2021 02 11

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Garsiausio Maskvos teatro meno vadovas K. Serebrenikovas (ne)atsisveikina: neteisybė yra atgrasi kaip omonininkas su elektrošoku rankose

Rusijos teatro ir kino režisierius Kirilas Serebrenikovas 2020 m. birželio 22 d. bylos svarstyme Maskvos Meščanskio apygardos teisme. EPA nuotrauka

Vieno garsiausių Maskvos teatrų – Gogolio centro – meno vadovas, pripažintas Rusijos režisierius Kirilas Serebrenikovas, kuriantis ir kine bei operoje, vasario 9-ąją patvirtino, kad Maskvos valdžia jį informavo apie pasibaigiančią jo darbo sutartį. Savo instagramo paskyroje K. Serebrenikovas įkėlė laiško, gauto iš Maskvos merijos kultūros departamento, nuotrauką – rašoma, kad jo darbo sutartis baigiasi 2021 m. vasario 25 d. K. Serebrenikovas nuolat kritikavo didėjančią meno cenzūrą Rusijoje.

Instagramo komentare po nuotrauka režisierius parašė: „Viskas šiame pasaulyje prasideda ir baigiasi. Tačiau kartu prasideda ir kas nors nauja. Dėkoju draugams, mokiniams ir priešams už unikalią patirtį, kuri man padėjo išsiaiškinti daugybę svarbių dalykų. Gogolio centras kaip teatras ir idėja tęs gyvavimą. Nes teatras ir laisvė – svarbiau ir plačiau, vadinasi – ir gyvybingiau, už bet kokius valdininkus, aplinkybes ir netgi svarbiau ir plačiau už jų kūrėjus. Pasistenkite padaryti taip, kad teatras liktų gyvas, o laisvė taptų būtinybe.“

Teatro kritikų asociacija atviru laišku kreipėsi į Maskvos kultūros departamentą siūlydama K. Serebrenikovą palikti eiti Gogolio centro meno vadovo pareigas ir pareikšdama, kad jam per aštuonerius darbo metus čia pavyko sukurti išskirtinį reiškinį rusų teatro istorijoje.

Pavyzdžiui, kino kritikas Andrejus Plachovas, kuris tokį įvykį įvardija Rusijos valdžios noru iš šalies atimti kultūrą bei ateitį, teigė: „Kirilo pavyzdys mums rodo, kaip bandoma išguiti kultūrą iš teatro – tai geriausias ir vienintelis tarptautiškai pripažintas posovietinės kartos rusų režisierius (ir nesakykite, kad yra kitų, apie autoritetų lyginimą čia nėra nė kalbos). Tai mums rodo ir kino pavydžiai. Nei Aleksandras Sokurovas, nei Andrejus Zviagencevas – mūsų patys reikšmingiausi autoriai – metų metus negali rasti finansavimo ir realizuoti savo projektus dėl valstybės politikos gniaužtų.“

Šventinė kalba, tapusi atsisveikinimo monologu

Vasario 2-ąją Gogolio centras šventė aštuonerių (su puse) metų įkūrimo sukaktį – koncerte teatro meno vadovas K. Serebrenikovas sakė jautrią kalbą, kuri, kaip vėliau pasirodė, tapo jo atsisveikinimo monologu.

„Aštuoneri su puse – tinkamas metų skaičius daryti išvadas. Aštuonerių su puse metų užtenka, kad suprastum šį bei tą apie save, apie pasaulį ir apie teatrą, – kalbėjo K. Serebrenikovas. – Per aštuonerius su puse metų galima suburti geriausią trupę pasaulyje, geriausią pasaulyje komandą ir leisti kiekvienam atsiskleisti. Per aštuonerius su puse metų galima įgyti įtakingų, išsilavinusių ir turtingų draugų. Per aštuonerius su puse metų galima įgyti įtakingų ir kerštingų priešų. Per tuos aštuonerius su puse metų nesilioviau bėdas ir problemas vadinti nuotykiais. Visus tuos aštuonerius su puse metų Gogolio centre turėjau privilegiją kasdien susitikinėti tik su gražiais ir talentingais žmonėmis. Šie aštuoneri su puse metų, pasirodė, buvo reikalingi tam, kad tiksliai suprasčiau, jog niekšų yra mažiau nei gerų ir padorių žmonių.“

Aštuoneri su puse metų, pasak Gogolio centro meno vadovo, leido subręsti, tačiau netapti nuobodylomis ir nevykėliais. Aštuonerių su puse metų pakanka, K. Serebrenikovo manymu, kad galutinai suformuotum savo dorybių ir nuodėmių sąrašą. Aštuonerių su puse metų pakanka, kad nesiliautum nekęsti tų, kurie griauna grožį, kenkia menui ir naikina laisvę.

„Per aštuonerius su puse metų aš supratau, kad teatras nėra apie garbės troškimą, jis apie garbę ir sąžiningumą. Aštuoneri su puse metų – tai, laimė, mažiau nei tie dešimt metų, kuriuos išminčiai skyrė bet kurio teatro gyvybei. Per aštuonerius su puse metų mes sukūrėme 60 spektaklių, lankėmės 35-iuose gastrolių turuose ir išgarsėjome visame pasaulyje. Per aštuonerius su puse metų mus aplankė milijonas žiūrovų, ir mes uždirbome beveik milijardą iš bilietų pardavimo. Per aštuonerius su puse metų aš išmokau nebijoti savo premjerų ir bijoti svetimų. Visus aštuonerius su puse metų mes buvome laimingi būdami kartu su savo nuostabiais, protingais, ištikimais žiūrovais. O jie, tikiuosi, buvo laimingi būdami su mumis“, – savo ir kolegų darbo Gogolio centre pasiekimus vardijo režisierius K. Serebrenikovas.

Taip pat jis kalbėjo, kad per aštuonerius su puse metų jam nepakito sąvokų „ištikimybė“, „draugystė“, „orumas“, „padorumas“ ir „sąžinė“ reikšmė. K. Serebrenikovas įsitikino, kad per aštuonerius su puse metų galima sukurti tai, ką vėliau gali vadinti gyvenimo prasme ir kuo visada didžiuosiesi.

„Per tuos aštuonerius su puse metų tapo aišku, kad teatrą sukurti yra sunkiau, negu pastatyti spektaklį, nufilmuoti filmą, ir netgi tam tikra prasme sunkiau, negu pastatyti namą, – tęsė režisierius. – Šie aštuoneri su puse metų patvirtino, kad neteisybė yra atgrasi kaip omonininkas su elektrošoku rankose, tačiau teatras suteikia galimybę netgi apie tai galvoti su šypsena. Taip, per aštuonerius su puse metų galima patekti į istoriją, į savo šalies istoriją ir į teatro istoriją.“

K. Serebrenikovas prisipažino, kad jam tai buvo aštuoneri su puse sunkių metų. Nė vienos ramios dienos. Tačiau jis sakė nesigailintis nė dėl vienos dienos ar valandos, praleistos Gogolio centre.

„Per aštuonerius su puse metų pasaulis aplink mus pasikeitė neatpažįstamai, o mes vis tokie pat jauni, tokie pat nerūpestingi ir tokie pat laimingi. Neįtikima, tačiau per šiuos aštuonerius su puse metų mums pavyko išlikti vaikais.

Šie aštuoneri su puse metų man buvo duoti dar ir tam, kad galėčiau šiek tiek pamiršti vienatvę ir stipriau pamilti gyvenimą. Visus aštuonerius su puse metų aš praleidau didelėje meilėje. Per šiuos aštuonerius su puse metų mano teatras tapo jūsų teatru. Ačiū likimui, ačiū Kapkovui ir visiems jums – geriausiems žmonėms planetoje – už tuos mano aštuonerius su puse metų.

Aštuoneri su puse metų, ir Gogolio centras – tai, kas liks su manimi visą likusią amžinybę“, – savo kalbą pabaigė režisierius K. Serebrenikovas.

Režisierius Kirilas Serebrenikovas 2019 m. lapkričio 1 d. bylos svarstyme Maskvos Meščanskio apygardos teisme. EPA nuotrauka

Ikūnijo svajonę apie savo idealią Maskvą

Maskvos N. V. Gogolio dramos teatrui, ilgainiui tapusiam Gogolio centru ir nepaprastai įdomiu reiškiniu Rusijos teatro gyvenime, K. Serebrenikovas ėmė vadovauti 2012-aisiais. Sulig šio režisieriaus atėjimu Gogolio centras tapo ne tik teatru, bet ir šiuolaikinio meno centru, kuriame rengiamos parodos, koncertai, paskaitos, diskusijos, filmų peržiūros. Per aštuonerius metus K. Serebrenikovas čia pastatė daugiau kaip dešimt spektaklių, tarp jų – „Mirusias sielas“ pagal Nikolajų Gogolį („Krištolinės Turandot“ prizas už režisūrą), „Mažąsias tragedijas“ pagal Aleksandrą Puškiną („Auksinė kaukė“ už dramą ir režisieriaus darbą), „Baroko“ (Teatro kritikų asociacijos metų spektaklis).

„Kurdamas Gogolio centrą K. Serebrenikovas įkūnijo svajonę apie savo idealią Maskvą – kosmopolitišką, šiuolaikinę ir draugišką. Gogolio centras atviras nuo ryto iki vakaro, atviras visiems – ne tik žiūrovams. Interjerai čia neįmantrūs, tačiau skoningi. Artistai su režisieriais čia pietauja toje pačioje kavinėje, kur lankosi ir svečiai. Renginių afišoje, be spektaklių – paskaitos, susitikimai, koncertai ir filmų peržiūros. Žodžiu, tai ne šiaip paprastas teatras, o gyvybinga visuomeninė erdvė, – „Meduzos“ portale svarstydamas apie tai, ką per aštuonerius darbo Gogolio centre metus pavyko nuveikti K. Serebrenikovui, aiškino teatro kritikas Antonas Chitrovas. – Prieš aštuonerius metus čia stebino viskas: žiūrovai buvo įpratę prie teatro, prie kurio įėjimo stovi kontrolierius, sovietinio remonto, skurdaus bufeto. Neįprasta aplinka pritraukė naują publiką, ji neturėjo įpročio lankytis teatre, bet jai reikėjo naujo miesto gyvenimo ir išvis – visko naujo.“

Teatro kritikas tarp kitų K. Serebrenikovo pasiekimų vardijo jo indėlį supažindinti europiečius su šiuolaikine rusų režisūra, kalbėjo apie tai, kad K. Serebrenikovo spektakliai, sukurti Gogolio centre, pirmieji per daugelį metų ėmė gastroliuoti po tokius garsius festivalius kaip Avinjono ir burti nuostabią publiką. Taip pat, A. Chitrovo teigimu, K. Serebrenikovas sustiprino tikėjimą literatūriniu teatru ir paskatino skirti ypatingą dėmesį literatūrai bei jos kūrėjams. „Šiame teatre tikima, kad kultūra nenutrūkstama ir nepaiso hierarchijų: štai kodėl viename ir tame pačiame spektaklyje Shakespeare’as suderinamas su Valerijumi Pečeikinu (rusų dramaturgas – aut. past.), o Puškinas – su reperiu Husky“, – teigė teatro kritikas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

2012-aisiais K. Serebrenikovas subūrė teatro trupę „Septintoji studija“, kuri tapo nuolatine Gogolio centro rezidente. 2017-ųjų gegužę Rusijos tyrimų komitetas atliko kratas Gogolio centre ir K. Serebrenikovo bute – šis tyrimas buvo esą susijęs su netinkamu valstybės subsidijų, skirtų „Septintajai studijai“, panaudojimu. Tų pat metų rugpjūčio 23 d. K. Serebrenikovui skirtas namų areštas, ir jis truko beveik dvejus metus (iki 2019-ųjų balandžio 8 d.). 2020 m. birželio 26 d. K. Serebrenikovas buvo pripažintas kaltu grobstęs biudžeto lėšas ir nuteistas skiriant trejų metų lygtinę laisvės atėmimo bausmę bei 800 tūkst. rublių baudą. Režisierius kaltės nepripažino, tačiau ir nusprendė neskųsti teismo sprendimo.

Teismas taip pat skyrė išieškoti iš K. Serebrenikovo, taip pat buvusio „Septintosios studijos“ generalinio direktoriaus Jurijaus Itino ir buvusio Gogolio centro direktoriaus Aleksejaus Malobrodskio beveik 129 mln. rublių (1,79 mln. eurų). Režisierius K. Serebrenikovas pareiškė, kad tokių pinigų nei jis, nei jo kolegos neturi. Byla sukėlė didžiulį visuomenės rezonansą, daugelis komentatorių čia įžvelgė politinę potekstę. Žiniasklaida rašė, kad už šio K. Serebrenikovo persekiojimo stovi buvęs kultūros ministras Vladimiras Medinskis arba įtakingas Rusijos stačiatikių bažnyčios vyskupas Tichonas (Ševkunovas).