2021 03 25

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Gandrai

Šalia sodybos – kasmet. Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Laiko, kaip ir minties tėkmės, nesustabdysi. Daug kas keičiasi, tačiau ir kartojasi. Andai tie patys gamtoje stebimi metų reiškiniai, nors ir jie kartais būna truputį kitokie. Kaskart dvelkia naujais sielos virpesiais, atspalviais.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ir labai vienodas paukščių gyvenimas: peri, jaunikliai mokosi skraidyti, daugelis žiemoti išskrenda į šiltus kraštus, vėl sugrįžta. Viskas kartojasi, tačiau kiekvienąkart žavingai, ne monotoniškai. Gamtoje nėra tuščios arba įgrisusios monotonijos. Ypač, kai stebi paukščių gyvenimą. Andai – gandrų. Kiekvieną pavasarį sodybose ir prie jų nuo balandžio mėnesio iki rugpjūčio pabaigos šeimininkauja šie įstabūs Dievo kūriniai.

Kad ir mano sodyboje maždaug už septyniasdešimties metrų ant elektros stulpo jų lizdas. Dvidešimt ir daugiau metų jie renka maistą didelėje sodybos teritorijoje. Vieta – žema, kaimas nuo labai senų laikų įsikūręs, manding, ledynų suformuotame keliolikos kvadratinių kilometrų slėnyje. Jame net karštoką vasarą neišdžiūsta žolė. O jeigu dar dažnokai lyja – gandrams tikra karalystė sodyboje. Maisto – sočiai. Gal todėl jie kasmet ir į mano žalią oazę atskrenda. Kartais gal ir tie patys, prieš metus ar dvejus išperėję vaikus. Juk jie tokie panašūs, kad kartais pagalvoju, ar ne tie patys sugrįžta prie sodybos perėti. Gal tik ornitologai galėtų pažinti – ar tie patys, ar kiti gandrai atskridę. Bet tai – nesvarbu.

Džiaugiuosi, kad lizdas nė karto nebuvo tuščias. Tegul jame ir tik penkis mėnesius kleketuojama, bet išauga jaunikliai, – to kerinčio reginio pasisemiu visiems metams. Sugrįžus į sostinę neblėsta įspūdžiai, patirti kažkur tolimame žemės pakraštyje. Ypač kone kiekvieną atšiauraus 2021-ųjų vasario dieną akyse kaip giliame, skaidriame ežere spindi pavasaris, vasara. Kaip šiuo atveju neprisiminti mėgstamo prancūzų, alžyriečių kilmės rašytojo, filosofo, egzistencializmo atstovo Albert’o Camus genialios minties: „Pačią gūdžiausią žiemą staiga supratau, kad manyje slypi nesunaikinama vasara.“ Neįsivaizduoju vasaros be gandrų. Be jų gyvenimas sodyboje nebūtų visavertis, nors visada šalia gyvena daug kitų įdomių paukščių.

Rašoma, kad gandras gali išgyventi net iki trisdešimt trejų metų, tačiau vidutinė gyvenimo trukmė – penkeri. Kaip dideliam paukščiui – labai trumpas amžius. Gandras – bene pats paslaptingiausias, kartu ir nenuspėjamas paukštis. Labai įdomūs senolių pastebėjimai. Jie sakydavo: jeigu tais metais pirmą kartą gandrą pamatysi skrendantį, vadinasi, seksis darbai, jei pamatysi gandrą tupintį, viskas bus po senovei. Žmonės tikėjo, kad gandras gali išpranašauti orą: jeigu jis savo lizde nerimsta, plazdena sparnais, kiša galvą po sparnu – lauk audros. Dar kaime yra gyvų senos kartos žmonių, apie gandrus galinčių papasakoti labai žavių istorijų, kiekvienas jų savaip interpretuodamas. Vieną ramią pavakarę užrašiau ir aš. Kad nenueitų į užmarštį. 

Ankstyvą rytą. Česlovo Skaržinsko nuotrauka
Mėgstama vieta – ant pavėsinės. Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Andai vienais metais teko matyti aršią gandrų dvikovą dėl lizdo. Balandžio pradžioje šių iškilių paukščių porelė jau rengėsi naujai gyvybei. Abu gandrai iš netoli esančios pievelės į lizdą nešė senos žolės kuokštus, taisė gūžtą. Patelė vis ilgėliau užsibūdavo lizde. Matyt, rengėsi naujai motinystei. Tik patinas vis sausą žolę ar smulkias medžio šakeles nešė į lizdą, išdidžiai tėviškai rūpinosi savo namais… Taip jis kartą buvo tėvystės rūpesčiais užsiėmęs, kad ilgokai nepastebėjo lizde, šalia jo gyvenimo draugės, nutūpusio kito gandro… Tai išvydęs staiga iš pievelės suplasnojo savo draugės ginti, vyti iš lizdo neprašytą meilužį… Abu gandrai susikovė ore, bet po kelių minučių jau pavargę nukrito prie sodybos medžių.

Lizdo šeimininkas tikriausiai buvo stipresnis – jis ir ant žemės snapu bei sparnais aršiai taršė įsibrovėlį. O gal nekviestas svečias nusprendė nusileisti, pabūgo? Staiga krito ant šono. Ir nejuda. Išsigandau – negyvai užkapojo… Šeimininkas nejudančio įsibrovėlio nebelietė, minutėlę prie jo pastovėjęs, pakilo į savo lizdą. Bet iš lizdo stebėjo šalia medžių gulintį gandrą. Stebėjau ir aš, sukrėstas šios paukščių gyvenimo scenos. Nedrąsiai ėmiau artintis prie gulinčio gandro. Vos truputėlį priartėjau, kad pašoks ilgasnapis nuo pievelės ir – į orą. Štai tau ir negyvėlis… Pasirodo, įsibrovėlis gandras tik apsimetė negyvas… Lizdo šeimininkas, pamatęs nuo pievelės pakilusį neprašytą svečią, ėmė jį vytis. Lydėjo jį net už kaimo.

Iki šiol negaliu užmiršti gandrų kautynių. Vėliau neteko matyti, kad kitas gandras brautųsi į svetimą lizdą. Mačiau tik tai, kai į mano sodybą buvo nusileidęs iš kitur atskridęs gandras. Bet neilgai jis čia svečiavosi. Greitai neprašytą svečią pastebėjęs mūsiškis patinas jį išvijo. Pasirodo, tai buvo jų teritorija… Ir iš tikrųjų – dar kokia teritorija. Net ir mane, kiekvieną ankstyvą pavasarį atvykusį į sodybą, iš pradžių gandras kreivai ir nepatikliai stebi… Bet nedrįsta manęs pulti. Jau po kelių dienų susigyvename – vienas kitam netrukdome. Iš pirmo žvilgsnio atrodo neypatingas tas gandrų gyvenimas, bet taip – tik iš pirmo žvilgsnio. Kad pamatytumėte, kokie gandrai darbštūs, kokie sanitarai – jie sodyboje surenka visus aptiktus gyvius. Net negyvus kurmius… Gaila, kad jie tik maždaug iki rugpjūčio vidurio šeimininkauja. Anksti, dar nesibaigus vasarai, jie kartu su jaunikliais – dažniausiai dviem – iki kito pavasario palieka gimtąją gūžtą.

Bet, pamenu, buvo andai 2010 metai, kai gandrų porelė net penkis vaikus užaugino. Tuomet juos pavyko sodyboje nufotografuoti. Atrodo, buvo eiliniai metai – nei per daug sausi, nei lietingi. Bet štai gandrams buvo sūdni 2020-ieji. Neišperėjo vaikų. Manding, šaltas pavasaris nulėmė? Gal kiaušiniai sušalo? Gal porelė negalėjo turėti vaikų? Ne tik žmogaus, bet ir paukščio gyvenime visko būna. Mačiau lizde liūdinčią gandrų porelę. Jie dar ne kartą mylėjosi, bet palikuonių tais metais taip ir nesusilaukė… 

Kol kas neatrodo, kad gandrų bent Dzūkijoje mažėtų. Važiuojant iš Vilniaus į sodybą, šimto kilometrų pakelėje daug kur pamatysi gandralizdžių – juose perinčių mūsų numylėtų paukščių. Čia jiems saugu. Jie pažįsta sodybos šeimininką, gana arti savęs prisileidžia žmogų. Pasakojama, kad visiškai kitaip į žmogų jie reaguoja Afrikoje, kurioje žiemoja. Per šautuvo šūvį žmogaus neprisileidžia, nes jie tenai medžiojami… Medžiojami kai kur ir Europoje. Žiauru! Švelniau nepasakysi. Kiekvieną pavasarį truputį baiminuosi, kad vienąkart galiu jų sodyboje ir nesulaukti. Ateityje į mano ir kitų sodybas jie gali nesugrįžti. Juk gandrai ne tik sodybose, bet ir toliau nuo savo lizdo ieško maisto. Nemažoje teritorijoje. 

Negera matyti kasmet tuštėjančias sodybas – jos griaunamos. Jų vietoje žaliuoja javai, kuriems negailima chemijos, trąšų. Gandrai traukiasi iš baisiai chemizuotos žemės, joje nuolat keliamo galingų traktorių triukšmo. Kol kas nedrįstu galvoti, kad gali kažkas labai negero nutikti. Kaip andai beveik neliko gandrų baisiai chemizuotoje Danijos žemėje. Modernusis dvidešimt pirmasis amžius dažnokai gamtai nėra draugas. Ypač dabar dažniausiai dėl neatsakingos kai kurių ūkininkų veiklos. Ji intensyvėja ir Dzūkijoje. Viliuosi, kad visų nederlingų, smėlėtų pamiškių, pakelių nesuars… Galvoju, ar ne geriau miškui užleisti vietą? Čia jis savaime užsisėja ir auga. Net žmogui rankos nereikia prikišti. Kada nugalės sveikas protas? Ir gandrai dar šimtus metų perės bent sodybose prie Merkinės, Varėnos. Šalia – Dzūkijos nacionalinio parko ribos. Sako, gandrams dar gera ir daug kur Žemaitijoje, Suvalkijoje, Aukštaitijoje. Dar liko nesuartų kaimų… 

Vos prašvitus – maisto ieškoti. Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Nepastebimai atguža naujas pavasaris. Daugiausia vilties – gamtoje. Gandrai jau vasaros pradžioje jaučia, kokie metai bus – nuspėja, ar jiems užteks maisto. Jei blogus metus išpranašauja – lizde palieka tik vieną ar du gandriukus. Likusius išmeta. Bet per daugelį metų neteko matyti iš lizdo išmestų gandriukų. Kasmet, kai gandriukai mokosi skraidyti, jie dažnai pailsėti ar pasižvalgyti nutupia ant ūkinio pastato ar pavėsinės stogo. Žinoma, stogą baltai paženklina… Kaskart lipu ir nuvalau. Nepykstu, nes čia ne tik mano, bet ir jų namai… Ir kai jie palieka mane – kokią savaitę kaip nesavas vaikštau po sodybą. Atrodo, kad kažko lyg trūktų… Tą atsiradusią viduje tuštumą palengva užpildo kitų sodybos paukščių gyvenimas. 

Kodėl taip gandrai pavergia? Juk ne jie, o varnėnai pirmiausia sodyboje pasitinka…