Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Fotomenininkas A. Aleksandravičius: „Be tikėjimo būčiau visiškai niekas“

Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pokalbis originaliu pavadinimu „Auginkime sielas – nepraraskime vilties“ perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ (2022 m. spalio (10) mėn. nr.)

Bažnyčios Sinodui – tai reiškia, tiesos atverčiai – iškelti katalikiškąjį pasaulį įsiūbavę klausimai neleidžia sustoti ir nusiraminti. Kaip šiandieniame Bažnyčios gyvenime jaučiasi menininkas? Ar jaučiasi savas tarp tikinčiųjų žmogus, kuris yra tiesiogiai pašauktas bendradarbiauti su didžiuoju Kūrėju?

Spalio „Artumoje“ svečiuojasi fotomenininkas ALGIMANTAS ALEKSANDRAVIČIUS.

„Tikėjimas (kaip ir meilė) man yra labai intymu ir asmeniška, ir nėra skirtumo, kuom aš esu ar būčiau – menininku, tarnautoju ar darbininku. Man svarbiausia, kad turiu Dievą, o Jis – turi mane. Tai žinodamas, niekada nesijaučiu vienas.

Ar jaučiuosi savas tarp tikinčiųjų? Aišku, visada geriau žinoti, kad tave supa bendraminčiai nei priešingų pažiūrų žmonės. Bet, kiek pamenu save, niekada nejaučiau žmonių gausos poreikio.

Nežinau, ar suprantu teiginį „bendradarbiauti su didžiuoju Kūrėju“. Mes esame Jo dalis, esame vienis. Svarbu įsiklausyti į save, mokytis perskaityti Dangaus mums rodomus ženklus, stengtis suvokti savęs buvimą Visagalyje“, – dalijasi pašnekovas.

Antanavo koplyčia. Parko darbininkas Albinas (2016 m.). Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Algimantai, visa Tavo kūryba persmelkta dievoieškos, esi tikrai pašauktas Šviesos. Kokie Tavo pirmieji susitikimai su Bažnyčia, kaip susiformavo santykis su tikėjimu, koks Tavasis kelias?

Tėvai, seneliai buvo tikintys, bet ne tiek stipriai, kad laikytųsi Bažnyčios nuostatų ar paliepimų: bažnyčią lankydavo dažniausiai tik per šventas Kalėdas ir šventas Velykas. Vesdavosi ir mus su broliu. Niekada nebuvau ateistas, bet nebuvau ir tikintysis ar praktikuojantis katalikas – man tai buvo lyg žaidimas be įsipareigojimų ir taisyklių. Būdamas 33-ejų, vien smalsumo vedamas, pirmąkart perskaičiau Naująjį Testamentą. Iškart nutvieskė mintis, kad tai tikra ir kad daug ką iš perskaityto randu savyje. Tai buvo esminis lūžis manyje – supratau, kad žmogaus didžiausia siekiamybė per visą gyvenimą turėtų būti besąlygiškas savęs investavimas į Dievą.

Garsus kūrėjas, nesuskaičiuojamų premijų už fotografijos meną laureatas, nerimstanti siela, ir – aštrus it skalpelis portretų meistro žvilgsnis. Regis, esi perpratęs žmogų iki „akies dugno“. O koks, Tavo akimis, turėtų būti ganytojas? Ar sutikai tokių?

Ganytojas turėtų būti išklausantis, supratingas, mylintis Mokytojas, vedantis tikinčiuosius į Šviesą. Manau, kad tokių Dievo tarnų mūsuose yra ne vienas.

Fotomenininko kelias ir – tikėjimas. Kūrėjas ir – katalikas praktikas. Ar, tavo galva, tai suderinama? Kūryba neišvengiamai neria į neramybės dažnai tamsius ir tirštus vandenis. Kaip suglaudi savyje ar atskiri tuos polius?

Be tikėjimo būčiau visiškas niekas – didžiausias nesusipratimas, iš niekur atsiradęs besielis paklydėlis šešėlis.

Manau, kad visai nesvarbūs yra įvardijimai („kūrėjas“, „katalikas praktikas“) ir ar tai tarpusavyje dera. Tikiu ir džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie tai suderina. Mano supratimu, svarbiausia, kad mūsų maldos, mintys derėtų su mūsų darbais ir kad nepaliaujamai siektume Dievo parodyto šviesos kelio. Kad viską, ką tik darytumėme ar kurtumėme, ateitų iš šviesiausių paskatų, tikėjimo ir meilės. O jei ir įneriame į tuos tamsius ir tirštus neramybės vandenis, kaip tu, Dovile, teigi, tai tik tam, kad geriau save pažintume. Svarbu neužsibūti toje tamsoje. Svarbu tikėti, kad pas Dievulį tarnauji kareivėliu, kovojančiu už Šviesą.

Kokią matytumei tau artimos bendruomenės viziją? Ar teko tokioje būti, o gal esi „vienišas vilkas“?..

Aš iš paukščių, kurie skraido vieni.

Vakaras – šešėlių metas. Čižiūnai, Varėnos r., 2015. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Kunigas, kurio asmenybė skleidžiasi ryškiai, patraukia daugiau tikinčiųjų paskui save. Tačiau atsiranda ir pavojų lankytis bažnyčioje ne tiek dėl Jėzaus, kiek dėl vietinio charizmatiško „pranašo“. Kiek svarbus Tau atrodo Bažnyčioje asmenybės vaidmuo?

Labai svarbus yra Dievo tarno vaidmuo Bažnyčioje, ypač tiems, kurie vieniši, pasiklydę, praradę viltį. Nemanau, kad charizmatiškas šventikas keltų kokią grėsmę tikinčiajam ar konkuruotų su pačiu Jėzumi. Asmenybė labiau įskiepija tikėjimą, suburia tikinčiuosius nei protokoliškas ar fariziejiškas kunigas.

Ko palinkėtumei Bažnyčios nariams – nuo didžiausiojo pagal pareigas iki mažutėlio? Ir – sau pačiam, visa savo kūryba kviečiančiam pakelti akis Dangop?

Auginkime sielas – tikėkime, nepraraskime vilties, mokykimės mylėti!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien