2021 02 07

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Gailestingumo saulės užtekėjimas

Unsplash.com nuotrauka

Kai Jėzus nuėjo į Petro ir Andriejaus namus, kur Simono uošvė gulėjo karščiuodama, gandas apie Jį jau buvo pasklidęs po visą Galilėją (Mk 1, 28). Jis buvo padaręs tik vieną stebuklingą ženklą – išvaręs netyrąją dvasią iš apsėstojo, ir daugeliui tarsi nuo akių žvynai nukrito, nes jie ėmė suvokti, kad Atėjusysis yra ne tik pranašas, bet Tas, be kurio jų ateitis neįsivaizduojama be Jo. Taigi nuo šiol Jėzaus žodžiai bei darbai tapo malonės masalu tiems, kuriuos Jis iš anksto buvo numatęs atpirkti, jiems dar net negimus.

Simono uošvės pagydymas – pašaukimas naujai tarnystei tos, kuri tuometinėje žydų kultūroje mažai ką reiškė, nes moterys buvo laikomos antrarūšėmis visuomenės narėmis. Nors šeimose vaikai buvo mokomi motinas gerbti, bet vyrai į savo žmonas žiūrėjo kaip į tam tikrą nuosavybę… Verkiant reikėjo naujojo Adomo atėjimo bei dieviško gailestingumo skelbimo, liudijančio, kad lyčių nelygybei atėjo galas, nes (…) nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!

Kai Jėzus priėjo prie karščiuojančios ligonės, pakėlė ją už rankos, „sudraudė karštinę, ir toji pasiliovė“ (Lk 4, 39); ji bematant išgijo, „ir galėjo jiems patarnauti“ (Mk 1, 31). Mesijas žinojo, kad jos dėkingumas Jam (ne tik už jai padovanotą sveikatą) nesulaikomai veršis viso gyvenimo nuoširdžia tarnyste aplinkiniams, primenančia, kad ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.

Nors Išganytojo laiminančios bei neužmirštamą gydančio prisilietimo pojūtį dovanojančios rankos dėl žmonių nedorybių bus prikaltos ant kryžiaus, ir iš pirmo žvilgsnio atrodys, kad Nemirtingasis patyrė galutinį fiasko, tačiau kaip tik tuomet Jis daugybę žmonių patrauks prie savęs (Jn 12, 32). Prisikėlęs iš numirusių, Jis pasirodys savo mokiniams ir apaštalui Tomui sakys: Apžiūrėk mano rankas… O kai Tomas tarsi visos kūrinijos vardu iš nuostabos sušuks: Mano Viešpats ir mano Dievas!, nesulauks Mokytojo pagyrimo, nes tūkstančius kartų yra palaimingiau, nematant gyvojo Dievo veido, Jo garbei bei artimo labui kasdien triūsti taip, kad Jėzaus žodžių tiesa: Palaiminti, kurie tiki nematę!, taptų visų mūsų gyvenimo pastangų apvainikavimu.

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tai – dorybingoji tarnystė, kai mūsų motyvacija skleisti gerų darbų šviesą kyla iš vis augančios draugystės su Viešpačiu, nes, būdami pašaukti laisvei (Gal 5, 13), esame kviečiami vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas Įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Argi Viešpats netrokšta mus išvaduoti iš bet kokio atsainaus požiūrio į atliekamą kad ir menkiausią darbą, kad, išlaisvinti iš vidinių sužeidimų, viską darytume, laikydamiesi Jo tiesos, atveriančios mums laisvės džiaugsmo duris?

Teologo Silvano Fausti, SJ, žodžiai pasižymi įžvalgumu: „Tarnavimas gali atrodyti menkas dalykas, tačiau tik juo galima visa pakeisti. Pasaulis iš tiesų yra didelė rinktinių patiekalų puota. Tačiau čia galioja vienas labai konkretus įstatymas. Reikia valgyti su pusantro metro ilgio šakutėmis. Pragaras yra ten, kur kiekvienas, mėgindamas valgyti, pats miršta iš bado ir nuduria šalia esantįjį. Rojus yra ten, kur kiekvienas maitina kitą: taip valgo visi ir kiekvienas mėgaujasi, galėdamas duoti ir patirti geranoriškumą bei meilę.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ryškiausiai viską pamatome, kai tikroji šviesa ima šviesti gimtosios nuodėmės padarinių sužalotame žmogaus gyvenime. Evangelija liudija, kad, vakarui atėjus, visi Kafarnaumo ligoniai bei demonų apsėstieji rinkosi pas Jėzų (žr. Mk 1, 33). Nusileidus saulei, užtekėjo Mesijo gailestingumas… Vakaro prieblandoje įvykę neregėti išgydymai pakeitė žmonių sielas, kūnus bei likimus. Išgydytieji tapo tarsi ryškiomis žvaigždutėmis dangaus skliaute, nes iš jų širdžių ėmė sklisti nesulaikomi džiaugsmo spinduliai bei dėkingumo šūksniai, liudijantys, jog tikrai į žemę atėjo Dievo karalystė, ir jos Karalius yra įsikūnijusi Meilė.

Po gausybės pagydymų ir trumpo poilsio Jėzus labai anksti, dar neprašvitus, atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Tai labai primena Velykų rytą, kai moterys „labai anksti“ (Mk 16, 2) atėjo prie Jėzaus kapo. Nenutrūkstama bendrystė su Tėvu – kasdienė Sūnaus duona ir gyvojo vandens šaltinis, kurio perteklius teka ant sergančiųjų, kai Jėzus jiems dovanoja nuodėmių atleidimo ramybę bei sielos ir kūno sveikatą, tačiau Jo malda merdint: Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią, reiškia, kad Atpirkėjo paskutiniai žodžiai, ištarti žemėje, per Jo mirtį bei prisikėlimą iš numirusių galutinai sutaikė žmoniją su Dievu Tėvu. Taigi Jėzaus malda – didysis tamsos priešnuodis ir raktas į Šviesos karalystę. Tai – mūsų gyvenimo credo.