Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

„Fratelli tutti“ – visuotinė brolybė ir socialinė draugystė pagal popiežių Pranciškų

Popiežius Pranciškus Asyžiuje, tarpreliginio susitikimo metu, 2016 m. EPA nuotrauka

Tekstas, sudarytas iš dviejų dalių, originaliais pavadinimais „Viskas yra susiję (II). Fratelli tutti – visuotinė brolybė ir socialinė draugystė pagal popiežių Pranciškų“ ir „Viskas yra susiję (III). Didžiausias pavojus yra nemylėti“ perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. kovo ir balandžio mėn. numerių.

Popiežius rašo encikliką ne tam, kad sukurtų sau „rašto paminklą“, tačiau dalydamasis tuo, ką jo žvilgsnis aprėpia per visus penkis žemynus, kokie balsai pasiekia ausis iš šimtų kraštų ir ką Šventosios Dvasios padedamas mato kaip kažką itin svarbaus – reiškinį ar temą – šiandien.

Viskas tai reiškia viskas

Vienas iš tokių reiškinių yra vadinamoji globalizacija – vis didėjanti sąveika tarp žmonių ir tarp tautų. Viena iš akivaizdžiausių – turizmas. Prieš trisdešimt metų daugumai lietuvių Paryžius ar Neapolis buvo pažįstami tik iš filmų ir romanų. Prieš penkiolika pradėjo sklisti vieno ar kito ten apsilankiusiojo pasakojimai. O šiandien, regis, iš Vilniaus susirengti į Romą savaitgalį yra tas pats, kaip į pajūrį. Ką jau kalbėti apie komunikaciją, kai tiesioginiame eteryje stebime protestus Minske ar Vašingtone. Tapo įprasta daug daiktų ir paslaugų įsigyti ne kitoje gatvės pusėje ar miestelio centre, o vokiečių, gal ir kinų internetinėje parduotuvėje.

Žinoma, kalbant apie laikotarpį iki koronaviruso pandemijos, kuri išryškino kitą globalizacijos veidą, mus neišvengiamai pasiekia ir tai, ko visai nenorime. Koronavirusas yra paskutinis „atvykėlis“ ilgame sąraše: mūsų orą, vandenį ar maistą gali pasiekti teršalai, pasklidę tolimose ir negirdėtose vietose. Ekonomistai perspėja apie riziką mūsų ekonomikai, nes kažkur ir kažkodėl už tūkstančių kilometrų pakilo naftos kainos arba smuko valiutos kursas. Saugumo ekspertai atidžiai stebi, kas dedasi kitoje žemyno pusėje, nes gali tekti reaguoti šioje. Teisėsauga kovoja su pasaulinio masto prekyba žmonėmis išnaudojimo ir prostitucijos tikslais, kuri duoda milijardinį pelną ne vien dėl nusikaltėlių sumanumo, bet ir dėl paklausos. Kaip „viskas yra susiję“ – aplinkos būklė ir apsauga, ekonominiai modeliai, socialinės politikos, karinės ambicijos, pasaulėžiūrinės ir moralinės nuostatos – organiškai nagrinėja 2015 metų Pranciškaus enciklika Laudato si’.

…pasekmės taip pat

„Viskas susiję“, bet mes dažnai nesuprantame ar dedamės nesuprantantys tokios tikrovės pasekmių. Išsivysčiusios valstybės pardavinėja ginklus autokratiniams režimams ir džiaugiasi gerais karinės pramonės rodikliais, o jų piliečiai murma dėl to, kad žmonės iš liepsnojančių šalių veržiasi į ramų jų gyvenimą. Kai kur siekiant (keleto žmonių) gerovės gamtiniai ištekliai išnaudojami ir aplinka suniokojama taip, kad užprogramuojama negerovė kelioms kartoms  į priekį. Geriame vandenį, į kurį patys pilame teršalų. Vienos valstybės griauna dūmijančias nesaugias gamyklas, kitos jas pradeda statyti. Užjaučiamai kraipome galvą, žiūrėdami reportažą apie žmonių išnaudojimą, bet už centus pirkdami jų pasiūtus drabužius jaučiamės laimėję. Tarsi lygintume kelio duobę žvyru, kuris čia pat ir kasamas, nekalbant apie tuos atvejus, kai nė lyginimas nerūpi. Nereikia būti pranašu, kad nuspėtum, jog anksčiau ar vėliau toks žmonijos kelias taps nepravažiuojamas.

Jei viskas susiję, tai viskas turi būti sprendžiama visapusiškai ir bendrai, arti ir toli, o kasdienis elgesys ne mažiau svarbus už tarptautinius susitarimus. Vienas iš pagrindinių Laudato si’ tikslų yra sužadinti sąmoningumą, kad esame „mes“ ir turime veikti kaip „mes“. Enciklika Fratelli tutti stengiasi geriau supažindinti mus su tokia mąstymo ir elgesio logika – visuotinės brolybės ir socialinės draugystės logika. Ji nėra lengva ir akivaizdi – „mano žodžiai gali skambėti kaip pasakėlės“, vienu metu pripažįsta pats Pranciškus. Tačiau tuo pat metu jis įsitikinęs – ji įmanoma (FT, 127). Tačiau apie viską nuo pradžių.

Romanas Kazakevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šventasis ir imamas

Įžanginiuose enciklikos Fratelli tutti skyriuose popiežius Pranciškus pamini du asmenis, kurie jį motyvavo ją parašyti – viena vertus, stebina jų sugretinimas; kita vertus, jau tai perteikia enciklikos perspektyvą: tai vienas garsiausių katalikų šventųjų Bažnyčios istorijoje ir vienas didžiųjų dabartinio musulmonų pasaulio autoritetų.

Pirmosiose enciklikos eilutėse vėl sutinkame – kaip ir Laudato si’ – šventąjį Pranciškų Asyžietį, kuris vadovavosi brolybės logika ir kvietė kitus gyventi „meile, kuri peržengia geografines ribas“, žvelgti brolišku ir atviru žvilgsniu, leidžiančiu „pripažinti, vertinti ir mylėti kiekvieną asmenį, nepriklausomai nuo fizinio atstumo, nepriklausomai nuo pasaulio vietos, kurioje gimė ir gyvena“ (FT, 1). Ši šventojo Asyžiaus Neturtėlio, siekusio ne dominuoti, jėga primesti doktrinas ar kontroliuoti, bet perduoti Dievo meilę, nuostata yra įausta į visą Fratelli tutti audinį.

Popiežius taip pat mini savo paties ir Al-Azharo – istorinio musulmonų sunitų centro Kaire – didžiojo imamo Ahmado Al-Tayyebo pokalbius ir bendrus apmąstymus, kurie 2019-ųjų vasarį Abu Dabyje leido pasirašyti istorinį Dokumentą apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje. „Nors parašiau encikliką atsispirdamas nuo savo krikščioniškų įsitikinimų, kurie mane veda ir maitina, siekiau, kad šios mintys būtų atviros dialogui su visais geros valios žmonėmis“, – pažymi Pranciškus (FT, 6).

Artimi, bet nebroliškai

Pirmąją didesnę Fratelli tutti dalį popiežius pavadino „Uždaro pasaulio šešėliai“ ir joje apžvelgia kai kurias tendencijas, trukdančias visuotinei brolybei (FT, 9–55) ir neretai jau aptartas ankstesniuose pareiškimuose. Joms imuniteto neturi ir daug krikščionių. Pranciškus atkreipia dėmesį į keistą reiškinį: daugiau žmones suartinančių sąsajų dar nereiškia daugiau vieningumo ir draugiškumo. Netgi priešingai – prarandama ankstesniais dešimtmečiais pasiekta idėjinė ir veikimo vienybė, žengiami žingsniai atgal. Viena vertus, atsigauna anachronistinės, agresyvios ir uždaros, nacionalizmo formos; kita vertus, įsivyraujanti ekonominė ir kultūrinė globalizacijos forma – ne ką geresnė alternatyva. Taip, ji suartina žmones, tačiau negerbia asmenų ir tautų savasties, tirpdo istorinę atmintį ir kritinį mąstymą, nemaitina bendruomeniškumo, greičiau privilegijuoja egoistines tendencijas, dalinius interesus, besaikį vartojimą. Didieji politikos žodžiai – demokratija, laisvė, vienybė – prarado savo kilnųjį turinį, buvo deformuoti ir virto manipuliacijos bei kontrolės įrankiais.

Visuomenėje ir pasaulyje diegiame tokią santvarką ir ją grindžiame tokiomis pasaulėžiūromis, kurios išlaiko buvusį neteisingumą ir generuoja naują. Tikrovėje tai reiškia, kad dalis žmonijos (mažesnė) turi daugiau nei reikia ir gali tenkinti net labai abejotinos prasmės sumanymus, o kitai (didesnei) trūksta elementarių gyvenimo standartų. Net ir tada, kai jų orumas teoriškai pripažįstamas, praktikoje jis neigiamas.

Unsplash.com nuotrauka

Iškalbingas pavyzdys – virtualioji socialinė komunikacija. Nuotolinio bendravimo technologijos per pastaruosius keliolika metų pasiekė nepaprastą pažangą, tapo kasdienio gyvenimo dalimi, susiejo ir suartino žmones kaip niekada anksčiau, suteikė neregėtų privalumų ir galimybių. Tuo pat metu virtualiame bendravime tiek daug agresyvumo, patyčių, paniekos, nepagarbos, įžeidinėjimų, begėdiško ribų peržengimo, kad jei nors dalį perkeltume į tiesioginį bendravimą – vienas kitą tuoj pat sugriautume.

„Šiandien planuoti visos žmonijos vystymąsi bendrais tikslais atrodo svaičiojimas“ (FT, 16). „Dabartiniame pasaulyje priklausymo tai pačiai žmonijai jausmas silpsta, o svajonė kartu kurti teisingumą ir taiką atrodo kitų laikų utopija“ (FT,  30).

Laikas pasirinkti

Vis dėlto tiršti šešėliai, trukdantys vienas kitame atpažinti brolį ar seserį, nėra būtina ir neišvengiama lemtis. Mums gali padėti vienas Jėzaus palyginimas, kalbantis ir krikščionims, ir kitų įsitikinimų geros valios žmonėms. Jam popiežius Pranciškus skiria antrąją enciklikos Fratelli tutti dalį (FT, 56–86). Pagrindinis palyginimo veikėjas yra samarietis, kuris pasirūpino plėšiko sumuštu žmogumi, kai pro jį prieš tai praėjo kunigas ir levitas (žr. Lk 10, 25–37). Jėzaus palyginimas yra atsakymas į klausimą – „kas gi mano artimas?“ – ir paaiškinimas, ką reiškia mylėti Dievą ir artimą.

Biblijos pasakojimuose atsispindi žmonijos atsakymai į šį klausimą, jie išsibarsto plačiame diapazone. Kai kada išsižadama net savo brolio, kaip dramatiškoje krauju suteptoje Abelio ir Kaino istorijoje (žr. Pr 4). Kitur artimo sąvoka, regis, apribojama savąja etnine ar religine grupe (žr. Kun 19, 18). Tačiau kai kur Šventojo Rašto eilutėse žvilgsnis išplečiamas iki visų žmonių, iki svetimšalių ir ateivių (žr. Sir 18, 13; 22, 20).

Daug ir Naujojo Testamento eilučių liudija, kad tai Jėzaus bei Jo mokinių žvilgsnis. Šitai pabrėžia ir Gerojo samariečio palyginimas, kurį Pranciškus aptaria labai išsamiai, nes, galima pasakyti, jis nuolatos pasikartoja mūsų santykiuose su kitais.

Balthasaras van Cortbemde’as, „Gerasis samarietis“ (1647). Wikipedia.org nuotrauka

Kartais esame kaip tas levitas ar kunigas – žmonės, atliekantys svarbias visuomenines funkcijas, tikintys pagal pareigas, tačiau kai susiduriame su pagalbos prašymu, pasiteisiname užimtumu, svarbiais reikalais ir einame pro šalį. Kartais elgiamės kaip plėšikai, kurie palieka, viską pasisavinę, kitus pakelėje. Kalbama ne vien apie tiesioginį ir fizinį smurtą. Ir patys atsiduriame to leisgyvio žmogaus vietoje.

Tik samarietis pasilenkia prie plėšikų sumušto žmogaus, jį pakelia, atideda savo planus, sumoka už jo slaugymą. Kodėl? Nes pasigailėjo, pripažino nelaimėlį savo artimu ir broliu. Samariečio elgesio kontrastas, palyginus su levitu ar kunigu, dar ryškesnis žinant, kad Jėzaus laikais nemažai žydų į Samarijos regiono gyventojus žiūrėjo iš aukšto, savo įsitikinimus laikė pranašesniais, savo gyvenimą teisesnį.

„Šis palyginimas yra šviesi ikona, sugebanti išryškinti esminį pasirinkimą, kurį turime padaryti norėdami keisti mums skausmą keliantį pasaulį. Jame tiek daug kančios, tiek daug žaizdų – vienintelė išeitis yra elgtis kaip gerajam samariečiui. Kiekvienas kitas pasirinkimas mus pastato tarp plėšikų arba tarp tų, kurie be užuojautos praeina pro sužeisto žmogaus skausmą“, – pažymi Pranciškus (FT, 67). Jei ryžtamės elgtis broliškiau su kitais, galime pradėti tuoj pat, kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje. Juk ir samarietis iš palyginimo nežinojo, kad tą dieną susidurs su nelaimės ištiktu žmogumi.

Krikščioniui Gerojo samariečio palyginimą sustiprina ir kitas evangelinis principas – Viešpaties susitapatinimas su vargšais, kenčiančiais, apleistais.

Mūsų prigimtis atvira

Trečiojoje (87–127) ir ketvirtoje (128–153) enciklikos Fratelli tutti dalyse popiežius Pranciškus išdėsto eilę antropologinių ir kultūrinių pastabų, argumentuojančių, jog ir pavienis asmuo, ir visuomenė vystosi tada, kai atsiveria kitiems.

Žmogus taip sukurtas, kad negali pats vienas atsiskleisti, vystytis, pasiekti brandą. Kai jau subrendęs asmuo kuriam laikui atsiskiria nuo kitų, tai visai kita. Taip pat apsigautume, manydami, jog dviejų žmonių ar kiek platesnis šeimos ratas yra autonomiškas ir nuo likusio pasaulio nepriklausantis vienetas, – iš tiesų jie yra platesnio socialinio audinio dalis. Panašiai regime kultūrų istorijoje: iškiliausios buvo ir yra tos kultūros, kurios mokėjo vaisingai susilieti su kitų kultūrų pasiekimais, sukurdamos naują sintezę. Sveikas atvirumas nėra išsižadėti, paniekinti ar paneigti savastį. Jeigu einama tokia kryptimi, susiduriama su minėta nepageidautina, nepagarbia, visus suvienodinančia globalizacijos forma. Sveika savastis taip pat nėra kolektyvinis narcicizmas.

1986 metų religinių lyderių susitikimas Asyžiuje. „Vatican News“ nuotrauka

Taigi, atvirumas kitam yra giliausios mūsų prigimties dalis, o kilniausia tokio atvirumo forma yra meilė. O jai būdinga skatinti įžvelgti kito žmogaus vertę nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių, siekti jo gėrio nepriklausomai nuo mūsų naudos.

Visuotinės brolybės ir socialinės draugystės kelias nėra abstrakti doktrina: kiekviename žmoguje yra jo užuomazgų. Reikia siekti, kad jos taptų pasaulėžiūros, visuomeninės ir tarptautinės tvarkos, ekonominės veiklos, žmogaus teisių orientyrais, atsvertų sterilų individualizmą, ekonominį egoizmą ir nuostatą, kad gyvenimas yra vien kovoti su kitu, gintis save nuo kito, o ne būti su juo.

Didžiausias pavojus yra nemylėti

Prieš apžvelgiant enciklikos Fratelli tutti – apie visuotinę brolybę ir socialinę draugysę, antrąją dalį (154 –287), kurioje Pranciškus tęsia dabartinių pasaulio reiškinių analizę iš brolybės perspektyvos, verta pacituoti vieną išraiškingiausių pirmosios dalies skyrių (92): „Žmogiškos egzistencijos dvasinis didumas yra nulemtas meilės. Ji yra matas galutiniam sprendimui: ar žmogaus gyvenimas buvo geras, ar ne (žr. Deus caritas est, 15). Vis dėlto yra tikinčiųjų, kurie mano, kad didumas susideda iš savo ideologijų primetimo kitiems, tiesos gynimo naudojant prievartą, didelės jėgos parodymo. Mes, tikintieji, turime pripažinti štai ką: pirmoje vietoje yra meilė, niekada negalima rizikuoti meile, didžiausias pavojus yra nemylėti (žr. 1 Kor 13, 1–13).“

Pagal pačią savo sąrangą žmogus negali vystytis pats vienas – tik ryšyje su kitais. Atvirumas kitam yra giliausios mūsų prigimties dalis, o kilniausia tokio atvirumo forma – meilė. Tai galima pripažinti protu. Tikėjime, kurio mokė Sūnus, kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia esantis vienoje trejybinėje Meilėje, šis meilės principas – visa ko ašis.

Tačiau žmogų, ir tikintį, ir netikintį, veikia daug vidinių ir išorinių jėgų, dėl kurių meilė niekaip netampa nei asmeninio ar bendruomeninio gyvenimo, nei tarptautinės santvarkos pagrindine taisykle. Nuolatos kyla abejonė – ar tai įmanoma? Jei taip, tai kaip? Kaip mylėti ir mylinčiai – arba, pasak popiežiaus, broliškai – elgtis su tuo, kuris tiki ir elgiasi kitaip, nelauktai atsiduria prieš mus, ištiesia ranką, kartais prašydamas, o kartais įsakmiai reikalaudamas?

EPA nuotrauka

Fratelli tutti pakartojamas ankstesnės Pranciškaus enciklikos Laudato si’ perspėjimas: vis labiau globalizuojasi ekonomika ir interesai, finansai, technologijos, kelionės, mados ir ideologijos, globalizuojasi vartotojiškas ir individualistinis gyvenimo stilius, tarša, kariniai konfliktai, skurdas ir priverstinės migracijos. Į šimtamečių kultūrų krantus daužosi naujų globalizacijos procesų bangos. Jeigu neglobalizuosis atvirumas, solidarumas, rūpinimasis vienas kitu ir planeta, netrukus gyvensime nežmogiškame ir nužmoginančiame pasaulyje. Daug kas jame jau gyvena.

Dabarties konfliktams ir įtampai mažinti Pranciškus siūlo broliškumo raktą. Šioje perspektyvoje jis sako „taip“ istorinei ir kultūrinei savasčiai, bet ne tokiai, kuri aklinai užsidariusi ir priešiškai žiūri į kitus. Jis sako „taip“ globalizacijai, bet ne tokiai, kuri visus suvienodina, nupilkina, suartina, bet nepadaro artimais. Jis sako „ne“ tam, dėl ko iš dalies žmonių atimama jų ori vieta šiame pasaulyje.

Kad politika būtų geras žodis

Sunku įsivaizduoti vieningą pasaulinę žmonių bendruomenę be geros politikos, orientuotos į visų bendrą gėrį. Dabartinėje politikoje yra sumenkęs bendruomenės svoris, taip pat ir dėl visų skirstymo į populistus ir ne. Tiesa, kad populistai naudoja politiką asmeniniams projektams, tačiau nepamirškime lyderių, sugebančių autentiškai suvokti didžiąsias visuomenės tendencijas. Liberalios ir ekonominės populizmo versijos tarnauja galingųjų interesams, o reikia į ilgalaikį visų vystymąsi orientuotos politikos. Susiduriama ir su individualistinio liberalizmo pakraipomis, kurios populizmui priskiria ir silpnųjų teisių gynimą ar bendruomeninių bei kultūrinių ryšių vertinimą.

Asmenų, grupių, politikų skirstymas į populistus arba ne, vienus neteisingai diskredituojant, kitus aukštinant, kenkia suvokimui, kad priklausoma vienai tautai, visuomenei, galinčiai dalytis viena svajone.

Popiežius Pranciškus prie Raudų sienos Jeruzalėje. „Vatican News“ nuotrauka

Popiežius Pranciškus primena darbo kriterijų politikoje: darbas asmeniui svarbus ne vien dėl to, kad įsigytų duonos, bet ir išskleistų savo gebėjimus, užmegztų ryšius su kitais, pajustų atsakomybę ir ja dalytųsi dėl bendro gyvenimo. Todėl gera politika negali atsisakyti siekio, nepaisydama gamybos sistemų kaitos, taip organizuoti visuomenės gyvenimą, kad kiekvienam asmeniui būtų galimybė prie jo prisidėti savo sugebėjimais ir įsipareigojimu.

Nukreipdamas žvilgsnį į pasaulinę tvarką, Pranciškus pažymi, jog nebuvo pasinaudota 2007–2008 metų krizės suteikta galimybe. Pasukta, regis, į dar didesnį individualizmą. Galingieji įgijo dar daugiau laisvės ir teisių, o dideli visuomenės sektoriai liko be apsaugos. Pavienių valstybių galią vis labiau nustelbia tarptautinis ekonominis ir finansinis matmuo, darantis įtaką ir valstybių politikai. Pasak popiežiaus, vėl grįžta išties veiksmingų pasaulinių organizacijų vaidmens klausimas ir tarptautinio gyvenimo reguliavimas ta kryptimi, kuri buvo nubrėžta JTO Chartijoje.

Politika ne vienam siejasi su klaidomis, korupcija, neveikimu, ji tapo bjauriu žodžiu. Tačiau, pabrėžia popiežius, be politikos pasaulis neveiktų, o gera politika yra kelias į visuotinę brolybę ir socialinę draugystę. Gera politika gerbia didžiuosius principus, žvelgia toli į ateitį. Ji nepasiduoda technokratinei paradigmai ar ekonomikai, bet viską kantriai integruoja į bendrąjį gėrį. Šia prasme politika gali tapti viena iš gražiausių artimo meilės formų.

Kalbėti maloniai, tvirtai, objektyviai – ir klausytis

Aptaręs kai kurias makrotemas, popiežius Pranciškus siūlo vėl atsigręžti į mikrolygį, į kasdienę patirtį – tarpusavio bendravimą. Visuotinė brolybė ir socialinė draugystė neįmanoma be susikalbėjimo, alternatyvos ir jėgos naudojimui, ir abejingumui bei užsidarymui privačiuose pasauliuose. Tačiau dažnai kalbėti reiškia visai ką kita, nei vienam kitą išgirsti, pažinti, suprasti. Dažnai tiesiog karštligiškai kalbame paraleliniais monologais – socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje, rėksmingai, tikėdamiesi atkreipti dėmesį, siekdami kuo greičiau sunaikinti priešininko reputaciją, manipuliuoti viešąja nuomone ekonominiais, politiniais ar religiniais sumetimais. Kalbamės, kad išsiderėtume sau geresnes sąlygas, retam žmogui ar visuomenės sektoriui rūpi bendrasis gėris.

Unsplash.com nuotrauka

Kaip kalbėjimas gali virsti pokalbiu? Tam reikia sugebėjimo gerbti kito požiūrį ir priimti galimybę, kad jis gali apimti teisingus įsitikinimus ar interesus. Reikia sugebėjimo suprasti, ką kitas sako, nors ir negali to priimti kaip nuosavo įsitikinimo. Toks pokalbis leis pilniau pasiekti tiesą arba geriau ją išreikšti. Neleis likti siauroje, savimi patenkintoje perspektyvoje. Tai nereiškia atsisakyti stiprių, tvirtų, nuoseklių įsitikinimų, bet jei liksime atviri, tada skirtingi įsitikinimai sukurs teigiamą kūrybingą įtampą, o jos sprendimas virs visos žmonijos pažanga.

Kalbėtis turime visi, iš visų perspektyvų, neatmesdami nė vieno pažinimo būdo. Klaida būtų manyti, jog mokslo pažanga yra vienintelis įmanomas kelias pažinti kurį nors gyvenimo, visuomenės ar pasaulio aspektą. Didžiulių kalbėjimosi galimybių teikia skaitmeninės technologijos, su sąlyga – dar kartą priminė popiežius, – kad jos sąmoningai nenutaikytos į mūsų silpnybių išnaudojimą ar blogiausių žmogaus polinkių skatinimą.

Jei tiesa liktų tik nuomone?..

Keliuose enciklikos skyriuose Pranciškus skiria dėmesio objektyviai tiesai. Kaip žinia, daug manančių, kad tokios tiesos nėra, kad tai mūsų susitarimo reikalas arba kad tai ankstesnių kartų susitarimo vaisius, įgijęs apgaulingą natūralios tikrovės pavidalą. Kiti tvirtina, kad tiesos sąvoka neišvengiamai veda į vieno požiūrio suabsoliutinimą ir kitų netoleravimą, kad žmogus, pripažįstantis objektyvią tiesą, nesileis į kompromisus, o atsidūręs valdžioje, bus linkęs į represyvią politiką prieš tuos, kurie galvoja „klaidingai“. Trumpai tariant, nuomonių pliuralizmui, demokratinei santvarkai, broliškam sugyvenimui palankesnis gali atrodyti reliatyvizmas.

Tačiau, prieštarauja Pranciškus, kai paneigiama objektyvios tiesos ar visuotinių principų galimybė, būtent tada neišvengiama tampa išvada, kad mūsų įstatymai ir normos tėra visiems primesta kažkieno šališka nuomonė, galbūt patogi galingiesiems, turintiems išteklių ir įrankių manipuliuoti visuomene.

„Kas būtų įstatymas be įsitikinimo, pasiekto po ilgo apmąstymo ir išminties kelio, kad kiekviena žmogiška būtybė yra sakrali ir neliečiama? Idant visuomenė turėtų ateitį, būtina, kad joje būtų subrendusi didelė pagarba asmens orumo tiesai, kuriai paklūstame“, – rašo Pranciškus, įsitikinęs, jog protu galime matyti toliau už šios akimirkos interesus arba patogumus, atpažinti iš žmogaus prigimties kylančias ir todėl visuotines vertybes, pripažinti, kad yra tiesų, kurios tokios buvo prieš mus ir bus po mūsų.

Cathopic.com nuotrauka

Tiesos, visuotinių vertybių principai padeda atsispirti galingojo manipuliacijai ir bauginimui, individualizmo abejingumui, intelektualiniam tingumui, egoistiškos naudos išskaičiavimui. Pasaulio šeimininkas ar paskutinis vargšas – moralinis reikalavimas galioja visiems. Pripažinimas, kad egzistuoja mūsų kontekstus pranokstančios, transcendentinės, neiškeičiamos vertybės, suteikia socialinei etikai tvirtumą ir stabilumą.

„Pačioje žmogiškos būtybės ir visuomenės tikrovėje, jų intymioje prigimtyje yra eilė pamatinių struktūrų, kurios užtikrina jų vystymąsi ir išgyvenimą. Dialogu galima atskleisti iš to kylančius poreikius, kurie nėra paprasto susitarimo vaisius“, – rašo popiežius, įsitikinęs, jog socialinę santarvę, susitarimą ir objektyvią tiesą galima harmoningai derinti, nesupriešinant ir neatsisakant vieno iš jų.

Visuotiniai moraliniai reikalavimai gali būti pažinti protu tyrinėjant žmogaus prigimtį. Tikėjimo perspektyva, kad ta prigimtis sukurta Dievo, dar labiau stiprina pagarbą šiems reikalavimams. Kadangi visuotiniai principai gali būti užtikrinti ir realizuoti įvairiais būdais, netiesa, kad jų pripažinimas veda į etinį sąstingį arba jėga primetamą vieną moralinę sistemą.

Susitikimas, konfliktas, atleidimas

Pranciškus dar kartą pabrėžia jam brangią ir su brolybės idealu derančią „susitikimo kultūrą“, turėdamas galvoje visą visuomenę, visus jos sluoksnius persmelkiantį gyvenimo stilių. Ne vien disponuojančius ekonomine, politine ar akademine galia, bet ir pačius neturtingiausius, silpniausius, tolimiausius. Šis aspektas enciklikoje išskiriamas daug kartų – žmonių brolybės ir socialinės draugystės bei santarvės neįmanoma įsivaizduoti, jei dalis žmonių lieka už borto arba apsimetama, kad jie neegzistuoja. Priešingai, tai palanki dirva nesantarvei.

Nemažai dėmesio popiežius skiria atleidimo ir susitaikinimo temai, neišvengiamai kalbant apie žmonių brolybę, kaip ir neišvengiami yra įtampa ir konfliktai tarp žmonių. Pranciškus tvirtai pabrėžia, kad atleidimas nėra, kaip kartais manoma, fatalizmas, susitaikymas su neteisybe, inercija, silpnumo rodymas. Atleisti nereiškia pamiršti, greičiau priešingai – tikras atleidimas įmanomas, kai pripažįstama visa istorinė tiesa. Be to, tokių baisybių, kaip holokausto ar branduolinės bombos, liudininkų atsiminimai pasitarnauja visai žmonijai. Meilė artimui ir pasirengimas atleisti nereiškia leidimo piktadariui elgtis kaip nori, greičiau priešingai – skatina jį sustabdyti dėl visų gėrio, įskaitant piktadario. Atleisti – reiškia ne bijoti ar bėgti, bet išdrįsti išeiti iš nesibaigiančios nuoskaudos ir keršto spiralės, pradėti gijimo kelią. Tačiau atleidimas visada yra asmeniškas. Negalima liepti ar įsakyti atleisti.

EPA nuotrauka

Apžvelgęs žalą, kurią žmonių brolybei daro karas ar doktrina apie baime paremtą jėgų pusiausvyrą, nevadintina tikra taika, mirties bausmės praktika, paskutiniame enciklikos skyriuje Pranciškus aptaria religijos tarnystę žmonių brolybės pasaulyje.

Neprilygstamas brolybės pagrindas

Tai, pakartoja popiežius, visų pirmą Dievo pripažinimas visų Tėvu: todėl Jo atvaizdą savyje turintys žmonės yra broliai. Todėl žmogaus orumui paklojamas nuo nieko – grupės, klasės, tautos, valstybės, net ir demokratinės daugumos – nepriklausomas pagrindas. Krikščionims žmonių brolybės ir orumo versmė yra Jėzaus Kristaus Evangelijoje, kiti geria iš kitų šaltinių.

Religinių, transcendentinių požiūrių į žmogų išstūmimas, pripažįstant tik galios arba mokslo balsą, nuskurdina visuomenę. Dažnai tai sutampa su persekiojimais dėl religijos ir sekuliarių stabų garbinimo bangomis, paminant visuotinę teisę į religijos ir įsitikinimų laisvę. Pranciškus tvirtai pasisako už vaisingą Bažnyčios dalyvavimą visuomenės ir valstybės gyvenime, tačiau savu būdu: jos tikslas nėra užimti politikos vietą. Kita vertus, kiekvienai religijai reikia saugotis deformacijų, kurios užtemdo jų žvilgsnį – jis turi būti kaip Dievo žvilgsnis, o Dievas žvelgia širdimi, – ir, prisikaupus daugiau klaidų, skurdo, puikybės, lyderių trumparegiškumo, gali pradėti skleisti ar teisinti prievartą Dievo vardu. Šis kelias, primena Pranciškus, vienareikšmiškai atmestas jo ir Al-Azharo didžiojo imamo bendroje deklaracijoje, kurioje įsipareigojama dialogui, bendradarbiavimui, vienas kito pažinimui. Idealas, kurio reikėtų melsti, – tai būti visų broliu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Noriu užbaigti primindamas dar vieną gilaus tikėjimo asmenį, kuris, skatinamas intensyvios Dievo patirties, ėjo vidinio keitimosi keliu tol, kol pasijautė visų broliu, – rašo popiežius, be Pranciškaus Asyžiečio ir didžiojo imamo Ahmado Al-Tayyebo, išvardijęs keletą tų, kurie taip pat motyvavo Fratelli tutti atsiradimą, – protestantų pastorių Martiną Luhterį Kingą, anglikonų arkivyskupą Desmondą Tutu, induistą Mahatmą Gandi. – Kalbu apie palaimintąjį Šarlį de Fuko.“ Primindamas jojo troškimą būti visų broliu, jausti, kad visi žmonės yra broliai, Pranciškus pažymi: „Tik susitapatindamas su paskutiniaisiais jis tapo visų broliu. Tegu Dievas įkvepia šį idealą kiekviename iš mūsų. Amen.“