Garsiausias Ispanijos dėdė ir Chereso vyno daryklos

Ketinantieji pasišaipyti iš šio kalambūro turėtų žinoti, kad būtent chereso vynų gamyba suteikė jėgų miesto ir net viso regiono atgimimui po amžių trukusių karų ir epidemijų šėlsmo. Šį miestą ir šalia įsikūrusias vyno daryklas su Santa Maria uostu sujungė pirmasis Ispanijoje pastatytas geležinkelis, kovai su sandėliuose kylančiais gaisrais buvo suburtos pirmosios ugniagesių brigados, o tvarką mieste palaikė pirmosios policijos pajėgos.

Paskutinius du šimtmečius miesto teritorija ir infrastruktūra plėtėsi dėl naujai statomų chereso vyno daryklų, o jų buvo pastatytos kelios dešimtys. Todėl cherezanams (taip vadinami Cheres de la Frontera gyventojai) nekelia nuostabos, kad pagrindinę jų miesto aikštę supa trys pagrindinės miesto įžymybės – Chereso katedra, miesto tvirtovė ir „Tío Pepe“ vyno darykla.

Prieš pat 11 valandą ryto, Sylvainui Vieille-Grosjeanui rakinant vyno daryklos vartus, apie chereso vynus žinau tik tiek, kad jie spirituoti ir kažkuo panašūs į Porto ir Madeiros vynus. Kai kurie cheresai būna velniškai sausi, tačiau pasitaiko ir neįtikėtinai saldžių. Dar žinau, kad darykla, po kurią šiandien žvalgysimės, vadinasi „Tío Pepe“, o tai mūsų kalba skamba gana nuotaikingai – „Dėdė Juozapas“. Kad daryklos teritorija labai didelė, supratau ieškodamas mašinų stovėjimo aikštelės – teko apvažiuoti visą didelį senamiesčio kvartalą. Ir dar – čia žengdamas kažkiek abejojau, ar pačiame miesto centre vis dar gaminamas vynas, o gal darykla jau paversta turistus viliojančiu muziejumi ar teminiu parku?

Taigi pro atrakintus „Tío Pepe“ vartus žengiu neturėdamas išankstinės nuomonės, neutraliai nusiteikęs ir nedaug nusimanantis apie pačius chereso vynus. Ankstesniais laikais ši darykla per dieną priimdavo daugiau nei tūkstantį panašiai išprususių smalsuolių, todėl nemanau esąs kažkuo išskirtinis.

Netrukus prie mūsų prieina ponas Carlosas Gonzálezas-Gordonas, ir visi įsitaisome erdviame ir grakščiame Gustave’o Eiffelio suprojektuotame ir iš metalinių konstrukcijų pastatytame paviljone. Ponas Carlosas trumpai pasidalina savo žiniomis apie mūsų kraštą, šmaikščiai pakomentuoja lietuvišką krepšinį, cepelinus ir šaltibarščius, todėl lengvai įveikiame oficialią prisistatymo dalį.

Šis ponas yra penktos kartos vyno daryklos įkūrėjo palikuonis, o pati darykla nuo 1987 m. priklauso tik įkūrėjo šeimos nariams. Šiuo metu įmonės akcijos priklauso bene 150 šeimos narių, tačiau pačioje įmonėje tiesiogiai darbuojasi tik keturi iš jų.

„Jei nebūčiau pradėjęs dirbti šeimos versle, ko gero, niekada nebūčiau aplankęs tų šalių, kurias dabar puikiai pažįstu. Į Lietuvą verslo reikalais atvykdavau tris, keturis kartus per metus, aplankiau visus didesnius jūsų šalies miestus, o lietuvius pažįstu kaip nuoširdžius, išsilavinusius ir draugiškus žmones. Man vis dar keista, kad jūs patys apie save taip negalvojate“, – nusišypsojęs pradeda pasakoti Carlosas.

Apie verslo pradžią

1835 m.  Manuelis María Gonzálezas Ángelas, tuo metu būdamas 23 metų amžiaus, tarnaujantis ir Kadiso banke papildomai užsiimantis komercine veikla, nusprendžia imtis vyno eksporto. Atsisako banko tarnautojo karjeros ir įkuria įmonę. Į ją investuoja turėtas santaupas ir nedidelį iš nelabai sėkmingos prekybos sukauptą pelną. Jau pirmaisiais veiklos metais jaunasis verslininkas sėkmingai nuperka ir pelningai parduoda į Angliją pirmąją dešimtį vyno statinių.

Įkvėptas sėkmės nusprendžia ne tik pardavinėti kitų daryklų vynus, bet ir gaminti vyną pats, tad kreipiasi pagalbos į savo dėdę Juozapą (José, arba dar kitaip – Pepe). Atsidėkodamas už patarimus Manuelis padovanoja dėdei nedidelį vyno rūsį. Jame Pepe imasi eksperimentų ir netrukus sukuria nuostabų vyną. Vynas beveik akimirksniu tampa populiarus, ir voilà, kaip pasakytų iš Prancūzijos kilęs mūsų gidas Sylvainas – verslas klesti, o kartu ateina pripažinimas ir turtai.

Jau seniai netikiu stebuklingomis sėkmingo verslo istorijomis, kuriose pasakojama, kaip vieną rytą verslo įkūrėjas pabudo nušviestas originalios idėjos, o tada… Todėl intuityviai jaučiu, kad trumpame Carloso pasakojime apie „González y Byass“ įmonės kūrimąsi ir verslo pradžią trūksta gana svarbių detalių.

Atidžiau pažvelgus į gerbiamo pono Gonzálezo Ángelo istoriją darosi akivaizdu, kad tuo metu dar jaunas Manuelis nebuvo eilinis banko tarnautojas. Mirus jo tėvui, Ispanijos karaliaus asmens sargybiniui ir karališkų Sanlucar druskų verslovių pajamų prižiūrėtojui, našle likusi motina su 7 vaikais persikelia gyventi į Seviliją. Naujoje vietoje vaikams sudaromos sąlygos mokytis universitete, ir mokslai jiems sekasi puikiai, tačiau tik Manuelis pasirenka verslininko kelią.

Vėliau pirmus žingsnius versle žengiantis Manuelis veda Victoria de Soto y Lavaggi – Kadiso mieste įsikūrusio turtingo Indijos pirklio dukrą, o netrukus jo verslo partneriu tampa įtakingas Anglijos vyno pirklys Robertas Blake’as Byassas.

Atrodo, prieš imdamasis verslo Manuelis nebuvo labai turtingas, tačiau puikiai išsilavinęs ir gerų ryšių turintis jaunuolis, kuris mokėjo atidžiai rinktis partnerius ir patarėjus, nujautė artėjančius pokyčius rinkoje ir jau turėjo reikiamos patirties prekyboje. Be viso to, Manuelis buvo ir ganėtinai ambicingas – viename iš savo laiškų jis rašo: „Aš noriu praturtėti ir labai savimi nusivilsiu, jeigu man to nepavyks padaryti greitai.“

Vis dėlto ponas Gonzálezas Ángelas nebuvo iš tų, kurie gimė su sidabriniu šaukštu burnoje, kuriems sėkminga ir turtinga ateitis tiesiog nulemta. Prireikė beveik trisdešimties sunkaus darbo ir permainingos sėkmės metų, kol jo daryklos vynai tapo kokybės etalonu, o garsas apie sėkmingą verslininką pasiekė ir karališkąjį Ispanijos dvarą. Pati karalienė Izabelė II panoro aplankyti Chereso miesto centre įsikūrusią „González y Byass“ vyno daryklą. Vėliau čia lankėsi Ispanijos karalius Alfonsas XII ir daugelis kitų karališkosios šeimos narių, gausybė to meto įžymybių. O tais laikais tai buvo ne tik sėkmės, bet ir pagarbos bei aukšto pripažinimo ženklas.

Daugelį metų sėkmė lydėjo ne jaunuolį, siekusį greitai pralobti iš vyno prekybos, bet ambicingą, darbštų, inteligentišką, išsilavinusį, elegantišką ir novatoriškai mąstantį džentelmeną. Jo įmonės darbuotojų vaikams buvo įsteigta mokykla, darykloje dirbo gydytojas, daryklos lėšomis buvo dosniai remiama ne tik Chereso miesto bendruomenės kultūrinė veikla, bet ir elgetaujantys vargšai.

Mirė Manuelis María Gonzálezas Ángelas per Tris karalius – 1887 m. sausio 6-ąją, būdamas vienas įtakingiausių ir garbingiausių to meto miesto piliečių. Tais pačiais metais Chereso miestas jo vardu pavadino gatvę, kurioje neilgai trukus dėkingi miestiečiai jam pastatė ir paminklą. Kas žino – jei Manuelis nebūtų metęs bankininko karjeros, gal ir Kadiso miestas šiam nuostabiam žmogui butų pastatęs paminklą? Tačiau akivaizdu, kad pasaulis labiau dėkingas Manueliui iš Chereso.

Paslaptingasis dėdė Pepe 

Ne mažiau paprasta ir sklandžiai sudėta legenda pasakoja ir apie „kuklųjį“ dėdės Pepe indėlį. Jaunasis Manuelis, apsižiūrėjęs, kad nelabai išmano tai, ko ėmėsi, kreipiasi pagalbos į dėdę José Ángelą y Vargas, šeimos rate labiau žinomą kaip Tío Pepe. Šis sukuria keistą, blyškų, labai sausą vyną, kuris pavadinamas jo vardu. Vyną netrukus pamėgsta visas pasaulis.

Istorija genialiai paprasta, tačiau tikrovėje buvo kiek kitaip. Verslo pradžioje Manueliui trūko ne tik vyndarystės žinių, bet ir pinigų. Todėl verslo partneriais ir finansuotojais tapo ponai Gutiérrezas Agüera ir Duboscas Lópezas de Haro, o įmonė vadinosi „Manuel María González y Co“. Pirmasis ponas finansavo naujojo vyno kūrimą, o antrasis ieškojo jam pirkėjų. Kiekvienam steigėjui priklausė po trečdalį akcijų.

Dėdė Pepe gerai pažinojo vietos vyndarius, išmanė vynuogių auginimą, jų veisles, vyno gamybos ir brandinimo technologijas. Pasaulis reikalavo vyno, kurio skonis ir kokybė nepriklausytų nuo derliaus metų; vyno, kuris tiktų šaltesnių pasaulio šalių klimatui ir derėtų su tų kraštų maistu; vyno, kuris išlaikytų savo geriausias savybes net ir ilgose kelionėse. Tokį vyną ir kūrė šis žmogus, beveik dešimtmetį eksperimentavęs su geriausiais, brandintais Chereso apylinkių vynais.

1844 m. buvo nuspręsta, kad Pepe sukurtas vynas yra pakankamai tobulas, unikalaus skonio ir turėtų sulaukti dėmesio. Ponas Duboscas pasirūpino, kad pirmoji vyno statinė iškeliautų tiesiai į Londoną pas jų agentą – pirklį Robertą Blake’ą Byassą. Atvirai pasakius, šis blyškus ir labai sausas vynas agentą nelabai sužavėjo, tačiau buvo sutarta pradėti prekybą.

Antroji „Tío Pepe“ vyno partija Angliją pasiekė tik… po penkerių metų, nes tiek laiko trunka šio vyno brandinimas. Dar po metų to paties pono Dubosco pastangomis vynas pasirodė Niujorke, o po dešimtmečio jo buvo galima nusipirkti ir Rusijoje, ir Prancūzijoje, ir net pačioje Ispanijoje. Pati karalienė Izabelė II skelbėsi, kad karališkų pietų metu mėgstanti išgerti kelias „Tío“ taures. Per metus karalienės rūmuose buvo išragaujama 600 „Dėdulės Juozapo“ butelių.

„Tío Pepe“ prekės ženklas užregistruotas tik 1888 m. Vyno darykloje iki šiol yra dėdės Pepe rūsys, kurio raktą turėjo tik jis pats, mėgdavęs čia sukviesti artimiausius bičiulius. Beje, Chereso miestas pagerbė ir patį dėdę Pepe – jo vardu yra pavadinta plati gatvė beveik pačiame miesto centre. Ne man spręsti, kiek nusipelnė šis garbus žmogus, tačiau jo vardu iki šiol vadinamas daugiausia eksportuojamas Ispanijos vynas, o tai jau pasaulinė šlovė!

Ekskursija po daryklą tęsėsi net tris valandas. Po didžiulę teritoriją Sylvainas mus vežiojo elektromobiliu, kelionės metu entuziastingai pasakodamas apie blyškų vyną, brendžio distiliavimą ir brandinimą, apie puikų viskį, brandinamą chereso statinėse. Klaidžiojome po vyno saugyklas, klausėmės smagių istorijų ir vyndarystės paslapčių. Kelionė baigėsi degustacijos salėje. Būsiu atviras – po pusdienį trukusios ekskursijos buvo sunku išlaikyti dėmesį ragaujant visus 12 skirtingų cheresų. 

Apsilankymo pabaigoje dar ilgokai stovime netoli vartų su Sylvainu mėgindami atsisveikinti ispaniška maniera – jau kelis kartus tarėme: „sudie, iki kito karto, buvo nuostabu, dėkui“, bet vis išsivydavo nauja pokalbio gija.

Kalbame ne apie kasdienius dalykus – norint suprasti, kodėl pasaulis pamėgo šį gėrimą, neužtenka paskaityti informaciją etiketėje ar patikėti šmaikščia reklama, vaizduojančia raudonu švarkeliu pasipuošusį skrybėlėtą gitaristą. Nėra tiesiog paprastų sėkmės istorijų, kurios tęsiasi šimtmečius ir kurias galėtum lengvai atkartoti. Kalbama, kad Gonzálezų šeima iki šiol turi paveldėtą iš įkūrėjo įprotį – jokiais būdais neišmesti jokio, net ir mažai reikšmingo dokumento. Visi jie saugomi Gonzaleso Byasso fonde, kuriame sukaupta apie 180 tūkstančių vis dar įslaptintų dokumentų. Ar kam pavyktų pakartoti sėkmę juos išstudijavus, o gal tiesiog pakanka būti geriausiam pasaulyje?

Laima Druknerytė – fotografė, keliautoja. Ispanijos pietuose esanti Andalūzija yra jos antrieji namai. Šis Pietų Ispanijos regionas garsus įspūdingais gamtos vaizdais, unikalia miestų ir miestelių architektūra, alyvuogių giraitėmis, kaitria saule, mėlynu dangumi, gardžiu maistu, puikiu alyvuogių aliejumi ir šiltais bei draugiškais žmonėmis. Jie L. Druknerytei padeda pažinti šio regiono kultūrą, virtuvę, tradicijas ir papročius. Puslapyje Virgenextra.lt fotografė pasakoja apie atrastą Andalūziją ir apie šio krašto ypač tyrą alyvuogių aliejų.