G. Gelgotas ir K. Sabaliauskaitė apie bendrą kūrinį Vilniui: patinka jums tai ar ne, bet mūsų Vilnius nėra saldus ir jaukus miestas

Abu kūrėjai prisipažįsta esantys vilniečiai iki kaulų smegenų, panašiai jaučiantys miestą, panašaus kūrybinio temperamento, susikalbantys vienas su kitu iš pusės žodžio ir išdrįstantys vienas kitą įsileisti į savo kūrybinę laboratoriją. G. Gelgotas ir K. Sabaliauskaitė susipažino vos prieš keletą mėnesių „Kristoforo nakties“ metu Vilniuje. Jųdviejų bendrystė prasidėjo iš karto – G. Gelgoto muzika jau skamba K. Sabaliauskaitės audioformatu išleistoje tetralogijoje „Silva rerum“. O prieš mėnesį G. Gelgotas koncertavo K. Sabaliauskaitės knygos pristatyme Varšuvoje.

G. Gelgoto ir K. Sabaliauskaitės simfoninio muzikos kūrinio premjera gimtajam miestui įvyks kovo 10-ąją Nacionalinėje filharmonijoje. Kūrinį atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) ir Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas). Dirigentas – Gediminas Gelgotas.

Pokalbį noriu pradėti nuo techninio klausimo. Judu kartu kūrinį Vilniaus 700 metų jubiliejui rašote Lietuvos nacionalinės filharmonijos užsakymu. Galbūt atsiras manančiųjų: jeigu tai užsakomasis kūrinys, vadinasi, jis negimsta kūrėjui natūraliai, vadinasi, kažkas čia jam gali būti primetama. Pasidalinkite pamąstymais apie tai, kad užsakymas iškilia proga menininkams parašyti kūrinį ne tik kad nesumenkina jo vertės, bet atvirkščiai – netgi užtikrina meninę kokybę.

(Kristina Sabaliauskaitė juokiasi.)

Gediminas Gelgotas: Kai Filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė  kreipėsi į mane su prašymu parašyti kūrinį Vilniaus miestui 700 metų jubiliejaus proga, labai apsidžiaugiau. Nebuvo jokių konkrečių reikalavimų, gink Dieve. Tiesiog buvo pasakyta, kad tai turi būti pasveikinimas. Praėjus porai mėnesių jau pradėjau galvoti: o ką, jei tikimasi kokio programinio kūrinio, – kaip mes juokavome su Kristina – apie geležinį vilką. Aš nerašau programinės muzikos ir nenoriu nieko tiesmukai programiškai daryti. Kai pasidalijau su Rūta Prusevičiene savo nuogąstavimais, man įstrigo jos ištarti žodžiai – ne, Gediminai, elkis visiškai laisvai, tu moki savo muzika kurti atmosferą.

Užsakymo čia tik tiek, kad mūsų kūrinys bus atliktas puikioje salėje puikaus orkestro ir choro, – patiems nereikės tuo rūpintis.

Kristina Sabaliauskaitė: Išgirdusi jūsų klausimą iškart prapliupau juoku, nes būdama kultūros istorikė galiu pasakyti, kad didieji pasaulio, Europos muzikai, tapytojai ir menininkai neturėdami užsakymų niekada ir nedirbo. Tas menininko, kuriančio iš vaizduotės, alkano ir transliuojančio savo sielos virpesius, įvaizdis atsirado tik XIX amžiuje su romantizmu. Bachas, Mozartas, Vivaldi turbūt nėra kūrę neturėdami užsakymo.

Užsakyti menininkui kūrinį – absoliučiai normali pasaulyje paplitusi praktika, ir to visiškai nereikėtų stigmatizuoti. Man atrodo, kaip tik šiuo atveju pagrindinis iššūkis, kaip Gediminas teisingai paminėjo, – kad turėdamas užsakymą menininkas kuria visiškai laisvai ir nepataikaudamas niekieno lūkesčiams.

Tuomet norėčiau pereiti prie kūrinio koncepcijos ir pirminės idėjos, kuri kompozitoriui ir teksto autoriui, ko gero, yra didžiausias galvos skausmas. Kokios buvo pirmosios minčių užuomazgos, nuo ko atsispyrėte? Ir kaip dviem savo sričių maestro, dviem išties stiprioms, autentiškoms individualybėms, sekėsi įgyti vienas kito pasitikėjimą?

G. Gelgotas: Rašydamas savo kūrinį chorui ir orkestrui, ilgą laiką teksto neturėjau. Visą savo dėmesį skyriau pirminei medžiagai, branduoliui sukurti. Nes kai jis atsiranda, kūrinys savaime ima vystytis ir tekėti, pats ima diktuoti savo formą. Paskui mane apėmė nerimas – o ką reikės daryti su tekstu? Nes kitų kūrėjų tekstų savo muzikoje nenaudoju. Jeigu prireikia – pats keletą žodžių parašau.

Pradėjau žvalgytis, koks tai galėtų būti tekstas, bet eilėraščiai ar poemos apie Vilnių manęs tikrai neviliojo. Atrodė, banalu. Kita vertus, lyg aklai ir pasitikėdamas likimu specialiai nesprendžiau šio klausimo. Tiesiog pradėjau rašyti muziką. Ir tada viename bendrame renginyje vasarą susipažinau su Kristina. Buvo „Kristoforo naktis“.

K. Sabaliauskaitė: …ir Kristinos vardadienis.

G. Gelgotas: Ir abu esame Kristoforo statulėlės laureatai. Aš grojau, Kristina skaitė. Kiek vėliau Kristina, audioformatu leisdama tetralogiją „Silva rerum“, kreipėsi į mane pagalbos, ir aš su dideliu džiaugsmu jai „paskolinau“ savo muziką. O dabar ji man „paskolino“ savo žodžius. Tiesiog paklausiau, ar sutiktų. Iš pradžių galvojau ką nors panaudoti iš jos kūrybos, bet vėliau ji pasiūlė: o kodėl nebūtų galima tiesiog parašyti? Taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimo procesas.

K. Sabaliauskaitė: Esu didelė Gedimino muzikos gerbėja, ir man labai malonu, kad jis panoro su manimi dirbti. Kai kartu rengėme mano audioknygą, tekstą ir muziką susluoksniavome taip sinergiškai, kad man iškart tapo aišku, jog esame to paties kūrybinio temperamento žmonės. Klausantis audioknygos įspūdis toks, tarytum žodis ir garsas šoktų kartu nelipdami vienas kitam ant kojų.

Jūsų klausimas buvo ir apie tai, kaip sutaria dvi stiprios kūrybinės asmenybės. Šioje situacijoje labai aiškiai suvokiu, kad esu antrasis smuikas. Ir man patinka juo būti. Gediminas ir jo muzika yra partneris, kuris šiame šokyje veda. Ir aš jam atsiduodu, ramiai paklūstu. Suvokiu, kad mano darbas yra padėti Gediminui įgyvendinti jo kūrybinę viziją. Mano tekstas kūrinyje tikrai nėra dominuojantis, jis yra integrali muzikos kūrinio dalis. Dėl to šiuo atveju nenorėjau rašyti, kaip Gediminas ir sakė, eilėraščio, literatūros kūrinio, kuris būtų tiesiog įgarsintas. Man buvo labai svarbi mudviejų kūrybinė sinergija, procesas.

Aš jo klausiau: ko tu nori? Ko tau reikia? Kaip įsivaizduoji? Praleidome daugybę laiko kartu darydami smegenų šturmą, ir tai, man atrodo, buvo įdomioji ir žavioji šio proceso dalis. Su nuotykiais, su pokalbiais, susirašinėjimais.

Sakiau Gediminui, kad lietuvių kalba yra tokia graži, kai vartojama teisingu, išgrynintu, kilniuoju registru. Kai yra apvalyta nuo visų kaimietiškų, tarmiškų apnašų, kai ją girdėdamas iš tikro gali patikėti, kad lietuviai yra kilę iš romėnų, – kaip aš mėgstu juokauti.

Kristina, esate nepaprastai jautrus kalbai žmogus. Kiekvienoje jūsų knygoje kalba transformuojasi, atskleisdama vis kitų niuansų. Kaip kalbą jaučiate šiame kūrybiniame procese, kai, kaip sakėte, griežiate antru smuiku?

K. Sabaliauskaitė: Kaip minėjau, tai, ką šiuo atveju turėjau sukurti, neturėjo būti literatūra. Kadangi Gediminas kuria minimalistinę muziką, mano užduotis irgi buvo iškristalizuoti žodžius iki minimalizmo. Kad jie fonetiškai per pasąmonę pasiektų klausytoją. Kitas labai svarbus dalykas, kurį turėjome išspręsti ir apie kurį daug diskutavome, – kokia kalba kūrinyje turi skambėti. Kadangi Gediminas yra vienas iš nedaugelio lietuvių kompozitorių, kurio kūryba atliekama visame pasaulyje, norėjome, kad kūrinys apie Vilnių irgi galėtų keliauti. Ir pageidautina – be vertėjo.

Nenorėjome nei lotyniško teksto, nei angliško. Sakiau Gediminui, kad lietuvių kalba yra tokia graži, kai vartojama teisingu, išgrynintu, kilniuoju registru. Kai yra apvalyta nuo visų kaimietiškų, tarmiškų apnašų, kai ją girdėdamas iš tikro gali patikėti, kad lietuviai yra kilę iš romėnų, – kaip aš mėgstu juokauti.

Man norėjosi to kilnaus kalbos grynumo ir kartu – triuko, rakto, kad žmogus, europietis, nemokantis lietuvių kalbos, klausydamasis kūrinio žodžių vis vien suprastų, apie ką jis.

Gediminai, kokia buvo jūsų garso koncepcija?

G. Gelgotas: Man norėjosi net ne sukurti – nes šiuo žodžiu tarsi primetama tavo nuomonė, bet ištransliuoti, atspindėti Vilniaus garsą. Ir Kristinai sakiau – kad tai turi būti labai intuityvu, nebūtinai nuoseklu, kad tai turi būti įspūdžiai, emocijos, atskleidžiantys, kas tas Vilnius yra.

Kūrybos procesas dar nėra pasibaigęs – ir muzika, ir tekstas toliau rašomi. Abu dirbame. Iki pat pirmosios repeticijos nebus aišku, koks tai bus kūrinys. Bet tikiu, kad rezultatas nustebins ir mus su Kristina, ir klausytojus.

Nepaprastai vertinu šią kūrybinę bendrystę. Labai pasitikiu Kristina. Esate teisi sakydama, kad menininkai yra stiprios individualybės, dažnai netgi kategoriškos. Nes mes nemėgstame daryti kompromisų ir tiksliai žinome, koks tas mūsų pasaulis – ar garso, ar žodžio, turi būti. Dėl to, kalbant apie bendrą darbą, arba iš karto jaučiame, kad galėsime dirbti, arba, jeigu nieko bendro nėra, geriau į tą patį kambarį abiem neiti.

Man sudėtinga žodžiais nusakyti, ką patiriu, kai skaitau Kristinos knygas. Iškart supratau – kad esame kažkuo panašūs, nors mūsų sritys, kalba ir išraiška skirtingos. Kaip teka Kristinos sakiniai – ir man taip lengva juos skaityti, jie taip įtraukia ir jaudina, ir paliečia, ir ašaros bėga, – taip šie dalykai man labai svarbūs ir muzikoje. Man norisi, kad muzika žmogų pasičiuptų ir laikytų iki paskutinės minutės. Turbūt dėl to mums su Kristina nereikėjo jokių ilgų, perteklinių diskusijų aiškinantis, kaip kuris kuria. Mes tiesiog iš karto pradėjome kartu dirbti.

K. Sabaliauskaitė: Nebuvo jokių rankų lenkimų. Atvirkščiai – buvo didelis pasitikėjimo šuolis įsileisti vienas kitą į savo laboratoriją. Kai manęs klausia – kaip jūs kuriate? – aš sakau, kad niekada nepasakoju apie savo kūrybinę virtuvę, nes tai lyg išardyti prisukamą žaislą, kurio paskui gali ir nebesudėti, o žmogus, pamatęs žaislo sandarą, gali nustoti mėgautis jo stebuklu. O šiuo atveju mudu su Gediminu kaip tik ir turėjome tai padaryti – įsileisti vienas kitą į savo laboratoriją.

G. Gelgotas: Ir tai nėra jauku.

K. Sabaliauskaitė: Sakyčiau, beveik fiziologinis lygmuo – žmogui turi būti toks artimas, kad galėtum jam atsiverti.

Turbūt įdomiausia, stipriausia Vilniaus savybė – gebėjimas po visų karų, marų, gaisrų prisikelti. Prisikelti su triguba jėga. Būtent tokią savo mintį įvilkau į muzikos formą – kai kulminacija pasikartoja dar ir dar kartą, vis progresyviau, vis ritmiškiau, vis skambiau, vis šiuolaikiškiau. Ir pabaigoje, regis, man pavyko išgauti labai modernų ir progresyvų garsą.

Judviejų darbas dedikuotas Vilniui. Pokalbyje nuskambėję jūsų žodžiai „iškristalizuoti“, „išgryninti“, „intuityviai pajusti“, „nebūtinai nuoseklu“, „nenorėjome geležinio vilko“ leidžia susidaryti įspūdį, kad kūrinyje skleisis labai asmeniškas jūsų santykis su Vilniaus miestu.

G. Gelgotas: Kai ką nors rašai, visuomet atlieki tyrimą. Džiaugiuosi, kad pagaliau gavau progą pasidomėti Vilniumi, nes tiesiog gyvendamas mieste jo neanalizuoji. Vaikštai gatvėmis, ir tiek. Bet kai pradėjau rašyti kūrinį Vilniui, tomis pačiomis gatvėmis ėmiau vaikščioti jau kitaip. Prisiminiau senus pasikartojančius sapnus. Prisiminiau vaikystę, senamiestį, kuris prieš 30 metų buvo visiškai kitoks. Mano žaidimų aikštelė buvo taip niekada tarybiniais laikais ir nesuremontuoti aplinkinių senamiesčio namų griuvėsiai. Pirmieji vaikystės prisiminimai – kaip tėvas ir vyresnis brolis bėga nešini kibirais vandens gesinti kaimynų buto. Sunkūs tam tikra prasme buvo laikai.

Ir tada žvelgdamas į dabartinį Vilnių labai aiškiai supratau, – nors anksčiau niekad apie tai nepagalvodavau, – kad Vilnius nėra jaukus, gražus, mažiukas miesteliukas kaip iš atviruko, kurį norisi glausti prie širdies. Vilnius yra savarankiškas miestas, turintis sudėtingą istoriją, ir turbūt įdomiausia, stipriausia jo savybė – gebėjimas po visų karų, marų, gaisrų prisikelti. Prisikelti su triguba jėga. Būtent tokią savo mintį įvilkau į muzikos formą – kai kulminacija pasikartoja dar ir dar kartą, vis progresyviau, vis ritmiškiau, vis skambiau, vis šiuolaikiškiau. Ir pabaigoje, regis, man pavyko išgauti labai modernų ir progresyvų garsą.

Tas prisikėlimas su triguba jėga nėra jaukus, atvirkščiai – jame daug įtampos, juk net savotiškai baisu žvelgti į žmogų, kuris didingai sugeba pakilti iš pelenų, galbūt kažką sau už nugaros kategoriškai nubraukdamas.

K. Sabaliauskaitė: Aš nešiojuosi dar ir asmeninį istorinį Vilniaus antstatą. Mano šeimos iš motinos pusės šaknys Vilniuje yra dokumentuotos nuo XVIII amžiaus vidurio. Taigi esu užaugusi ne tik su ikikarinio, bet ir devyniolikto, aštuoniolikto amžiaus Vilniaus istorijomis. Man Vilnius – tie visi jo gatvių kampai, pasakojantys asmeninę mano šeimos istoriją. Ir kartu tai Vilnius, kurį nešiojuosi po oda nuo gimimo. Nėra jis toks saldus ir jaukus miestas. Jis turi savo košmarų, savo vienatvės įtampą ir kartu skleidžia ilgesį, romantiką, meilę.

Dar viena Vilniaus ypatybė, kalbant apie jo feniksiškumą, gebėjimą atgimti, yra dramatiška miesto demografijos kaita. Juk dabar iš esmės Vilnių kuria ne vilniečiai, turintys atsiminimų apie miestą, bet pirmosios kartos jo gyventojai, pavyzdžiui, atvykę čia studijuoti ir likę gyventi. Aš dažnai juokauju, kad Vilniaus absurdas yra faktas, kad per trisdešimt Nepriklausomybės metų, man regis, buvo tik vienas Vilniaus meras, gimęs šiame mieste. Ir tik vienas toks kultūros ministras. Taigi visi Vilniaus tvarkymo, kultūros formavimo, atminties sprendimai priimami ne vilniečių.

Man šiame kūrybiniame procese labai brangu, kad su Gediminu, būdami vilniečiai, galime papasakoti apie dalykus, kurių kiti negali nei išsakyti, nei pajausti. Mes miestą matome visai kitaip, tai mūsų autentika – patinka jums tai ar ne.

Užsiminėte, kad jūsų kūrybinėje bendrystėje įdomioji ir žavioji proceso dalis buvo idėjų šturmas. Papasakosite kokią asmeniškai labiausiai įstrigusią, juokingiausią ar gal graudžiausią mizansceną?

(Abudu juokiasi.)

K. Sabaliauskaitė: Man atrodo, apie tai pasakosime vėliau. Daug visko buvo – gelminio, jutiminio, konceptualaus kalbėjimosi apie tai, kas yra Vilnius, kas yra miestas. Labai daug šnekėjome apie tai, kokie kampai mums asmeniškai svarbūs ir kurie iš jų sutampa. Iš tiesų sunku atpasakoti, nes daug dirbame savarankiškai ir tarpusavyje bendraujame, sakytum, shortcutais, nuotrupomis – kai daugmaž iš pusės žodžio atsiveria visa schema. Atsimeni, Gediminai, mūsų schemą? (Juokiasi.)

G. Gelgotas: Kaip tik norėjau apie ją papasakoti. Mūsų pokalbiai trunka daugybę valandų – kartais jie sudėtingi, retsykiais nukrypsta, paskui vėl sugrįžta. Ir kartą aptarėme muzikos kūrinio formą. Sakau Kristinai, ne, čia reikia ant popieriaus nupiešti, kad būtų aišku. Galbūt kai pasakoju, tai neskamba juokingai, bet kai nupiešėme tą schemą, na, tai buvo kaip trejų metų vaiko paveiksliukas. Ir abu taip juokėmės. Sakom, va, du menininkai sukūrė.

K. Sabaliauskaitė: Svarbiausia, kad mums abiem viskas buvo aišku.

G. Gelgotas: Tarp kitko, aš tą paveiksliuką ir dabar atsiverčiu.

Norėčiau pereiti prie labai skausmingo, bet svarbaus klausimo. Abudu esate pasaulio žmonės, garsinantys Lietuvos vardą ir skelbiantys jos laikyseną pasauliui karo Ukrainoje akivaizdoje. Kaip manote, kaip jaučiate – kaip ir ką šiais nelengvais laikais pasauliui reikia kalbėti apie karą ir taiką, apie žūtbūtinę, negailestingą kovą ir kartu gailestingumą, apie viltį ir tikėjimą, kai Dievas – ne vienas taip pagalvoja – nusigręžė nuo žmonių leisdamas vykti didžiulei tragedijai?

K. Sabaliauskaitė: Turbūt reta karta Europos istorijoje nugyveno savo gyvenimą be karo. Pavyzdžiui, mano promočiutės karta išgyveno du pasaulinius karus. Ir išgyveno su Dievu, su tikėjimu. Po Antrojo pasaulinio karo, po Šoa daug kalbėta apie tai, kur tada žiūrėjo Dievas. Tačiau Dievas mums neatsiskaitinėja, kur jis žiūri. Šioje situacijoje manau, – gal tai nuskambės keistai, eretiškai, bet mano bičiulis amžinatilsį Leonidas Donskis man sakydavo, kad esu visiška manichėjė. Nes aš tikiu, kad gėrio ir blogio kovos arena yra dabartis, mūsų pasaulis, mūsų siela ir kasdieniai mūsų apsisprendimai. Nuo jų labai daug priklauso.

Man atrodo, kad dabar labai svarbu neįsileisti į savo sielą neapykantos, nes tada pralaimėsime. Mums reikia kalbėti apie teisingumą. Mes turime ekstrapoliuoti savo poziciją, savo gailestingumą, savo kovą už gėrį, – ir tai labai svarbu. Lietuva tarptautinėje arenoje gali padaryti labai daug, ir daro. Mes visi esame liudytojai ukrainiečių byloje. Jei auka kalba – jos balsas girdimas, bet jei šalia dar yra liudytojų, liudijančių nešališkai, remdamiesi savo patirtimi su smurtautoju, tai suteikia papildomo svorio. Dėl to mes jokiu būdu negalime tylėti, turime daryti viską, kas nuo mūsų priklauso. Reikia draskyti vakariečiams nuo akių voratinklius, apipintus Rusijos minkštosios jėgos. Ypač tiems, kurie neturėjo tiesioginio susidūrimo su Rusija patirties.

G. Gelgotas: Man šis laikas – ir didžiausias siaubas, ir kartu didžiausias humanizmo triumfas. Vyksta tiek daug gražių iniciatyvų, tiek daug stiprios bendrystės. Kai žmonės daro tai, ko, atrodytų, šiaip niekada nedarytų. Man nepatiko pasaulis, koks jis buvo iki 2019 metų, – tingus, apsnūdęs, komfortabilus, turtingas. Jame, man rodos, irgi buvo daug destrukcijos, nors akivaizdžiai nematomos. Ir iš jo mus šiek tiek pažadino pandemija. Žmonėms reikia sukrėtimų, kurie pažadintų. Ir nors dabar vyksta didelė tragedija, kartu skleidžiasi daug širdį užliejančio gėrio bei grožio apraiškų.