2020 11 30

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

G. Greene’o romanas „Galybė ir garbė“ vos nepateko į Indeksą, tačiau patiko popiežiui

Graham Greene
Grahamas Greene‘as 1954 m. Lida Moser / National Portrait Gallery, London nuotrauka

Grahamas Greene‘as (1904–1991) laikomas vienu žymiausiu XX a. katalikų rašytojų, nors pats tokiam apibūdinimui prieštaravo, ir rikiuojamas į vieną gretą su François Mauriacu, Georges Bernanosu, Evelynu Waugh.

Kataliku jis tapo dėl būsimosios žmonos ir nors jo, krikšto vardu pasirinkusio „netikintį Tomą“, gyvenimo istorija tikrai neprimena uolaus tikinčiojo biografijos, kataliko rašytojo reputaciją jam pelnė trys romanai: „The Heart of the Matter“ (liet. „Būties esmė“), „The End of the Affair“ (liet. „Meilės romano pabaiga“) ir „The Power and the Glory (liet. „Galybė ir garbė“). Jie sukasi apie katalikiškus personažus arba katalikiškas idėjas, tokias kaip nuodėmė, kaltė, išganymas, tačiau ne mažiau nei knygų turinys prie kataliko rašytojo reputacijos prisidėjo ir jų reklama. Katalikybė buvo raktinis žodis reklamuojant tiek autorių, tiek jo bestseleriais tapdavusius kūrinius.

Žymus britų rašytojas per šešiasdešimt aktyvaus kūrybinio gyvenimo metų paliko daugiau nei dvi dešimtis romanų, iš kurių keli išversti ir į lietuvių kalbą, apsakymų, pjesių, filmų scenarijų, kelis šimtus filmų recenzijų, kelionių publicistikos ir net dvi autobiografijas. G. Greene‘as lankydavo politiškai nestabilias ar net pavojingas keliautojams valstybes ir apie tai rašė periodiniams britų leidiniams (bei pranešinėjo karinei žvalgybai). 1938 m. jis beveik pusmetį praleido Meksikoje, kur domėjosi Katalikų Bažnyčios persekiojimu. Kairiųjų pažiūrų rašytojas visada tapatindavosi su patiriančiaisiais neteisybę, o sunkiausi išbandymai ten teko katalikams Tabasko valstijoje, kur buvo uždarytos beveik visos bažnyčios, kunigai priversti atsisakyti savo tarnystės ir vesti. Neretai rašytojo patirtys tolimų kelionių metu tapdavo ir romanais. Po kelionės į Meksiką Greene‘as parašė vieną geriausių savo knygų – „Galybė ir garbė“, kurios pagrindinis veikėjas – ne itin dorybingas kunigas:

Buvo netikęs kunigas; žinojo tai. Jie rado žodį tokiems kaip jis apibūdinti – girtuoklis kunigas, bet kiekvienas nuopuolis išsitrynė iš akių ir širdies; jo nuopuolių duženas jie krovė nežinia kur, paslapčiom. Vieną dieną, spėjo jis, jos visiškai užtvenks malonės šaltinį. O kol kas toliau nešė naštą per baimės ir nuovargio laikotarpius, su gėdinga širdies lengvybe. […] Dabar jo nebebuvo užvaldžiusi neviltis, bet, žinoma, tai dar nereiškė, kad jis nėra pasmerktas; tiesiog ilgainiui slėpinys tapo pernelyg didis – Dievą į žmonių burnas deda pasmerktas žmogus, netikėlis tarnas, atlikęs velniui.

Girtuoklis kunigas keliauja po skurdo bei revoliucionierių valdžios nualintą tropinio klimato kraštą, ant kulnų lipa policija, žadanti už jo – respublikos išdaviko – sugavimą didesnį atlygį nei už žmogžudžio. Jei jį sugaus – sušaudys. Slapstytis sudėtinga, nes iš kiekvieno kaimo, kuriame kunigas apsilanko, valdžia paima įkaitą, kad nubaustų ir įbaugintų. Jei jo neliks – niekas nebeaukos Mišių, neklausys išpažinčių, nekrikštys, netuoks ir nelaidos. Tikras paradoksas, kad paskutiniu kunigu lieka labiausiai netikęs, tačiau savo tarnystei herojiškai ištikimas dvasininkas. Mirties rytą kalėjimo kameroje susigūžęs ant grindų su tuščia brendžio gertuve jis pagaliau supranta, „kad svarbu tik viena – būti šventuoju“.

Šventoji Oficija (dabar – Tikėjimo mokymo kongregacija, anksčiau – Inkvizicija), pasirodžius „Galybei ir garbei“, ragino autorių pataisyti dėl keistumo ir paradoksalumo „pavojingą daugumos dorai“ romaną, „suteikiant konstruktyvesnį toną iš katalikiškos perspektyvos“, ir patarė be pataisymų nesutikti su naujais leidimais knygos leidimais ar vertimais. Šis neigiamas Šventosios Oficijos nutarimas rašytojui buvo perduotas laišku per Vestminsterio arkivyskupą ir į Indeksą romanas įtrauktas nebuvo, nors svarstyta. Indeksas (lot. Index librorum prohibitorum) – sąrašas knygų, kurias Katalikų Bažnyčia draudė tikintiesiems leisti, skaityti, platinti dėl eretiškumo ar prieštaravimo moralei. Pirmasis buvo sudarytas 1559 m., paskutinis – 1948 m., o 1966-aisiais jis visai panaikintas. Pradėtas popiežiaus Pauliaus IV Indeksas panaikintas buvo Pauliaus VI po keturių šimtmečių.

Būtent būsimasis popiežius Paulius VI, tuomet dar kardinolas Giovanni Battista Montini užstojo gerą įspūdį jam palikusią „Galybę ir garbę“, parašęs Šventajai Oficijai konfidencialų laišką, prieštaraujantį neigiamam romano vertinimui, pabrėžiantį jo esminius privalumus. Jau tapęs popiežiumi, 1965 metais, Paulius VI priėmė G. Greene’ą audiencijoje ir, anot paties autoriaus, sakė, kad rašytojas turėtų nekreipti dėmesio į dėl kai kurių knygos aspektų įsižeidusius katalikus.

1954 m. laikraštyje „The Times“ G. Greene‘as rašė: „Kaip ir dauguma katalikų, nelabai kreipiu dėmesį į Indeksą tais retais atvejais, susijusiais su grožine literatūra… […] dauguma katalikų pasauliečių vadovaujasi savo sąžine.“

„Laisvės kaina net ir Bažnyčioje yra nuolatinis budrumas, tačiau norėčiau žinoti, ar kuri nors iš totalitarinių valstybių… būtų tokia švelni, man atsisakius pataisyti knygą dėl kazuistikos […] Nebuvo jokio viešo pasmerkimo ir reikalui leista nugrimzti į taikią užmarštį, kurią Bažnyčia išmintingai saugo tokiems nesvarbiems klausimams“, – dėstė rašytojas viename vėlesniųjų „Galybės ir garbės“ leidimų įžangoje.

Galiausiai Šventajai Oficijai Greene‘as atrašė romanu siekęs „priešpriešinti sakramentų galią ir Bažnyčios nesugriaunamumą su laikina komunistinės valstybės galia“.

Graham Greene
Grahamas Greene‘as XX a. 4 deš. Howard Coster / National Portrait Gallery, London nuotrauka
Graham Greene
Grahamas Greene‘as 1954 m. Lida Moser / National Portrait Gallery, London nuotrauka
Graham Greene
Grahamas Greene‘as 1984 m. Lord Snowdon / National Portrait Gallery, London nuotrauka

Viename laiškų Greene‘as nupasakojo savo supratimą apie ryšį tarp literatūros ir tikėjimo: „Esama tokių vadovų Bažnyčioje, kurie literatūrą mato kaip priemonę vienam tikslui – pamokyti. Tas tikslas gali būti labai vertingas, net vertingesnis už literatūrą, tačiau jis priklauso kitam pasauliui. Literatūra neturi nieko bendra su pamokymu… Katalikai rašytojai (verčiau sakyčiau – rašytojai, kurie yra katalikai) turėtų savo globėju laikyti Newmaną.“

Pernai šventuoju paskelbtas kardinolas Johnas Henry Newmanas iš tiesų kalboje apie Bažnyčios pareigas pažinimui išreiškė mintį, kad termine „krikščioniška literatūra“ esama loginio prieštaravimo, nes literatūra yra žmogaus prigimties studija, o žmogus nuodėmingas, vadinasi, ir literatūra nuodėminga. Pasak jo, kūrinys gali būti geras tiesos ir moralės požiūriu, tačiau blogas literatūriniu. Kad ir kaip besigerėtume žmogiškomis jėgomis, jos linkusios į netvarką, nesaikingumą, klaidą ir nuodėmę. Taigi ir literatūra turi ne tik žmogaus prigimties grožį bei švelnumą, bet ir nuožmumą bei kartumą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Galybė ir garbė“ – įtraukiantis pasakojimas, kuriam neliks abejingas nė vienas nusidėjėlis. Galbūt kai kas, kaip Paulius VI, kūrinyje įžvelgs pagarbą kunigystei, kurią įkūnija netikęs atstovas, ar supras, ką turėjo mintyje pats autorius, laiške Šventajai Oficijai minėdamas „sakramentų galią“. Mano galva, retas romanas perteikia tikėjimo tikrovę žmogui tokią pat realią kaip kūno pojūčiai. Net ir mažiausiai dvasiniams dalykams imlų ar net krikščionybei alergišką skaitytoją „Galybė ir garbė“ gali sukrėsti nuodėmingo kunigo bandymu iš visų jėgų išlikti Dievo akivaizdoje.

Jei visgi kunigo kelionė į neišvengiamą mirtį revoliucinėje Meksikoje atrodo per niūrus skaitinys pandemijos laikotarpiui, verta skaityti apie kito G. Greene‘o personažo kunigo kur kas šviesesnę kelionę romane „Monsinjoras Kichotas“. Šio kūrinio veiksmas vyksta pofrankinėje Ispanijoje, kur drauge į kelią leidžiasi keistomis aplinkybėmis monsinjoru tapęs Toboso klebonas, Servanteso Don Kichoto palikuonis, ir buvęs miestelio meras, užkietėjęs komunistas, vadinamas Sanša. Jie patenka į keisčiausias situacijas, jų pašnekesiai prie vyno ir komiški, ir prasmingi. Kitaip nei „Galybė ir garbė“, ši gan vėlyva, 1982 metais išleista, knyga nėra taip išgirta kritikų ir pamėgta skaitytojų. Ji kitokia daugeliu atžvilgiu, tačiau bendrumas tas, kad abiejų romanų personažai keliauja, giliai suvokdami savo menkumą ir likdami ištikimi iš Dievo gautai malonei iki galo.

Graham Greene „Galybė ir garbė“, Sofoklis, 2013. Iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė.

Graham Greene „Monsinjoras Kichotas”, Alma Littera, 1997. Iš anglų kalbos vertė Julija Lapienytė.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba