Gal galima ir nekirčiuoti?

Nė vienas iš šių dėmenų netrukdo žmogui gerai gyventi, gerai jaustis. Bet tik tokioje aplinkoje, kur ir kiti savo kalbos nekontroliuoja, kai kalbėjimo lygis atitinka suvokimo lygį. Mūsų kalbėjimas priklauso nuo aplinkos, nuo tų, su kuriais kalbamės. Tiems, kuriems lietuvių kalbos kirčiavimas per sunkus, galima pasiūlyti: tai gal gali ir nekirčiuoti, kam vargintis? Deja, negali. Negali žodžio ištarti be kirčio. Mūsų ir ankstyvųjų raštų didelė dalis sukirčiuota – dėkingi turime būti jų autoriamas, rengėjams. Ir dabar norime, kad lietuvių kalbos vadovėliai būtų kirčiuoti.

Bet ar ne iš čia, ar ne iš kirčių ir net priegaidžių matymo susiformavo „moderni“ mintis, kad tą kirčiavimą, kaip ir kitus bent rekomenduojamo lietuvių kalbos taisyklingumo dalykus, ir sugalvojo kalbininkai, nebūtų jų, jų norų, reikalavimų, būtų lengviau. Kalbininkė akcentologė Petronėlė Bernadišienė puikiai mokėjo kirčių „raštą“. Kai jau nebedirbo Pedagoginiame institute, ji nieko neberašė, tik kirčiavo, – prisiminė jos vyras. O ką kirčiavo – kirčiavo liturginius tekstus, su pagalbininkais talkino kunigui Vaclovui Aliuliui.

Įspūdinga: žymėti žodžių kirčius, priegaides koks įstabus raštas, kaip smagu tokį raštą mokėti, lyg kokį viršraštį; kirčiai ir priegaidės juk viršum žodžių, virš skiemenų… Tai ženklai, ženklinimas to, kas yra pačioje kalboje, kas nesugalvota, neišgalvota. Ankstyvųjų lietuvių kalbos gramatikų ambicija – parodyti, kad ji yra gramatiška, remiasi dėsniais. Reikia gerai kalbą girdėti, iš girdėjimo-kalbėjimo suvokti jos struktūrą, sistemą. Ir žodžių, jų fonetikos ir morfologijos, ir sakinių (sintaksės) ir kirčių, intonacijos (prozodijos). Tad aišku, kad nekirčiuotai (apie priegaides vis sunkiau kalbėti) lietuviškai kalbėti mes negalime.

Daugeliu atvejų žodis duotas su kirčiu, tik jis nėra pastovus, kinta, šokinėja, kaip sakoma, bet ne atsitiktinai, o dėsningai. Ir čia susiduriame su taisyklėmis. Tik iliuzija, kad gimtoji kalba mums duota, laisvai kalbame ja tarsi ir nežinodami jokių taisyklių, netgi nežinome, kad kirčiuojame, kad linksniuojame, asmenuojame. Tarmės – ta pati lietuvių kalba, taip pat sistema, struktūra, laikoma dėsnių. Taisyklingai kalbėti kuria nors lietuvių kalbos tarme reiškia (ir nežinant, ir žinant) laikytis jos dėsnių.

Visuomenė gali ir turi dalyvauti kalbos svarstymuose, kalbos politikoje. Būtų gerai, kad be neapykantos, suvokdama, kad kalbininkai veikia ne tik kaip visuomenės, bet ir kaip pačios kalbos įgaliotiniai. Kad jų įgaliojimai kyla iš kalbos jutimo, pažinimo, iš jos dėsnių suvokimo. Iš žinojimo, kad nekirčiuojant lietuviškai kalbėti „neišeina“. Vengiu sakyti „negalima“, daromės „draudimams“ alergiški, nors ir be reikalo.

Kalbos dėsnių pažeidimų, beje, randasi ir kalbai vystantis; deformacija gali būti ir formacija. Ir todėl kalbos dėsniai veikia švelniau, ne taip griežtai kaip gamtos. Kalbos teisė nėra baudžiamoji, bet teisė. Valstybės paprastai turi valstybinę kalbą; kalba yra šalies Konstitucijos globojama. Ji negali būti priešinama asmens laisvei. Laisvė yra laisvė kalbėti gimtąja, kita arba kitomis kalbomis. Tai, kas kyla iš kalbos konstitucinio statuso, gali kirstis su asmens norais, sakysime, viešai kalbėti necenzūriniais žodžiais. Svarbus yra viešo kalbėjimo, viešos kalbos statusas. Čia kalba patenka į viešosios tvarkos, o siauriau žvelgiant, ir į etiketo lauką, į tam tikras reglamentacijas, susijusias ir su tam tikrais pasirinkimais.

Taisyklingas, tinkamo tono kalbėjimas priklauso žmogiškosios tvarkos siekiniams, netgi prestižui. Žmogiškoji tvarka kyla iš bendruomenės, iš žemiausių, pirminių užuomazgų perauga į sudėtingas, daugiapakopes sistemas. Pats vienas žmogus, nors tai ir sunkiai įsivaizduojama, nėra įpareigotas jokiai tvarkai, jokiam „kirčiavimui“. Tvarka gali būti suvokta kaip „viršraštis“, kaip ženklai virš pirminių santykių, elgsenų, laikysenų. Toks daugiakryptis kalbinis „eismas“. Ir šiuo požiūriu žmogiškoji tvarka artima kirčiavimui (prozodijai), ženklų žymėjimui: čia taip, o čia kitaip, čia tik siauras takas, o čia jau platesnis kelias. Lyg koks žemėlapiavimas – tokia sąvoka, atsiradusi iš literatūros geografijos ir įgaunanti galią plisti – kaip ženklinimo, žymėjimo būdas.

Kam nepriimtinas kalboje norminimas, taisyklių laikymasis gyvenimą lengvinti galėtų aplinka, kur kalbama taip, kaip visiems priimtina: tarme, slengu, puskalbe, keliomis kalbomis. To niekas ir niekada nebandė reglamentuoti, tai ir neįmanoma. Kalba ima reikalauti aukštesnio, sąmoningesnio lygio, kai ji ima veikti kaip kreipimasis į kitus, kaip pranešimo instrumentas. Instrumentas, kurį dera valyti, šluostyti, prižiūrėti, keisti kas susidėvėję, nebetinkama. Čia ir iškyla kalbininkų, kaip kalbos specialistų, jų kompetencijų problemos. Sutiksime, kad ir tarp kalbininkų yra ir žmonių, neturinčių empatijos gimtajai kalbai, be įgimtos kalbos klausos. Nežinau, ar yra muzikantų be geros muzikinės klausos. Jei ir yra, jiems sunku. Sunku ir kalbininkams be kalbos klausos – reikia ieškotis kitų svertų, griebtis kraštinio liberalizmo.

Visuomenė gali ir turi dalyvauti kalbos svarstymuose, kalbos politikoje. Būtų gerai, kad be neapykantos, suvokdama, kad kalbininkai veikia ne tik kaip visuomenės, bet ir kaip pačios kalbos įgaliotiniai. Kad jų įgaliojimai kyla iš kalbos jutimo, pažinimo, iš jos dėsnių suvokimo. Iš žinojimo, kad nekirčiuojant lietuviškai kalbėti „neišeina“. Vengiu sakyti „negalima“, daromės „draudimams“ alergiški, nors ir be reikalo.

Tam tikri žmogiškosios tvarkos elementai, kaip ir kalbėjimo galimybės, žmogui yra įgimtis. Įgimta elementari kalba, elementari tvarka. Patirtis gilėja iš galimybių patirti. Kalba gilėja, turtingėja, vystantis įgimtoms kalbėjimo galimybėms, jas sąmoningai vystant mokyklose, universitetuose. Įgimta, jei įgimta, ne tik ką nors gebėti (taip pat ir kalbėti), bet ir gebėjimą plėsti, didinti, gilinti – ne tik ugdymu, bet ir saviugda. Kalbos mokslas turi savitą ir neišsemiamai turtingą objektą. XIX amžius, kurį galima būtų vadinti ir lyginamosios kalbotyros amžiumi, kalbos mokslui yra suteikęs patikimą pamatą. Lietuvių kalbos akmenys sumūryti tame pamate. Labai svarbu, kad ir moderniojoje kalbotyroje lietuvių kalba dalyvautų ir savo duomenimis, ir savo tyrėjais, patikimais tų duomenų valdytojais. Kalba yra sritis, kurioje gamta ir sąmonė veikia kaip sudėtingas vienis. Labiausiai šį mįslingą vienį praskleidžia poezija – aukščiausia kalbinė tvarka.

Patikimiausia kalbos gynyba yra ja kalbančiųjų skaičius. Kalba gyva kiekvienu ja kalbančiuoju. Ne tik gimtakalbiu. Deja, lietuvių kalba bekalba vis mažiau; nepasiguosime tik susikalbančiais emigravusiųjų vaikais. Tik susikalbėti yra skurdas, žeminantis kalbantįjį, vargas, kurio žmogus nori išvengti, pereiti į lengviau vartojamą kalbą.

Menkakalbių, jei ir gimtakalbių, „prestižą“ bandoma palaikyti (ir kai kurių kalbininkų) kalbėjimo intymumo argumentu. Esą negalima kritikuoti, bandyti taisyti to, kas yra intymu. Taip, žmonės vienas su kitu turi būti atsargūs. Bet viešo kalbėjimo kritika nėra skaudesnė, tarkime, už kūrybos kritiką. Kritika taip pat turi savo dėsnius, kurių reikia laikytis. Kaip ir visa žmogaus elgsenų, laikysenų raiškų skalė, taip ir kalbėjimas nėra tik intymus arba tik viešas. Kas bandytų kaip nors reglamentuoti intymiąją kalbą, skirtą vienai ar vienam, arba intymųjį raštą (laiškus, dienoraščius). Ir vėlgi – ir intymioji žmogaus sfera jo paties pastangomis gali (ir turi ) būti gryninama, darytis kilnesnė, tad ir kilmingesnė. Pridurtina – kritinis santykis yra būtinas mąstančiajam. Kritika neatsiejama nuo savikritikos ir nuo savo kalbėjimo savirefleksijos. Negalima atskirti kalbos ir mąstymo; atidžiai ir geranoriškai „tiesinamas“ sakinys tiesina ir minties kelią. Prasta, skurdžia kalba negalima išreikšti gilios, savitos minties.

Pagalvokime: juk neužtenka paskelbti, kad Lietuva yra valstybė, prisieina formuoti jos apsaugą, įstatymus, institucijas. Tad neužtenka ir kad lietuvių kalba kaip valstybinė įrašyta Lietuvos Konstitucijoje. Ir kaip Konstitucijos subjektas (paprasčiau būtų sakyti, kad kaip konstitucinė vertybė, bet ir su vertybėmis mūsų santykiai komplikuoti) lietuvių kalba turi turėti tam tikrą apsaugą, gynybą, priežiūros institucijų, kurios užtikrintų jos gyvybinę erdvę, vartojimo sferas. Jos, deja, siaurėja. Užtenka pažvelgti vien į viešuosius pavadinimus – ne tik Vilniuje.

Patikimiausia kalbos gynyba yra ja kalbančiųjų skaičius. Kalba gyva kiekvienu ja kalbančiuoju. Ne tik gimtakalbiu. Deja, lietuvių kalba bekalba vis mažiau; nepasiguosime tik susikalbančiais emigravusiųjų vaikais. Tik susikalbėti yra skurdas, žeminantis kalbantįjį, vargas, kurio žmogus nori išvengti, pereiti į lengviau vartojamą kalbą. Europos Sąjunga, kaip supratome ir iš paskutinio ilgo viršūnių posėdžiavimo, žada Lietuvai ir Latvijai kompensacijų už didelę emigraciją. Kompensacija priklausytų ir abiem gyvosioms baltų kalboms – už kalbėtojų „emigraciją“ iš jų.

Bet gal tik mes patys sau tegalime bandyti šias prarastis kompensuoti?