2022 01 11

Greta Buivydienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

G. Orwello „1984-ieji“ – literatūrinė pranašystė ar perspėjimas?

Rašytojas George'as Orwellas ir knygos viršelis. Wikipedia.org nuotrauka

Sakoma, kad knyga kaip laiko mašina gali perkelti į neaplankytas šalis, fantastikos pasaulius ir į bet kurį pasirinktą laikotarpį. Leidyklos „Jotema“ išleistame viename garsiausių XX a. romanų „1984-ieji“ anglų rašytojas ir žurnalistas George’as Orwellas skaitytojus nukelia į distopinį ir totalitarinį pasaulį, kuriame gyventojai yra nuolat stebimi ir privalo dirbti Didžiojo Brolio ir Partijos naudai.

Pagrindinis romano veikėjas Vinstonas Smitas – pasislėpęs pakrikos Teisybės ministerijos Registrų skyriuje sumaniai perrašinėja praeitį, kad ji atitiktų Partijos poreikius. Tačiau jis nelinkęs visa širdimi atsiduoti partijai, tikėdamas, kad egzistuoja pogrindinė valdžiai besipriešinanti organizacija. 

Tačiau kaip kovoti su totalitarine valdžia, kai negali išsiduoti? Kuo pasitikėti, kai jautiesi stebimas visą parą? Galiausiai kai puikiai žinai, kuo gali baigtis net mažiausia padaryta klaida, siekiant pasipriešinti valdžios manipuliacijoms. Trokštantis tiesos ir laisvės Smitas užmezga meilės romaną su savo kolege Džulija, tačiau netrukus supranta, kad šiame košmariškame pasaulyje meilė yra neapykanta, karas – taika, o tikroji laisvės kaina – išdavystė.

G. Orwello distopijoje „1984-ieji“ sujungiamos abi – blogio ir gėrio – pusės, tiek grėsminga ideologija, tiek prasmingi žmonių santykiai ir bandymai išlikti.

Vaizduotės ir tikrovės santykis

Šis britų autoriaus distopinis romanas, net ir praėjus beveik septyniasdešimt trejiems metams nuo pasirodymo, nepraranda aktualumo, dažnai cituojamas ne tik paprastų piliečių, literatūros kritikų, bet ir politikų. Nenuostabu, juk „1984-ieji“ – išversti į daugiau nei 60 kalbų. Lietuvoje šis kūrinys pirmą kartą buvo išleistas tik atgavus nepriklausomybę, nes jame pristatoma totalitarizmo kritika, neįtikusi sovietinei valdžiai. Žurnalistas ir politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas pamena, kaip tuo metu „godžiai ją skaitėme, nors ir įbauginti viską stebinčios Didžiojo Brolio akies <…> žmogus buvo pratinamas gyventi pagal garsųjį romano posakį: „Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje.“ (p. 25)

Regis, neįmanoma nesižavėti ir kitais vieno garsiausių XX a. klasikų kūriniais – „Gyvulių ūkiu“ ar esė rinkiniu „Apie tiesą“. Anglų dramaturgas, scenaristas ir advokatas Johnas Mortimeras, dalindamasis savo mintimis dienraštyje „Evening Standart“, pripažino: „Tyra Orwello akis dažnai buvo pribloškiamai įžvalgi… Šis žmogus nesistebėdamas žvelgė į pasaulį ir užrašė tiksliai tai, ką matė.“ 

Rašytojo talentą ir pranašišką gebėjimą numatyti būsimas pasaulines politines ir socialines grėsmes puikiai nusako žurnalo „Buisness Software Review“ redaktoriaus Scotto Palmerio ir rašytojo kūrybos tyrinėtojo Deivido Wykeso interviu. Viename šio leidinio numerių galime rasti įdomų jųdviejų pokalbį, kuriame tyrinėtojas stengėsi atsakinėti į klausimus taip, kaip būtų atsakinėjęs pats G. Orwelas. Į S. Palmerio klausimą „Ar „1984-iuosius“ kūrėte įsivaizduodamas, kad romanas vieną dieną taps pranašiškas? Ar šiuo atžvilgiu esate juo patenkintas?“ jis atsakė taip: „Nebūtinai atsiras visuomenė, kurią pavaizdavau „1984-uosiuose“. <…> Sukūriau šią istoriją britams, siekdamas parodyti, kad anglakalbes šalis gali ištikti toks pats likimas: totalitarizmas, jei tik jam nesipriešinama, gali triumfuoti bet kur. Tai perspėjimas, o ne pranašystė.“

Despotinės valstybės gniaužtuose

Knygoje „1984-ieji“ pasaulį valdo galingiausieji ir įtakingiausieji, kurių „nedomina kitų gerovė. Nei jų turtai, nei ištaiga, nei ilgas gyvenimas, nei laimė. Tiktai valdžia, paprasčiausia valdžia.“ (p. 218) Siekdami kitų paprastų žmonių paklusnumo, valdžiažmogiai sėja baimę. Tuomet likusieji visuomenės nariai, jausdamiesi bejėgiai, priremti prie sienos ir nuogąstaujantys dėl savo gyvybės, paklūsta bet kokiam įsakymui. Partija stebi visų žmonių elgesį, kontroliuoja jų veiklą bei darbus. Ne veltui partijos narys vaizduojamas kaip neturintis laisvo laiko ir vienas būnantis tik lovoje. Laisvu nuo darbo metu jis privalėdavo dalyvauti kokioje nors visuomeninėje veikloje. Kūrinyje piešiamas tobulas partijos nario portretas: „kompetentingas, darbštus ir net protingas siauruose rėmuose, bet ne mažiau svarbu, kad jis būtų patiklus ir aklas fanatikas su vyraujančiais baimės, neapykantos, keliaklupsčiavimo ir nežaboto triumfo polinkiais.“ (p. 158)

Totalitarinėje visuomenėje vaikai mokomi ieškoti politinės neištikimybės ženklų ir skųsti net savo tėvus, o pavojingi valdžiai žmonės – tiesiog ištrinami. Nebepaliekant nei „išgarintų“ vardų, nei jokios informacijos apie jų egzistavimą. Taip pat nuolat peržiūrimi įvairūs dokumentai, faktai, knygos, o dirbantieji Teisybės ministerijoje kurdavo naują istoriją, ją perrašydami: „vieną praeities atkarpą reikia palikti, kitą sufalsifikuoti, o trečią ištrinti be pėdsakų“ (p. 37). Geriau pagalvojus, G. Orwello veikėjų gyvenimai ne itin skiriasi nuo H. Moriso knygoje „Aušvico tatuiruotojas“ vaizduojamų žmonių, įkalintų koncentracijos stovykloje, tačiau siekiančių išgyventi bet kokia kaina, net jei tenka priimti prieštaringus, savo moralei svetimus sprendimus. 

Taigi G. Orwello distopijoje Didysis Brolis stebi ne tik visų žmonių veiksmus, bet ir protą, mintis ir kalbą. Okeanijoje sukuriama naujakalbė, kurios žodynas yra nuolat papildomas, o nereikalingi žodžiai ištrinami. Ši valdančiųjų susikurta pramoga be paliovos glumina kitus gyventojus. Kadangi žodynas nuolat susiaurinamas, žmonėms negalint plačiai išreikšti savo minčių, slopinama jų vaizduotė. Kitas šios naujakalbės tikslas – žmonių gąsdinimas, ji vartojama dokumentuose bei skelbimuose, bet ne kasdieniuose pokalbiuose. Logika paprasta, jei nebus galima vartoti tam tikrų žodžių – visuomenėje nekils pasipiktinimo, maišto ir nepaklusnumo bangų. Britų autoriaus kūrinyje atskleidžiama, kaip lengva manipuliuoti istorija, kai ji perrašoma, o neparankūs faktai pakeičiami arba panaikinami. „1984-ieji“ verčia susimąstyti, o kaip vyksta realiame pasaulyje – ar visada galime būti tikri, kad viskas, kas skelbiama, yra tiesa? 

Tačiau totalitarinėje visuomenėje visada atsiranda bent vienas žmogus, tikintis, kad pasaulyje gali egzistuoti geresnė „vieta, kur nėra tamsos – tai įsivaizduojama ateitis, kurios niekad nematysi, bet kurioje mistiškai gali dalyvauti“ (p. 86). Pagrindinis romano veikėjas Vinstonas Smitas – būtent toks žmogus. Suprasdamas visas pasekmes ir rizikas, jis pradeda užsiimti draudžiama veikla. Tikėdamas, kad gali egzistuoti geresnis, valdžios nekontroliuojamas gyvenimas, jog kažkur pogrindyje pasislėpusi visus išgelbėsianti organizacija. Negana to, vyras ketina prie jos prisijungti – nors net tokios mintys Okeanijoje gali pražudyti. Pirmasis bandymas pasipriešinti – Vinstono slapta rašomas dienoraštis. Baisu patikėti, bet net dėl vieno žmogaus į sąsiuvinį išlieto monologo „1984-ųjų“ pasaulyje galėdavai būti nubaustas mirtimi arba gauti mažiausiai dvidešimt penkerius metus priverstinių darbų stovykloje. 

Nors Vinstonas gimė laisvoje, o ne totalitarinėje valstybėje, tačiau jis jau neprisimena pasaulio, kuriame „egzistavo asmeninis gyvenimas, meilė, draugystė, kai šeimos nariai gynė vienas kitą, neieškodami tam priežasčių“ (p. 27). Pasaulis jam atrodo per mažas, todėl vyras nuolat ieškojo atsakymų apie ankstesnius, priešrevoliucinius laikus: „Istorijos knygos sako, kad gyvenimas prieš revoliuciją labai skyrėsi nuo dabartinio. Buvusi baisi priespauda, neteisybė, skurdas – mes nė įsivaizduoti negalį“ (p. 75). Gerai suvokdamas partijos manipuliacijas, Vinstonas vis dažniau mąsto apie kitokį gyvenimą, be jokių suvaržymų. Todėl jis nori siekti visuotinės tiesos ir laisvės. 

Pagrindinis knygos veikėjas priešinasi partijai, kuri įsivaizduoja galinti viską, bet Vinstonas drąsiai byloja: „Jūs net nesat planetos šeimininkai.“ (p. 220)

Rašytojas George'as Orwellas. Wikipedia.org nuotrauka
Leidyklos „Jotema“ nuotrauka

Meilė be jokios perspektyvos

Antrasis Vinstono bandymas pasipriešinti – slapti susitikinėjimai su moterimi vardu Džulija. Totalitariniame pasaulyje sunku kalbėti apie meilę, nes ji yra draudžiama: „Šiandien gryna meilė, gryna aistra nebeįmanoma. Nebėra jokios grynos emocijos, nes viskas atmiešta baimės ir neapykantos.“ (p. 106) Būtent galimybė su kuo nors pasikalbėti, atsiverti ir jaustis saugiam šiame žiauriame pasaulyje atrodo lyg gelbėjimosi ratas. Dažnai sakoma, kad priešingybės poroje traukia. 

Vinstonas ir Džulija atrodo būtent tokie: jis neramus, atsargus ir nuolat kuo nors susirūpinęs, o moteris – jausminga, energinga ir gyvenanti šia akimirka. Įdomu, kad net ir suartėję jie gali pasitikėti vienas kitu. Vinstonas niekada nepuoselėja vilčių apie bendrą gyvenimą su kuo nors kartu „manydamas, kad tai gali trukti tik laikinai. Kad ir kaip būtų, jie nepaliauja žadėti vienas kitam to, kas realiame gyvenime atrodo visų svarbiausia: „Vienintelis svarbus dalykas – kad neišduotume vienas kito <…> Jie gali priversti sakyti bet ką… bet ką, bet negali priversti tuo patikėti. Jie negali įlįsti į žmogaus vidų.“

Regis, šiais žodžiais XX. a. klasikas retoriškai klausia – ar meilė gali nugalėti viską – baimę, nepasitikėjimą, nelaisvę, pakylėdama virš totalitarinės visuomenės gniaužtų?

„1984-ųjų“ atspindžiai šiuolaikiniuose romanuose

Perskaitę G. Orwello „1984-uosius“ galime pajusti šio distopinio pasakojimo dvelksmą šiuolaikiniuose ir populiariuose romanuose, tarkime – „Bado žaidynės“, „Divergentė“ arba „Tarnaitės pasakojimas“. Veronicos Roth knyga „Divergentė“ skaitytojams neretai primena Suzanne Collins trilogiją „Bado žaidynės“, nes abiejose vaizduojamas žmonių suskirstymas į tam tikras grupes. Tačiau šie kūriniai gali būti gretinami ir su G. Orwello distopija: visus jungia vienas ryškus motyvas – valdančiųjų despotizmas ir žmogaus laisvės apribojimai. Ne veltui šis autorius įkvepia rašyti laiko išbandymus įveikiančius kūrinius, tokios istorijos – sukrečiančios, siaubingos, tačiau kupinos vilties ir stiprybės. 

Dar viena knyga – Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ – kritikų dažnai yra lyginama su G. Orwello romanu. O ir pati autorė neneigia savo simpatijų šiam rašytojui. Tarp šių kūrinių galime pastebėti panašumų ir skirtumų. Abiejuose pasakojama apie itin griežtas visuomenės santvarkas, kuriose nėra vietos meilei ir intymumui. Taip pat visi šių distopinių pasaulių gyventojai privalo klausyti valdžios, jai nesipriešinti, kitaip susilauks bausmės arba mirties.

M. Atwood kūrinyje aprašomos visus stebinčios „akys“ (primenančios G. Orwello romane minimus šnipus arba visur, net ir privačiuose butuose, įmontuotus ekranus, perspėjančius: DIDYSIS BROLIS STEBI TAVE). Galime pastebėti dar vieną skirtumą tarp šiųdviejų kūrinių: Okeanijos valstybėje nerasime aiškiai užrašytų taisyklių, nors visi žmonės supranta, ko jie negali daryti, o Gileade – taisyklės griežtos ir nuolat garsiai afišuojamos. 

Galiausiai abu kūriniai, tiek G. Orwello „1984-ieji“, tiek „Tarnaitės pasakojimas“, visame pasaulyje yra itin populiarūs, aktualūs ir verčiantys susimąstyti, taip pat skaitytojams sukeliantys įvairių jausmų: nuo pykčio, gailesčio iki susižavėjimo. Tokius visame pasaulyje pripažintus kūrinius pamiršti sunku. Galime pamėginti įsivaizduoti – ar toks distopinis pasaulis įmanomas realybėje? Ko gero, taip, prisiminkime, kaip naciai siekė atskirti žydus nuo viso pasaulio uždarydami į getus ar koncentracijos stovyklas ar žudydami. Arba kaip sovietai neretai išskirdami šeimas, vyrus nuo moterų, veždavo lietuvius į Sibirą, liepdavo dirbti ir klausyti valdžios, o nepaklususiesiems grėsdavo mirtis. Šiandienė Šiaurės Korėja taip pat primena G. Orwello knygoje aprašomą Okeanijos valstybę: šalyje gauti informacijos iš užsienio žiniasklaidos – draudžiama, o vaikams nuo gimimo stengiamasi įteigti pageidaujamas  pažiūras ir valstybinę ideologiją. 

Taigi G. Orwello romane „1984-ieji“ pristatomas totalitarinės valstybės paveikslas, kurios gyventojai paversti marionetėmis, beveik nejaučiantys jokio džiaugsmo, meilės ar vilties. Stipriai suvaržyta žmogiškoji laisvė ir individualumas, o asmeninis gyvenimas itin glaudžiai susipynęs su socialiniu. Tačiau Vinstono Smito tikėjimas ir nematoma kova su tironija suteikia vilties, kad pasaulis gali pasikeisti.

Ši viena garsiausių visų laikų distopijų skaitytojams perteikia žinią – net ir blogio valdomame pasaulyje žmogus turi tikėti, kad ir kas nutiktų, ir neišduoti savo jausmų bei ambicijų. Ir nors šiandien gyvename laisvame pasaulyje, tačiau gretimose ir tolimesnėse užsienio šalyse matydami įsigalėjusį despotizmą, žmogaus laisvių ir teisių pažeidimus, kai nekalti už savo laisvę kovojantys žmonės sodinami į kalėjimus, nuodijami, dingsta be žinios ar net nužudomi, iš G. Orwello „1984-ųjų“ galime daug ko pasimokyti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien