Fotografas P. S. Krivickas: „Jei galvotume apie reinkarnaciją, tai J. Mekas reinkarnuojasi į mus visus“

Jono Meko 100-mečio proga šią vasarą MO muziejus taip pat eksponuoja parodą „Mekas mirksi geriau“ Klaipėdoje „Švyturys Bhouse“. Klaipėdoje liepos mėnesį tikimasi surengti ir vieną pokalbių vakarą. 

Neformalius pokalbius MO muziejuje inicijavo menotyrininkas Tomas Ivanauskas. Ir kaip teigė jis pats, nė vienas pokalbis nėra režisuojamas, jis pats nežino, ką papasakos J. Meko draugai. Taigi pokalbiai yra lyg J. Meko poezija – natūrali, tekanti, bet taip pat ir kupina netikėtumo.

Kaip J. Meką prisimena ir ką pirmojo pokalbio metu MO lankytojams papasakojo fotografas ir žurnalistas POVILAS SIGITAS KRIVICKAS ir J. Meko bičiulis dainininkas, poetas, režisierius VYTAUTAS V. LANDSBERGIS?

Parodė, kaip reikia švęsti gyvenimą

Po išvykimo į Jungtines Amerikos Valstijas su broliu Adolfu Meku, kur jie buvo sužavėti Niujorku, pirmą kartą J. Mekas į Lietuvą grįžo 1971 m. Vėliau – 1977-aisiais. Šios kelionės po Lietuvą metu jį lydėjo P. S. Krivickas ir fotografas Algimantas Kunčius. Tiek iš šios kelionės, tiek iš vėlesnių susitikimų, pokalbių bei bendrų veiklų P. S. Krivickas yra kupinas pačių šilčiausių prisiminimų apie J. Meką. 

„Mekas yra asmenybė, kuri netelpa į griežtus rėmus. Jis buvo savitas, labai šiltas ir nuostabus bičiulis. Net ir išėjęs, jis tebėra su mumis. Jei galvotume apie reinkarnaciją, tai J. Mekas reinkarnuojasi į mus visus. Jo asmenybė, jo palikimas nėra užslėgtas, jis yra gyvas ir keliauja per Lietuvą, kaip keliaudavo ir jis pats“, – pasakojo P. S. Krivickas. 

Jis taip pat pridūrė, kad J. Mekas ir buityje buvo labai mielas, malonus: „Jis parodė mums, kaip reikia švęsti gyvenimą. Jis buvo nepaprastai gabus žmogus. O iš šalies žiūrint – labai paprastas ir labai draugiškas. Tik kilnios dvasios ir genialūs žmonės tokie būna. Tai palieka labai didelį įspūdį.“ 

Negali neapsikrėsti Meko bacila

Net du filmus apie J. Meką sukūrusio V. V. Landsbergio prisiminimai apie jį prasidėjo dar vaikystėje, tėvų pašnekiuose. O kai tik jis pradėjo domėtis poezija, „Semeniškių idilės“ tapo įvadu į emigracijos literatūrą. Ruošdamasis stoti į aktorinį, V. V. Landsbergis buvo mintinai išmokęs J. Meko tekstus. Prisimena juos ir iki šiol.

„Negali neapsikrėsti Meko bacila. Jis kupinas improvizuoto bičiuliško bendravimo, viską verčiant kultūros reiškiniu, nors pats tai įvardydavo tik kaip bičiulių nuotykius. Mekas mus išgydė nuo nuostatos „ką kiti pagalvos“ ir išlaisvino iš normatyvo, kaip turi elgtis menininkas, atskleidė visiškos laisvės džiaugsmą“, – prisiminė V. V. Landsbergis. 

Atrado kitokį kiną

Kai 1990-aisiais drauge su kurso draugais V. V. Landsbergis išvyko pas J. Meką į Niujorką, jiems atsivėrė naujos perspektyvos ir nauji požiūrio taškai, koks gali būti kinas. J. Mekas V. V. Landsbergį ir jo draugus supažindino su laboratoriniu, ieškojimų kinu, kuris studentams sovietmečiu buvo visiškai nepažinus. 

Iš sovietmečio ir studijų įpratę matyti kiną, kaip veiksmą, kuris sureikšmina dalykus, Niujorke V. V. Landsbergis su draugais pamatė atvirkščią reiškinį – visko nureikšminimą. J. Mekui dalykai, kurie kitiems atrodo svarbūs, gali atrodyti nesvarbūs, o patys nesvarbiausi, kaip kad musė, ropinėjanti ant vyno stikliuko, – labai svarbūs.

„Mačiūnas ir Mekas įteisino gyvenimo būdą kaip meną. Kiekviena diena – kaip meno kūrinys. Mekas išmokė dienoje ieškoti poetinių deimančiukų. Jo filmai – labai organiška laboratorija. Jis atrado asmeninio dienoraščio minimalizmą, daiktų virpesių pasaulį, sielos atpažinimą kasdienybėje, su mažom mikrodetalėm, kur paprasti daiktai yra labai gražūs. Jo kinas buvo man atradimas“, – prisiminė V. V. Landsbergis. 

J. Meko paradoksas

Atidumas detalėms, mažiems įvykiams yra nulemtas itin didelio J. Meko jautrumo, gimusio ir iš skaudžių gyvenimo patirčių. Kaip teigė V. V. Landsbergis, J. Mekas buvo vaikiškai jautrus, jaudulys visada buvo labai arti jo. Šios būsenos apimtas jis ir dainas dainuodavo, ir eilėraščius rašydavo. 

„Giliai nusodintos karo pabėgėlio traumos išeidavo ir būdavo arti, tai labai trapu. Šalia J. Meko gali pasijausti lyg skaudžioje meditacijoje. Tu juokauji, bet jauti ir begalinį ilgesį. Jis yra permaltas karo netekčių, bet juokiasi. Sakoma, kad geras klounas yra tas, kuris yra patyręs daug tragizmo. Toks ir Meko paradoksas – džiaugsmas su dideliu persmelktu liūdesiu“, – apie J. Meko jautrumą pasakojo V. V. Landsbergis.

J. Meko vizionieriškumas ir amžina jaunystė

Būdamas jautrus, atidus kasdienybės detalėms, J. Mekas buvo ir labai vizionieriškas bei išalkęs naujų patirčių. Kaip pasakojo V. V. Landsbergis, J. Mekui vizionieriškumas, kaip kultūros ar politikos dalykas, buvo labai svarbus. Jis buvo laisvas tradicijų atžvilgiu, nesilaikė kanonų. Jis matė ateitį atsisakydamas stereotipinių formų, kaip turi būti. 

„Mekas vis žiūrėjo, kas bus toliau, kas vyks. Vis domėjosi, kokie šiuo metu yra jauni poetai, filmų gamintojai, norėjo matyti, neleido sau pasenti. Tai yra fenomenas. Jis yra jaunesnis už daugelį 30-mečių, kurie pavargę, viską žino, neturi smalsumo, jau viską perskaitė ir išsiaiškino. Mekas toks nebuvo“, – teigė V. V. Landsbergis.

Pokalbiai apie Joną Meką yra MO muziejaus vasaros renginių programos „MO lauke“ dalis.  Visus vasaros renginius galima atrasti MO kalendoriuje. O daugiau sužinoti apie parodą Klaipėdoje „Švyturys Bhouse“ ir pokalbius Klaipėdoje galima čia.