasirinkimų politiniais klausimais. Trumpo administracijos pasirinkimas viešai stoti prieš abortus tik pusiau atitinka Bažnyčios mokymą, kadangi kita jo dalis – klimato kaitos problema – atmetama kaip ekonomiškai nenaudinga ir net prieštarauja klasikiniams pramonės gamybos būdams. Prezidentas Trumpas, aiškiai pasisakydamas prieš abortus, savo pusėn patraukė nemažai JAV katalikų. Tačiau,  pasitraukdamas iš Paryžiaus  klimato kaitos susitarimo, kuriuo siekiama sumažinti tradicinės pramonės keliamą taršą, jis paneigė kitą Bažnyčios socialiniam mokslui svarbų aspektą. Dilema ir atsakymas į klausimą, „ar toleruotini panašūs kompromisai?“, lieka kiekvieno kataliko sąžinės reikalas. Taigi, turto ir religijos laisvių akcentavimas, galima tik spėti, naudingas akumuliuoti daugiau vertės JAV galingųjų rankose, į antrą planą nustumiant rasinės, švietimo, sveikatos sistemos, turtinės ir kitokios socialinės lygybės klausimus. Sekant anglosaksų precedentu ir retoriškai klausiant savęs, kaip atrodytų, jeigu Lietuvos valstybės tarnautojai vieną dieną paskelbtų „Pamatines Lietuvos valstybės vertybes“, neišvengiamai kyla nuostaba (nebent taip sinonimiškai vadinama Lietuvos Konstitucija). Galima tik nuspėti, kad tokia formuluotė būtų apšaukta fašistine.

Kaip kontrastuojanti su minėtuoju požiūriu į šalies valdymą galėtų būti pateikiama jau nebeegzistuojančios Prūsijos valstybės XVII–XIX a. valdžiusių valdovų laikysena. Pastarąją išsamiai analizavo australų karo istorikas Christopheris Clarkas bei taip pat iš dalies žydų kilmės XX a. vokiečių mąstytoja Hannah Arendt. Knygoje „Totalitarizmo ištakos“ Arendt pažymi, kad XVIII a. Prūsijos valstybės tarnautojai buvo žinomi kaip beveik nepaperkami ir išskirtinai atsidavę jos idealams. Jie neatstovavo vien tik monarcho interesams. Priešingai, pastarasis turėjo persiorientuoti ir prisidėti prie tuo metu naujo politinio projekto kūrimo, kuris išsikristalizavo į tautinę valstybę (angl. nation state). Pasak mąstytojos, Prūsijoje mokslai, susiję su valstybės tarnyba, buvo nepaveikiami valdžios pokyčių ir nepaisė priklausomybės kuriai nors socialinei klasei faktoriaus. Tai reiškė, kad valstybės tarnautoju galėjo tapti žmogus iš bet kurio socialinio sluoksnio, baigęs atitinkamus mokslus. Štai Prūsijos valstybės karalius Frydrichas Didysis kadaise buvo modernaus apšviestojo absoliutizmo šalininkas ir, jo paties žodžiais tariant, pirmasis valstybės tarnautojas. Šiuo požiūriu įsimintinas yra epizodas iš jo gyvenimo, kai Frydrichas, aplankytas užsienio valstybių delegacijos, pastariesiems atidengė Didžiojo kurfiursto Frydricho Vilhelmo sarkofagą, sakydamas: „Ponai, šis žmogus pasiekė tiek daug!“ Šis makabriškas vaizdelis turėjo apnuoginti sampratą to, kam iš tikrųjų tarnavo Prūsijos valdovai – ne laikiniems, kūniškiems ir dūlantiems poreikiams, bet tam, kas regima protu. Panašiai kaip ir senovės graikų Eleusino misterijose, kai juslinis daiktas (duona, vynas ir pan.) būdavo suvartojamas išryškinant neregimos tikrovės pagrindus, Frydricho Didžiojo mini spektaklis prie karsto buvo pasitelktas laiku ir vietoje. 

Nebijojęs kritikos bei vengęs demonstratyvios prabangos, Prūsijos gyventojų akivaizdoje Frydrichas Didysis atsisakė dalyvauti 1763 m. Berlyno miesto surengtuose iškilmėse, skirtose pažymėti Prūsijos pergalei Septynerių metų kare. Kai didžiūnai susirinko prie Frankfurto vartų, prie kurių taip pat išsirikiavo deglus nešantys ceremonijos dalyviai, juos iš tolo išvydęs valdovas pasibaisėjo tokia pompastika ir pasirinko alternatyvų kelią slaptai sugrįžti į rūmus. Ne ką mažiau garsus yra Prūsijos karaliaus pasirinkimas, kaip turėtų būti nutapytas jo asmens portretas – garsiame tapybos darbe Frydrichas pavaizduotas kaip pilvotas ir nerangus pusamžis valdovas, po kurio peruku prasišviečia praplikęs pakaušis – karališkųjų insignijų išsižadėjimas reiškė valdovo pasirinkimą atsisveikinti su monarchizmo paradigma ir pripažinti senųjų institutų atžvilgiu transgresyvią valstybės idėją. Būtent todėl ji buvo idėja par excellence. 

Verta pažvelgti į neseniai pasirodžiusius prezidentų rinkimų debatus tarp Donaldo Trumpo ir Joe Bideno. Be „trumpiškos“ pokalbio moralės iš abiejų debatų dalyvių pusės, buvo aišku ir tai, kad dešinieji ciniškai kraunasi politinį kapitalą ir potencialių rinkėjų balsus, kurstydami kairiosios grėsmės baimę. Prezidento retorikoje komunizmo velnias įgavo Kinijos pavidalą ir dabar gviešiasi paimti viską, net perkreipti radikaliosios kairės idealus ir judėjimus JAV, užkratas ir beprotystės kvaitulys, anot Trumpo administracijos, įsiplieskė net tokiu mastu, kaip antai mokslų institutų infiltravimu Kinijos šnipais, technologinių patentų vogimais ir jų gabenimais kontrabanda atgalios į Kiniją. Kairė vaizduojama kaip bedievė geno manipuliuotoja, kuriai neliko nieko šventa. Prezidentas Trumpas ribų nepaisančiai ir graikiškuoju apeironu (beribyste) gyvenančiai Demokratų partijai priešpriešino respublikonų retoriškai jau rezervuotą įstatymų ir tvarkos sergėtojo poziciją. Abu dalyviai vartojo pačią pigiausią, bet istoriškai neretai efektyvią leksiką – priešų paieškas, baubų bei raganų medžiokles. Įvykę debatai parodė, kad net ir stiprios demokratinės valstybės vadovai gali atsidurti moraliniame dugne.

Net ir nemažai intelektualų, kurie iki šiol laikėsi nuosaikiosios dešinės politinės linijos, Trumpo valdymo laikotarpiu beveik įtikėjo jo lyderyste. Neretai galima išgirsti akademikus kalbančius apie prezidento Trumpo neva išmanią strategiją, kai išorinis triukšmas ir amoralūs prezidento pareiškimai palaikomi išmintingai sukurpta dūmų užsklanda, po kuria neva tvyro lyderiaujančių Jungtinių Valstijų strategija, kupina demokratinių ketinimų. Dažnai galima išgirsti, kad būtent protingumo pridengimas išorine kvailybe šiandienius politikus daro išmintingus. Staiga, kai žiūrovas įtiki įžvelgęs gudrų Trumpo ėjimą, jis iškart tampa pakylėtas ir dėl nuostabos savo atrastu protingumu prašosi į respublikonų lyderio gretas. Žiūrovams numestas rebuso sprendimo masalas leidžia masėms patikėti, kad jie yra didžiojo plano dalyviai.

Pabaigoje verta pasakyti, kad Platonas ne veltui atkreipė dėmesį į mokytojų svarbą formuojant valstybės idėją. Jų priešakinis susidūrimas su jauniausiomis kartomis organizuota lavinimo forma yra nepakeičiamas pilietinės visuomenės pagrindas. Pilietinė visuomenė neegzistuoja be valstybės, kaip ir valstybė negali egzistuoti mirštant jos idėjai apleistoje ir nekultivuojamoje gyventojų dvasioje.