Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.
Prie namo Šv. Zitos g. Panevėžyje. Iš kairės: Pranas Viržonis, Marija Galiauskaitė (sėdi), Elena Viržonytė, kunigas Antanas Gobis, Konstancija Viržonytė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Elžbieta Viržonienė ir Juozas Viržonis, apie 1939 m. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Rašytoja, dalyvavusi Lietuvos aboliucionistų draugijos veikloje 

Kovo 18-ąją minime rašytojos, visuomenininkės ir aktyvios moterų teisių gynėjos Gabrielės Petkevičaitės (slapyvardžiu Bitė) 160-ąsias gimimo metines.

„Aušros“ ir „Varpo“ laikų rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei (1861–1943) visada rūpėjo moterų problemos: jų švietimas, padėtis šeimoje, buityje, tarnyboje, politikoje ir kt. Tad išsamiau patyrinėkime, ką ši iš turtingos bajorų šeimos kilusi, išsilavinusi moteris šioje srityje veikė, rašė, pasiekė.

1907 m. rugsėjo 23–24 d. rašytoja pirmininkavo pirmajam Lietuvos moterų suvažiavimui Kaune ir skaitė jame referatą, buvo išrinkta į kuriamos Lietuvos moterų sąjungos organizacinį komitetą. Matyt, moterų problemos G. Petkevičaitei buvo tokios svarbios, kad ji neatsisakė dalyvauti ir Moterų suvažiavime Rusijoje, Peterburge, kartu su Žemaite 1908 m. skaitė referatus Peterburgo lietuvių draugijos vakaruose. 

Įspūdžius iš pirmojo Moterų suvažiavimo rašytoja paskelbė „Vilniaus žiniose“ (1907), laikraštyje, kuriame ji keletą metų ir dirbo. Iš straipsnio „Įspūdžiai iš Moterų suvažiavimo“ [1] paaiškėja, kokios problemos buvo akcentuojamos, dėl ko labiausiai pergyventa, susirūpinta. Pirmiausia moterims, – ir ne tik joms, – stinga mokslo, šviesos, žinių. Cituojamas Onos Pleirytės-Puidienės pasisakymas: „Tik mokslas, tik šviesa gali mūs nuoskaudas sumažinti, mūsų skausmus ir vargus pagydyti.“

G. Petkevičaitė taip pat pabrėžė dorą: „Mokslu ir šviesa įgyta dora gali tik visas žmonijos opas gydyti. Be doros niekuomet!“ Rašytoja teigė, kad visos veikiančios partijos taip pat labai mažai kreipia dėmesio į „veikiančių žmonių dorą“. Toliau aštriai pasisakoma prieš prostituciją, smurtą šeimose, girtuokliavimą. Daromos filosofinės išvados: „Kol mūsų lytis bus perkama, o vyrai pirkėjai, tol turėsime vyruose matyti savo interesų priešus. Tol turėsime jungtis į atskiras nuo vyrų draugoves vien apgynimui savo reikalų. Nors tai liūdna teisybė, bet visur žmonių tarpe paplitusi: kad kol viena žmonijos dalis lenksis, tol kita aną jodys sprandais. Galingesnė tauta skaudžia silpnesnę, turtingesnis luomas skaudžia mažiau pasiturintį, valdininkai skaudžia pavaldinius, ponai – tarnus, vyrai – moteris.“

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su Antano Kasperavičiaus šeima Puziniškio dvaro bityne. Puziniškis, XX a. 2 deš. K. M. Varneckio / Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė apie 1935 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Gabrielė Petkevičaitė su draugėmis Klementinos Maculevičiūtės surengtose bitininkų kursuose Tiškevičiaus dvare Deltuvoje 1885 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka

Straipsnyje „Moterų padėjimas ir priedermės“ („Vilniaus žinios“, 1908 m. Nr. 51, 52) G. Petkevičaitė, norėdama surasti atsakymą, kodėl moters padėtis visuomenėje, šeimoje visais laikais buvo nepavydėtina, atsisuka į istoriją, cituoja Senąjį Testamentą. Rašytojai susidaro įspūdis, kad tais laikais moteris buvo ypač nelaiminga ir beteisė: „Moterė, asilas, tarnaitė, jautis, namas – viskas vienoje ir toje pačioje eilėje. Nesunku įsivaizdinti sau anų laikų nelaimingų nelaimingiausį naminį gyvulį – moterę.“

Taip pat minėtame straipsnyje autorė daug vietos skiria pirmajai feministei ir politikei prancūzei Olimpijai de Guž (Olympe de Gouges), kuri Revoliucinio tribunolo buvo nuteista mirties bausme ir giljotinuota. Rašytoja žavisi, kad ši prancūzė leido laikraštį moterų reikalams tvarkyti, taip pat įkūrė keletą politinių klubų, kuriuose užstojo moteris. G. Petkevičaitė ir pati rašė į pirmąjį moterims skirtą laikraštį „Žibutė“ („Lietuvos ūkininko“ priedas, ėjęs 1911–1913 m.), dalyvavo politiniame Lietuvos gyvenime. 1920-aisiais ji buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą kaip Socialistų liaudininkų demokratų partijos atstovė. Dalyvavo Seimo posėdžiuose, dirbo Konstitucijos projekto komisijoje. G. Petkevičaitė kartu su Felicija Bortkevičiene taip pat pretendavo ir į Lietuvos Prezidento postą. Prezidente nė viena netapo, tačiau tai buvo didelis įvykis Lietuvos moterų visuomeniniame gyvenime.

1920 m. rašytojos iniciatyva Kaune buvo įkurta Lietuvos aboliucionistų draugija, kovojusi už prostitucijos panaikinimą. Dar 1910 m. Vilniuje išleistoje brošiūroje „Apie moterų klausimą“ G. Petkevičaitė rašė: „Sakysime, dabar ne sykį tenka skaityti laikraščiuose, kaip vyrai, dūmoje sėdėdami, galvoja, galvas laužo, kokiu būdu patogiau sutvarkyti paleistuvystės namus! Pagalvokime! Jei kuri iš mūsų būtų į tą dūmą įleista, ar ji sutiktų tokį klausimą svarstyti?! Ar ji nepareikalautų, visą savo širdį į žodžius įdėdama, kad ta žmonijos gėda, ta bjauri dėmė kuo greičiau būtų nuplauta nuo to pasaulio!“ [2] 1935 m. prostitučių veikla buvo uždrausta įstatymiškai, priimtas baudžiamojo statuto straipsnis, kuriame numatyta trys metai sunkiųjų darbų kalėjimo tam, kas įsteigs viešuosius namus.

Tarptautiniame moterų kongrese Ženevoje, kur dalyvavo ir G. Petkevičaitė, 10-uoju punktu buvo svarstomas toks įstatymas: „Prekiavimas moterimis paleistuvybės tikslams turi būti draudžiamas ir panaikintas; prostitučių reglamentuotė irgi privalo būti panaikinta, ir nusižengę moralėj vyrai lygiai baudžiami, kaip ir moterys.“ [3] 

Žurnale „Moteris“ (1921 m. Nr. 1) plačiai redakcijos aprašyta, kokie klausimai buvo svarstomi Moterų kongrese Ženevoje. Moterys – karo priešininkės, moterys turi lygias balsavimo teises su vyrais, moterys turi teisę uždirbti tiek pat, kiek vyrai ir kt. Prisimintas ir moterų įnašas Lietuvoje kovojant prieš rusifikaciją (šioje srityje rašytoja taip pat daug nuveikė), lietuviško žodžio laisvę: „Pasiklupdžiusi prie ratelio mokė lietuvė paslaptomis savo vaiką iš maldaknygių lietuviškai skaityti ir kartu daigino savo žodžiais jaunoj širdy tėvynės meilės ir pasiryžimo atžalas.“ Aptarta ištekėjusių ir vienišų moterų padėtis: „Išėjusi už vyro moteris privalo naudotis visomis asmens ir piliečio teisėmis, t. y., moteris turi teisės savo uždarbį ir savo nuosavybę vartot, kaip tinkama, ir vyras neturi teisės elgtis su savo žmona, kaip globėjas su nepilnamete.“ O „Netekėjusi moteris turi teisės reikalauti vaikui iš tėvo lygaus mokslo su kitais jo vaikais, gimusiais po šliūbo“. 

Dėl šeimos palikimo rašytoja taip pat turėjo problemų, bylinėjosi dėl gimtojo Puziniškio dvaro, o tai senatvėje alino jos sveikatą ir neleido laisvai atsidėti kūrybai. Tėvas gydytojas Jonas Leonas Petkevičius testamentu paliko Puziniškį sūnui Leonui, tačiau dvarelio valdymą dvylikai metų pavedė Gabrielei. Rašytoja savo šeimos nesukūrė, tačiau nuo trejų metų augino našlaitį Antaną Kasperavičių, globojo tris brolio Vladislovo vaikus. Mylimos mamos neteko devynerių, todėl daug rūpesčių gležnus mergaitės pečius užgriuvo labai anksti. Savo globotine rašytoja laikė ir Žemaitę. „Petkevičius jaunesnysis, nuo seno nemėgdamas sesers visuomeninės veiklos, reikalavo, kad Gabrielė vykdytų tėvo valią – šeimininkautų Puziniškyje. Bitei tai reiškė galutinai prisirišti prie namų ūkio ir išsižadėti „visų taip brangių širdžiai darbų“. Reikėjo rinktis – ar jau likti aprūpintai, tačiau nuobodžiai senatvei Puziniškyje, ar išeiti tuščiomis rankomis iš namų į savarankišką, prasmingą gyvenimą.“ [4] G. Petkevičaitė pasirinko antrąjį variantą. Pragyvenimui užsidirbdavo mokytojaudama Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Anuomet čia dirbo daug garsių ir gabių mokytojų: Jurgis Elisonas, Jonas Yčas, Jurgis Zikaras, Julijonas Lindė-Dobilas, Matas Grigonis ir kt. 

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1877 m. V. Malinovskio / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė apie 1935 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nuotrauka
Iš kairės: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, brolio sūnus, Antanas Kasperavičius su žmona. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nuotrauka
Iš kairės: veterinaras V. Girdauskas, mokytojas M. Lukšys, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, mokytojas O. Obokevičius Joniškėlyje 1933 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė apie 1940 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Steigiamajomo Seimo narės. Iš kairės: Emilija Spudaitė-Gvildienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Salomėja Stakauskaitė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Panevėžyje 1937 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apsakymų rinkinys „Krislai“ (Vilnius, 1905 m.) 
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Apie moterų klausimą“ (Vilnius, 1910 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Mokinių atsiminimai apie rašytoją gražūs, gal tik vienam kitam ji pasirodė esanti per griežta. Matas Kasperavičius pasakojo: „Mokytoja Petkevičaitė per pamokas rasdavo progos ir laiko pakalbėti apie meilę tėvynei ir gamtai, apie gerą elgesį, darbštumą. Niekados negirdėjom, kad ji reikštų neapykantą kitoms tautoms, nors lenkų klausimas tada buvo labai aštrus.“ [5] Juozas Keliuotis pabrėžė mokytojos autoritetą: „Petkevičaitė visą laiką buvo gerbiama, autoritetinga pedagogė. Niekad ji nesibarė, nemoralizavo. Į klasę ji ateidavo su konspektais. Plačiai dėstė kinų ir ypač indų literatūrą. Klasėje ji buvo labai atvira, pasisakydavo, kokia jos savijauta ir nuotaika. Jos artimo meilė ir visur pasireiškiantis humanizmo principas buvo mūsų pagarbos ir meilės jai pagrindas.“ 

Apie rašytojos pasitraukimą iš Panevėžio gimnazijos 1924 m. Kazimieras Bukauskas taip samprotavo: „Iš mokyklos Petkevičaitė išėjo, kad jai labai pašlijo sveikata, bet tą sveikatą gadino ir norintieji užimti jos vietą. Ji man yra sakiusi, kad nors ir neturinti sveikatos, bet ją kažkas spaudžia iš tos vietos, kažkam reikia jos posto. Yčui, žinoma, reikėjo stipresnio pavaduotojo, juk tekdavo pakariauti su berniukais. Gal Petkevičaitę būtų išstūmę ir anksčiau, bet jos atrama buvo Smetonienė, krikšto duktė.“ 

G. Petkevičaitė parašė apsakymų, kuriuose ypač didelį dėmesį skyrė socialinėms problemoms, neturtingų moterų, vaikų skurdui („Homo sapiens“, „Dievui atkišus“). „Karo meto dienoraštyje“ smerkė karą ir jo užmačias („Baisesnio nieko sau įsivaizduoti negaliu! Ne tik dėl to, kad atsidursime po kariuomenės arklių kanopomis… Tas likimas visus laukia, bet… bet… Neišeina man iš galvos vienas jaunose dienose skaitytas straipsnis… Kaip pagalvoju, kraujas stingsta gyslose… Mes tai mes, bet kas su vaikais daryti?!“ [6]), senatvėje rašė romaną „Ad astra“, kuriame prisiminė ir savo dienas Puziniškio dvare. Į šį kūrinį įpynė nemažai autobiografijos detalių iš savo turiningo, spalvingo, įdomaus gyvenimo. 

Šaltiniai:

1 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Raštai, IV t. Pasikalbėjimai. Vilnius, 1967, p. 262–264.

2 G. Petkevičaitė. Apie moterų klausimą. Vilnius, 1910, p. 12.

3 Tarptautinis moterų kongesas Ženevoje // Moteris, 1921, Nr. 1, p. 2, 5.

4 Juozas Jasaitis. G. Petkevičaitė-Bitė. Vilnius, 1972, p. 94.

5 Teresė Bukauskienė. Pedagogė G. Petkevičaitė-Bitė. Vilnius, 1988, p. 152, 155, 136.

6 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Karo meto dienoraštis, I t. Panevėžys, 2010, p. 38.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.