G. Rossini opera „Turkas Italijoje“ ir pokalbis su operos soliste K. Bonté

Kokį „Turką Italijoje“ kuria režisierius Andrusas Vaarikas?

Režisierius Andrusas Vaarikas nusprendė operą scenoje pateikti visiškai originaliu, jo nuomone, vieninteliu šiandien įsivaizduojamu būdu – Poeto personažas – prodiuseris, o kiti veikėjai – tarsi jo paties surežisuoto realybės šou dalyviai. Manau, režisierius norėjo perteikti šiuolaikinės žiniasklaidos poveikį žmonėms, patekusiems į šio monstro akiratį.

Jūs įkūnijate turkę Zaidą, papasakokite apie ją.

Čigonė Zaida buvo priversta bėgti iš princo Selimo haremo, nes ją neteisingai apkaltino neištikimybe. Siaubingai sielvartaudama, nes tebemyli princą, ji nori sugrįžti pas jį. Kurdama Zaidos personažą ją mačiau ir kaip labai stiprią moterį, ir kartu labai trapią, naivią. Tačiau operos pabaigoje, žinoma, laimi jos atkaklumas ir noras susigrąžinti Selimo meilę. 

Ko ši veikėja reikalauja iš Jūsų vokaline ir vaidybine prasme?

Šioje partijoje daugiau dainavimo ansambliuose negu solinių vietų. Tad vokaline prasme tai nebuvo ypač sudėtinga. Tačiau ansamblinis dainavimas reikalauja didelio susitelkimo. Su scenos partneriais turėjome labai atidžiai klausytis vieni kitų. 

„Turkas Italijoje“ – mano pirmasis prisilietimas prie komiškos operos, tad vaidybine prasme Zaida retkarčiais vertė išeiti už savosios komforto zonos ribų. Džiaugiuosi galimybe įkūnyti Zaidą, nes kūrybinio proceso metu daug išmokau, sužinojau, patyriau. 

Plačiau papasakokite apie „Turko Italijoje“ kūrybinį procesą – repeticijas.

Mėnuo iki premjeros buvo labai intensyvus, kartais net atrodydavo, kad iš teatro taip ir nebuvau išėjusi. Kiekvienas operos pastatymas suteikia galimybę augti, tobulėti, išmokti ir sužinoti. Pirmą kartą teko dirbti su Estijos koncertine įstaiga „Promfest“ ir Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvu. Esu labai dėkinga solistams, choro artistams, orkestro muzikantams ir visai kūrėjų komandai už profesionalumą, žinias ir palaikymą. Šį kūrybinį procesą prisiminsiu kaip nepaprastai malonią patirtį. 

 „Turkas Italijoje“ įvyko Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir Pernu žiūrovų akivaizdoje. Pasidalinkite įspūdžiais apie skirtingas auditorijas, skirtingas scenas.

Man pasirodė, kad žiūrovas Kaune buvo santūresnis, Pernu – laisvesnis. Tačiau klausytojas man visur yra labai brangus, visada atiduodu visas jėgas įkūnydama personažą, kad ir kokioje scenoje būčiau. 

Šioje versijoje „Turkas Italijoje“ nardinamas į šou pasaulį. Kur norėtumėte nusikelti Jūs?

Labai norėčiau nusikelti į XIX a. – romantizmo epochą. Mane žavi šio meto dvasia, architektūra, kultūra. Būtent šioje epochoje suklestėjo ir operos žanras. Nors svajonė nėra reali, mintimis vis nusikeliu ten.