2021 08 30
bernardinai.lt
Vidutinis skaitymo laikas:
G. Varno spektaklis pagal A. Huxley’io distopiją vers pamąstyti apie mūsų pasaulį

Rugsėjo 3 ir 4 d. Valstybiniame jaunimo teatre vyks režisieriaus Gintaro Varno spektaklio pagal vieno įtakingiausių XX a. rašytojų – brito Aldouso Huxley'io – knygą „Puikus naujas pasaulis“ premjera.
Pasak teatro vadovo Audronio Liugos, teatrui yra didžiulis iššūkis ryžtis perkelti į sceną tokios apimties kūrinius kaip šis.
„Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad toks kūrinys kaip Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“ atsiranda Jaunimo teatro scenoje. Šis spektaklis gal net geriausiai iš visų šiandien repertuare esančių pavadinimų atitiks šio teatro – Jaunimo teatro – pavadinimą. Ant scenos bus daug jaunų žmonių, jaunų aktorių, net jauniausios kartos, dar studijuojančių aktorių ir kiek vyresnių“, – premjerai skirtoje spaudos konferencijoje teigė teatro vadovas.
1932-aisiais pasirodžiusiame svarbiausiame savo gyvenimo kūrinyje, kuris skamba kaip pranašiška XXI a. pradžios antiutopija, A. Huxley’is išpranašavo bauginantį ateities pasaulį.
„Visi jaučiame, kad gyvename ant kažkokios keteros, kai kažkas pasibaigia ir kažkas, kas vyko iki tol, šauna į viršų. Noras ilgai ir laimingai gyventi, turėti šiandien viską, nes rytdiena yra neaiški ir nenuspėjama, tampa didžiuliu filosofiniu, globaliu iššūkiu. Galima sakyti, šis spektaklis, nors A. Huxley knyga parašyta praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, įtaiko ir į mūsų amžiaus trečiąjį ar ketvirtąjį dešimtmetį. Kuo daugiau galvoji šia tema, tuo labiau atrodo, kad pati knyga ne tik nepaseno, bet ir kažkuo pralenkia esamąjį laiką“, – kalbėjo A. Liuga.
Mūsų laikų puikus naujas pasaulis – tai naujas visuomeninis mąstymas, pagrįstas civilizacijos pasiekimais, verčiančiais siekti gerovės, laimės ir socialinio stabilumo aukojant asmens laisvę ir individualumą. Globaliame pasaulyje tokį mąstymą formuoja valstybė, padedant didžiosioms korporacijoms išrandanti ekonominės gerovės modelius be prievartos kontroliuoti ir valdyti mases. Visuotinai diegiama lengvos laimės ir malonumų minkštoji galia užkariauja didžiąją visuomenės dalį ir demokratinėse, ir totalitarinėse valstybėse.
„Dabar visas Vakarų pasaulis gyvena Huxley’io išpranašautame pasaulyje, – svarstė režisierius G. Varnas primindamas ir lygindamas dvi reikšmingiausias XX a. sukurtas utopijas: George’o Orwello „1984“ ir A. Huxley’io „Puikus naujas pasaulis“. – Šis spektaklis įdomus tuo, kad vers pamąstyti apie mūsų pasaulį. Ir tai nėra ko nors kritika. Nors aišku – kiekvienas spektaklis yra ko nors kritika. Aš bent jau stengiuosi nedėlioti taškų, kad vieni yra geri, o kiti blogi. Tas pasaulis turi daug malonių, traukiančių momentų. Ponai mieli, kas nenorėtų gyventi pasaulyje, kuriame visi laimingi? Kuriame nėra nei ligų, nei senatvės, nei kančių? Visi tik svajoja apie tai. Tokį pasaulį ir kuria Huxley’is. Kas iš to išeina? Išeina kažkas…“
Kita vertus, G. Varno teigimu, šalia plėtojama ir pagrindinio personažo – jaunuolio, gyvenančio keistoje terpėje, istorija: gimusio ir užaugusio indėnų rezervato aplinkoje, bet visą gyvenimą besimokiusio iš vienintelės knygos – pilno Williamo Shakespeare’o raštų rinkinio.
„Jis mokėsi tik iš Shakespeare’o. Tai labai svarbus dalykas, ką Huxley’is nori pasakyti – kad būtent Shakespeare’as ir visos jo aistros Džonui tampa senojo, ar mūsų, pasaulio pagrindiniu atstovu ir matmeniu matuojant naująjį pasaulį, kuris, kaip jis sako, yra tiesiog pigus“, – esmines idėjas aiškino G. Varnas.
Spektaklyje vaidinantis aktorius Vytautas Anužis priminė, kad ir pats A. Huxley įpusėjęs rašyti romaną negalėjo patikėti, kaip sparčiai artėjama prie naujojo pasaulio, kurį aprašo.
„Aš galvoju, mes niekada į šį pasaulį neateisime, – svarstė V. Anužis. – Ši utopija turi vieną dalyką – fiksaciją. Ta realybė užfiksuota. Taip ir mano personažas, to pasaulio valdytojas, ideologas, sako: svarbiausias dalykas yra pastovumas, pastovumas ir dar kartą pastovumas. Mums atrodo, kad tas žodis – pastovumas – yra kažkoks neideologinis, neturintis filosofinio užtaiso. Bet tai yra pati pagrindinė paradigma – kai yra pastovumas. Ir tam pastovumui yra paaukoti trys banginiai, ant kurių stovi mūsų dabartinė civilizacija. Didysis menas, mokslas ir Dievas, religija. Visa tai neturi keistis. Bet mes dar, ačiū Dievui, keičiamės. Mes judam. Mūsų neužfiksavo iki galo. Vadinasi, viltis yra, kad nenukeliausime į šį pasaulį. Taip, šis pasaulis nuostabus, bet jame prarastas tikrasis senojo pasaulio – Shakespeare’o pasaulio – žmogiškumas.“
Šitaip naujame pasaulyje žmonėms skiepijamą meilę savo vergijai, pasak A. Huxley’io, galima įtvirtinti įvykdžius gilią vidinę revoliuciją žmonių protuose ir kūnuose. Revoliucija prasideda nuo pat gimimo ir vaikystės. Formuojama puikaus naujo pasaulio visuomenė skirstoma į išrinktųjų elito ir „runkelių“ grupes. Paauglystėje skiepijamas beskausmio ir bejausmio darbo ir malonumų kultas. Bet koks savarankiško mąstymo daigas išraunamas. Skausmą mokoma malšinti somos narkotiku. Paradoksalu, kad tokios visuomenės atstovai mano, jog gyvena ir veikia savo laisva valia. Aprašydamas puikų naują pasaulį, A. Huxley‘is iš ano laiko ragina priešintis jam, ieškant autoritetingų sąjungininkų senajame pasaulyje. Pavyzdžiui, tokių kaip Shakespeare’as.
Pirmą kartą Lietuvos scenoje interpretuodamas A. Huxley‘io kūrybą G. Varnas gvildena esminius jauno žmogaus pasirinkimo šiandieniame pasaulyje klausimus. Anot režisieriaus, A. Huxley’io distopija kelia bauginančią dilemą tarp laimės ir laisvės. Naujajame pasaulyje šios sąvokos tampa antagonistėmis. O jeigu taip, tai koks žmogus tarp dviejų pasirinkimų – laimės ar laisvės – rinksis pastarąją? Mes nesame taip toli nuo bauginančio puikaus naujo pasaulio. Vartojimo, pramogų ir gerovės visuomenės neišvengiamai ugdo nuo tų dalykų priklausomus žmones.
Režisieriaus Gintaro Varno spektaklio pagal Aldouso Huxley’io knygą „Puikus naujas pasaulis“ (iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis) premjera – 2021 m. rugsėjo 3, 4 d.
Scenografijos dailininkas – Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius, lėlių dailininkė – Julija Skuratova, kompozitorius – Dominykas Digimas (spektaklyje naudojama kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muzika), vaizdo projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas, režisieriaus asistentė – Justina Mykolaitytė. Vaidina: Vytautas Anužis, Matas Sigliukas, Sergejus Ivanovas, Aldona Bendoriūtė, Dovilė Šilkaitytė, Gabrielė Ladygaitė, Jonė Šadeikė, Jovita Jankelaitytė, Simonas Storpirštis, Matas Dirginčius, Gytis Laskovas, Karolis Kasperavičius, Ieva Kaniušaitė, Povilas Barzdžius, Rokas Misiūnas, Martynas Berulis, Kasparas Varanavičius, Irena Sikorskytė, Robertas Petraitis, Joris Zaliauskas, Vaidilė Juozaitytė, Anastasija Marčenkaitė, Mantas Pauliukonis.
Bernardinai.lt ir Jaunimo teatro informacija
Naujausi

Menotyrininkas dr. H. Šabasevičius: baroko teatro esmė – stulbinanti tikrovės iliuzija

Vertėjas N. Gitkindas: vertėjo uždavinys yra perteikti tikslias verčiamas rašytojo mintis, vengiant savo traktavimo

Laisvės kovotojo Antano Lukšos 100-ųjų gimimo metinių minėjimas

S. Švečukas aplankė Lenkijoje gyvenančius ukrainiečius

Pastoraciniai apmąstymai apie dalyvavimą socialinėje žiniasklaidoje

Tvarios taikos manifestas: be esminių pokyčių pačioje Rusijoje karas nesibaigs

Kai Bažnyčia mus nuvilia

Kada gerumas sušvinta Dievo dovanotomis spalvomis

Aludės sfinksas

Politologas N. Maliukevičius: „Pagrindinis Rusijos propagandos taikinys yra Vakarų valia remti Ukrainos kovą“

Ir kunigas gali padaryti sunkių nuodėmių
