Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Norite prisidėti prie pokyčių? Nepamirškite -> Paremti
Atsinaujiname. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Bet galite paremti.

2022 03 02

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

G. Mascellani: „Svarbiausia, kad pagalba patektų ir į Ukrainos gilumą, kur trūksta duonos“

Lvivo Akademinis teatras glaudžia Ukrainos karo pabėgėlius. EPA nuotrauka

„Žmonės nėra prisitaikę prie tokių aplinkybių, mums visiems labai sunku“, – sako GLORIA MASCELLANI, su kuria susisiekiau antradienio rytą. Man pačiai šiomis dienomis labai nelengva, tad neįsivaizduoju, ką jaučia išgyvenantieji karo siaubą savo kailiu. Pasidalinti savo skausmu nėra lengva. O dar su kažkokia nepažįstama žurnaliste, – likusieji Kijeve to padaryti nesutiko. Gal ir gerai, gal nebūčiau sugebėjusi jo deramai priimti.

Su Gloria esame šiek tiek pažįstamos ir jau kurį laiką ketvirtadieniais kalbame rožinį zoom’e kartu su Ukrainos bendruomene. Prašau, kad papasakotų, kaip pavyko išvykti iš Kijevo ir kaip vėliau susiklostė įvykiai.

„Žinojome, kad situacija yra įtempta ir pavojinga, tačiau negalėjome patikėti, kad galėtų nutikti kas nors panašaus. Esame sukrėsti, ir vis dar atrodo, jog gyvename kažkokiame filme“, – pasakoja italė, po ilgos patirties Lenkijoje prieš trejus metus atvykusi į Kijevą.  Ji yra tarptautinio Fokoliarų judėjimo narė.

Ketvirtadienį kaip įprastai ji ruošėsi į rytines Mišias, tačiau bičiulių skambutis privertė sunerimti: „Mus ragino pasiruošti dokumentus, susikrauti lagaminą ir išvykti iš miesto. Tačiau labai rimai į tai nepažiūrėjome. Mūsų nuostabai, Kijevo Rytų apeigų katedroje Mišias aukojo vyskupas, ir tai nebuvo įprasta. Jo homilija buvo kažkas nepaprasto, skleidė didžiulę ramybę, meilę. Jis kalbėjo, kad mūsų gyvenimo esmė – tikėti Dievo meile, nepaisant visų aplinkybių“, – prisimena pašnekovė.

Glorija dar užsuko į parduotuvę, kur viskas atrodė įprastai, nors jau buvo bombarduojamas oro uostas ir kitos vietos. Dar planavo kiek palaukti, tačiau labai greitai situacija pakrypo kita linkme. „Caritas“ primygtinai ragino skubiai išvykti. „Palikome namus su viskuo… Pažvelgiau į Marijos ikoną: „Tu globok juos.“

Autostrados buvo sausakimšos, naktį automobiliai važiavo ir priešinga juosta. Tačiau visi judėjo labai atsargiai, tvarkingai, tylūs, susikaupę. Vienas kitam šypteli, solidariai susižvalgo.

Po 30 valandų kelionės iš Kijevo per Lvivą Gloria ir kitos trys fokoliarės galiausiai susitiko Mukačeve, nežinodamos, kur galiausiai apsistos. Šiuo metu jos glaudžiasi greta parapijos raštinės esančiame name.

Kijeve, Šv. Aleksandro katalikų bažnyčioje, vyksta maldos už taiką vakaras. EPA nuotraukaLvivo akademinis teatras glaudžia Ukrainos karo pabėgėlius. EPA nuotrauka

Sujungti poreikius ir pagalbą

Viena iš jų dirba „Carite“, tad darbo valandas nustojo skaičiuoti. Tenka važinėti į įvairias Ukrainos vietas. Deja, bet kol kas sunkiai sekasi koordinuoti veiksmus. „Niekas tokiai situacijai nepasiruošė“, – apgailestauja Gloria, kuri taip pat prisideda prie pagalbos teikimo.

„Per vieną dieną gal sugebi patenkinti tik vieną poreikį… Daug mūsų pažįstamų pasiekė Lenkiją, susisiekė su judėjimo nariais. Ten teikiama pagalba, kyla daug poreikių, bet labai sunku viską koordinuoti. Ukrainos centrinėje dalyje labai trūksta maisto, neaišku, kaip jį ten atgabenti, ypač į mažesnius miestelius. Mėginu būti naudinga čia, nors neturiu jokių įrankių. Stengiuosi būti atidi, nepraleisti jokio įkvėpimo, nes gal tai išgelbės gyvybę“, – pasakoja fokoliarė.

Prislėgtumas ir ryžtas

Glorija ne pirmus metus moko suaugusiuosius italų kalbos, tačiau dėl psichologinės ir moralinės žmonių būklės tai dabar niekam nerūpi.  Nepaisydama to, ji nuolat palaiko ryšį su studentais, kalbasi, dalinasi. „Per visas šias ilgas įtampos savaites iki karo manęs vis klausdavo, ar aš dar Ukrainoje. Pats faktas, kad neišvykome, jiems yra labai svarbus, mums už tai dėkoja. Nors nieko ypatingo dėl jų nedarome, svarbiausia, kad esame kartu“, – pasakoja Gloria.

Kita vertus, kamuoja prieštaringi jausmai: ar gerai padarė, kad primygtinai neragino išvykti iš Kijevo keleto vienišų asmenų, kurie gal taip pat nesitikėjo tokios baigties. „Nenorėjo su manimi kalbėtis, gal jaučiasi apleisti, aš savęs vis klausiu: gal padariau per mažai? Išvykome labai greitai, jie planavo likti, bet gal po poros valandų būtų persigalvoję, gal turėjau juos įtikinti?“– abejoja moteris.

Mira, Donatella, Kati ir Glorija Kijeve. Asmeninio archyvo nuotraukaUkrainiečių pora iš Kijevo, prie teritorinės gynybos būrių prisijungusi praėjus vos dienai po vestuvių. EPA nuotrauka

Sudėtinga nuspręsti, kas geriau, nes kiti sąmoningai apsisprendė likti ir ginti miestą. „Kyla minčių, neramu, kad gal jiems teks atimti kitam gyvybę…  Jie liko ginti tautą, laisvę. Ginti tą idealą, kurio siekia jau šimtmečius. Per pastaruosius dvidešimt metų atrodė, kad jau eina teisingu keliu, nors ir labai sunkiai“, – sako Gloria.

„Kai čia atvykau prieš trejus metus, sutikau daugybę puikiai išsilavinusių žmonių, žinančių laisvės vertę, gerbiančių kitų laisvę, turinčių labai turtingą vidinę kultūrą, išaugusią skausmo dirvoje. Knygų mugės metu teko dalyvauti nuostabiose konferencijose, kur žmonės kalbėjo apie norą paimti situaciją į rankas, įveikti korupciją ir būti civilizuota valstybe“, – pasakoja Gloria. Pasak jos, Ukrainoje nestinga puikaus jaunimo įstaigose, kurios kontroliuoja korupciją ir pan. „Tai – išties elitas. Tiek ortodoksai, tiek Rytų apeigų katalikai, tiek ir netikintieji turėjo tokią savimonę. Aišku, kad nenori prarasti šio turto!“

Tie, kurie kas pusvalandį bėga slėptis, be abejo, patiria rimtą tikėjimo iššūkį. Tačiau Bažnyčioje, kaip pasakoja moteris, visada girdimas raginimas budėti ir nepasiduoti neapykantai. Meldžiamasi tiek už aukas, tiek už agresorius, kad šie atsiverstų. Raginama palaikyti tikėjimą, kad Dievui viskas yra įmanoma. Prisiminti, kad svarbiausia mūsų vertybė yra išganymas: mūsų ir kiekvieno žmogaus. „Jei neapykanta didelė, reikalingas ir didelis tikėjimas, stipri malda“, – tvirtina pašnekovė.

Be to, kad priimami pabėgėliai, pagalbos reikia ir likusiesiems Ukrainoje. Reikalingas maistas ir pirmos būtinybės dalykai, higienos priemonės. „Trūksta ryžių, makaronų, duonos, nėra mielių jai išsikepti namuose… Popiežius kalbėjo apie humanitarinius koridorius. Suprantu, kad nėra lengva juos išsikovoti ir nežinau, kaip jie veikia, tačiau jie yra labai svarbūs“, – teigia Gloria.

Visi tikisi, kad karas grietai baigsis, bet jau dabar parduotuvės tuščios arba jose likusios vien prabangos prekės. Yra žmonių, kurie liko apsuptuose miestuose, negali judėti. „Viena šeima laukiasi vaikelio, todėl negali išvažiuoti, nežinom, kaip jiems padėti, – belieka melsti Angelų sargų pagalbos… Tad svarbiausia yra apsaugoti žmones ir rasti būdą, kaip iki jų atgabenti pagalbą, padėti ją koordinuoti. Matau, kad ir „Caritui“ nėra lengva, ypač ten, kur bombarduojama“, – apgailestauja pašnekovė.

Nepriklausomybės aikštė Kijeve. EPA nuotraukaUkrainos karo pabėgėliai Lenkijoje. EPA nuotrauka

„Dievas yra su mumis, o mes esame kartu“

Mūsų žmonės reiškia susirūpinimą, kad bendruomenės nariai Rusijoje nepasijustų atstumti. „Žinome, kad ir jie dėl to kenčia, reikia juos įtraukti, nepamiršti. Jie taip pat kenčia dėl šios situacijos ir trokšta laisvės. Galbūt jie yra tas raugas, kurio dėka ši žemė išsilaisvins iš blogio“, – tvirtina Gloria.

Gyvename frazių tampančiomis šūkiais dienomis. Ukrainos krikščionys ragina kiek įmanoma būti kartu, nelikti vieniems su savo skausmu: „Dievas yra su mumis, o mes esame kartu.“

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Atsinaujiname

Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų.

Norite prisidėti prie pokyčių?

Paremkite