2020 09 15

Gabrielius E. Klimenka, OPs

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Gastronominiai mitai apie krikščionybę. Ar Biblija draudžia valgyti mėsą?

Gabrielius E. Klimenka
Gabrielius E. Klimenka. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Viešajame diskurse egzistuoja trys gana paplitę mitai apie krikščionybę, turintys ryšį su ezoterika:

  1. Jėzus keliavo į Indiją;
  2. Šventasis Raštas buvo perrašytas;
  3. Jėzus buvo vegetaras.

Šių mitų tikslas – parodyti, kad Jėzus Kristus paslėptojo gyvenimo metais (12–30 metų laikotarpiu) gyveno Indijoje. Ezoterikoje paslėptieji Jėzaus gyvenimo metai paprastai vadinami prarastaisiais. Kodėl? Nes atseit ilgą laiką buvo prarasti tekstai, kalbantys apie šį Jėzaus gyvenimo laikotarpį. Tikima, kad tie tekstai vėliau buvo „atrasti“ ir sugrąžino žmonėms „tiesą“. O „tiesa“ – tai, jog Jėzus ilgą laiką keliavo po Indiją, Persiją, Graikiją ir Angliją.

Tikima, kad naujieji apokrifai parodė, jog Šventasis Raštas buvo perrašytas ir kad Jėzus bei pirmieji krikščionys laikėsi vegetariškos mitybos. Minimi mitai tarpusavyje glaudžiai susiję ir savo ruožtu kuria begalę kitų moderniųjų mitologijų ar jų variacijų. Šiandienos ir rytojaus tekstuose apžvelgsime paskutinį, paprastai puoselėjamą įvairių ezoterinių grupių (pvz., dalies rerichiečių), naujųjų religinių judėjimų (pvz., Krišnos sąmonės judėjimo) bei pseudomokslinių krypčių, kurios savo mokyme akcentuoja sveikos mitybos taisykles.

Indiškojo Jėzaus mitas: idėjos

Istoriniai šaltiniai nepateikia jokios konkrečios informacijos, ką Jėzus veikė ir kaip gyveno tarp 12 ir 30 savo gyvenimo metų. Esama įvairių spekuliacijų ar bandymų restauruoti įvykius iš antrinių nuorodų – pavyzdžiui, turime tradicinį aiškinimą, kad Jėzus dirbo dailide ir kartu su Juozapu darbavosi Seforyje. Tai buvo didžiulis Galilėjos miestas, kurį atstatant darbuodavosi 12 metų ir vyresni vyrai.

Esama ir kitokių spekuliacijų: nuo tikėjimo, kad Jėzus buvo ateivis iš kitos planetos, iki mūsų aptariamos temos. Ezoterika ir kai kurios kvazirytietiškos religinio pobūdžio grupės teigia, kad Jėzus didelę savo paslėptojo gyvenimo dalį praleido Indijoje. Neretai tvirtinama, jog budizmas yra ta religija, kuri padėjo krikščionybės atsiradimo pamatus.

Mitas apie indiškąjį Jėzų kyla iš dailininko keliautojo ezoteriko Nikolajaus Rericho (1874–1947) ir rusų žurnalisto Nikolajaus Notovičiaus (1858–1916) kelionių į Himalajus. Abu teigė, kad iš Tibeto lamų sužinojo tiesą apie Issa (t. y. Jėzų) bei prarastąją evangeliją, pasakojančią apie prarastuosius jo gyvenimo metus . Deja, šių tekstų jokios vėliau rengtos ekspedicijos neaptiko.

Dalis šios moderniosios mitologijos taip pat paremta naujaisiais apokrifais, tokiais kaip 1908 m. publikuota Levio H. Dowlingo „Vandenio eros evangelija“. Šiame moderniajame apokrife pasakojama, kaip Indijos princas Ravana, ieškodamas dieviškos išminties, Vakaruose sutinka paauglį Jėzų ir, sužavėtas jo išminties, pasiima į savo kraštus. Panašaus pobūdžio tekstais spekuliuojama kalbant apie tas Jėzaus gyvenimo sritis, kurių neįmanoma rekonstruoti dėl istorinių šaltinių stokos.

Georgesas de La Touras, „Jėzus dailidės Juozapo dirbtuvėse“ (fragmentas), 1640 m. Vikipedia.org nuotrauka

Indiškojo Jėzaus mitu bandoma parodyti, kad Jėzus iš tiesų nėra Dievas. Jis laikomas žmogumi, kuris atkeliavęs iš Palestinos į Indiją mokėsi pas vietinius brahmanus. Čia jis išmoko daryti stebuklus, perprato Vedų mokslą, išmoko jogos, sveikos gyvensenos, vegetarizmo, persisėmė reinkarnacijos idėjomis. Nors Jėzus šiame mite nelaikomas Dievu, tačiau jis vertinamas kaip didis mokytojas, be kurio autoriteto negalima apsieiti. Kita vertus, mažiau sąmoningą kataliką Jėzaus įterpimas į ezoterinės idėjos sklaidą gali paklaidinti, nes asmuo, kritiškai neįvertinęs informacijos, nejučia persiima pseudokristologinėmis idėjomis.

Mitu taip pat norima parodyti, kad ne viskas, kas parašyta Biblijoje, yra tiesa, nes šis šventraštis buvo perrašinėjamas, dalis informacijos buvo sąmoningai nuslėpta ar iškraipyta. Mito tikslas – įrodyti, kad krikščioniškasis mokymas neatitinka originalių Jėzaus minčių, taip pat, kad Bažnyčia taip bando kontroliuoti savo ganomuosius.

Šventasis Raštas: ar tikrai jis draudžia valgyti mėsą?

Neretai „tiesa“, kad Jėzaus būta vegetaro, grindžiama selektyviai parinktomis Šventojo Rašto citatomis. Idant suvoktume kontekstą bei tai, kiek teisingi yra teiginiai, kad Biblija neva draudžia valgyti mėsą, pažvelkime į pagrindinius biblinio vegetarizmo apologetų teiginius.

Šis draudimas paprastai grindžiamas pirmuoju sukūrimo pasakojimu: „Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas. O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, maistui visus žaliuosius augalus“ (Pr 1, 29–30). Šią citatą galima aptikti daugumoje biblinio vegetarizmo šalininkų veikalų.

Edwardas Hicksas, „Nojaus arka“, 1846 m. Vikipedia.org nuotrauka

Vadovaujantis selektyvia samprata, atrodo, kad Dievas tikrai leidžia valgyti tik augalus ir, savaime suprantama, – draudžia valgyti mėsą. Ši citata dažnai naudojama, kai bandoma apginti vegetarinę mitybą. Tačiau, norint išlaikyti nuoseklumą ir visuminį tiesos suvokimą, derėtų cituoti ir Pradžios knygos 9 skyrių, kuris paprastai yra nutylimas. Šioje vietoje pasakojama, kaip Dievas po Tvano, sudarydamas Sandorą su Nojumi, pastarajam taria: „Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus“ (Pr 9, 3).

Kaip suprasti tokį, iš pirmo žvilgsnio, prieštaravimą? Prancūzų rašytojo Leo Taxilio žodžiais tariant: gal vegetarizmas buvo toks blogas dalykas, kad Dievas, visus vegetarus nuskandinęs per Tvaną, paliepė valgyti mėsą? Atsakymą į šį humoristinį klausimą pateikia amerikiečių autorius Stevenas J. Rosenas: Dievas, matydamas žmonijos nuopuolį, laikinai davė leidimą maitintis mėsa, nes visi augalai per Tvaną nuskendo, tad nebeliko nieko kito, ką galima būtų valgyti. Šiuo atveju leidimas valgyti suvokiamas kaip laikinas reiškinys – ir tai esą buvo tik leidimas, o ne liepimas valgyti mėsą.

Tokia interpretacija yra arčiau tiesos ir visuminio biblinio požiūrio, tačiau ne visai atitinka Biblijos sampratą. Šventajame Rašte esama nurodymų, kad „mėsą gali valgyti“ (Įst 12, 27), taip pat nuorodų, kokią mėsą izraeliečiui valgyti dera, o kokios – ne. Vertinant biblinės sampratos visumą, draudimo valgyti mėsą nerasime, tačiau aptinkame daug nuorodų, kokią mėsą galima naudoti maistui bei kada nuo jos derėtų susilaikyti. Nepaisant to, vis tiek šio mito šalininkai, tokie kaip sinkretiškojo budizmo ir krikščionybės mišinio Quan Yin metodo meistrė Ching Hai, teigia, kad pirmieji krikščionys (taip pat ir biblinių laikų žydai) buvo vegetarai.

Kita įprastai, nors kiek rečiau, cituojama Šventojo Rašto vieta yra iš apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams: „Kaip mėsos nevalgymas, taip ir vyno negėrimas – abu dalykai geri.“ Čia Ching Hai savais žodžiais persako apaštalo Pauliaus žodžius: „Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę“ (Rom 14, 21).

Andrea Di Bartolo, „Šv. Paulius“ (fragmentas), XV a. I pusė. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Verta pastebėti, kad taip cituojant dažnai nepaisoma ne tik konteksto, bet ir tikslios biblinio teksto prasmės. Apaštalas Paulius čia kalba apie stipraus ir silpno tikinčiojo santykį, o ne apie maisto vartojimą. Šiek tiek anksčiau apaštalas Paulius apie maistą ir mėsos valgymo „draudimą“ gana aiškiai pasakė: „Vienas įsitikinęs, kad jam valia viską valgyti, o silpnasis valgo tiktai daržoves. Kuris valgo, tegul neniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, tegul neteisia valgančio, nes ir jį priėmė Dievas“ (Rom 14, 2–3). Apaštalo Pauliaus požiūriu, jokio skirtumo, ką žmogus valgys, – mėsą ar daržoves. Be to, Laiško romiečiams visame skyriuje kalbama ne apie maisto draudimą, bet apie pagarbą vieno kitam. Būtent tai ir akcentuoja apaštalas.

Taigi, jei pridursime, kad kitame laiške Paulius sakė: „Valgykite visa, kas parduodama mėsos prekyvietėje, sąžinės labui nieko neklausinėdami“ (1 Kor 10, 25), taps dar akivaizdžiau, jog apaštalas nebuvo nusistatęs prieš mėsos, kaip tokios, valgymą. Pauliaus teologijoje maisto klausimas buvo aptartas ne kartą, tačiau nėra jokio konkretaus draudimo maitintis mėsa. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad apaštalui Pauliui svarbus klausimas, susijęs su maistu, buvo stabams paaukoto maisto valgymas. Tačiau čia taip pat su ypatingais tabu nesusiduriame. Apaštalui Pauliui svarbiau bendrystė su Viešpačiu, o ne mitybos klausimai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pasak Pauliaus, svarbiausias akstinas, kodėl nederėtų valgyti mėsos, susijęs su kito asmens tikėjimu ir drauge reiškia asmeninį pasirinkimą. Pirmojo laiško korintiečiams 8 skyriaus tekstas taip pat atsako į klausimą: ar valgomas maistas gali išgelbėti pasaulį? Tai svarbu, nes būtent šis teiginys yra gana reikšmingas vegetariškosios mitybos apologetų mokymuose. Vegetariškojo dvasingumo propaguotojų nuomone, mėsos vartojimas maistui yra viena iš pagrindinių pasaulio kančios priežasčių. Mintant tik daržovėmis, pasaulyje vyrautų taika ir meilė, nebūtų karų bei ligų.

Šios mintys grindžiamos selektyviai parinktomis Šventojo Rašto citatomis, išmetant tai, kas netinka ar nepatogu, tad vėl nekreipiama dėmesio į tokias Pauliaus išsakytas mintis: „Maistas negali mūsų priartinti prie Dievo. Kai nevalgome, nieko neprarandame, ir kai valgome, nieko nelaimime“ (1 Kor 8, 8), juk „Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas“ (Rom 14, 17).

Vegetarizmo šalininkų tikėjimas išreiškia gilesnį dalyką – tikėjimą karmos dėsniu, kuris iš esmės prieštarauja krikščioniškajam atpirkimo mokymui. Teigiama, kad gyvūno nugalabijimas turi neigiamą karminį užtaisą, veikiantį ne tik tuos, kurie dalyvavo nugalabijime (čia verta pastebėti, kad paprastai vartojamas žodis „nužudymas“, kaip gyvūno nugalabijimas, prilyginamas žmogžudystei), bet ir tuos, kurie parduoda mėsą, ją gamina, patiekia ir valgo. Šis neigiamas karminis poveikis esą daro įtaką ne tik individams, bet ir su tuo susijusioms socialinėms grupėms: šeimai, bendruomenei, tautai, žmonijai. Tačiau pamirštama, kad bet koks susilaikymas nuo maisto yra skirtas ne tiek pasauliniam gėriui įsigalėti, kiek yra gėris iš savęs, nes, kaip pažymi Maskvos ortodoksų patriarchas Tichonas, padeda įgyti dorybių, tačiau gali žmogų ir pražudyti.

Topi Pigula / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Kaip jau minėta, Biblijoje gausu vietų, kuriose Dievas leidžia maitintis mėsa. Penkiaknygėje paaiškinama, kuriuos gyvūnus galima valgyti, o kuriuos – draudžiama. Remiamasi hebrajiška košerinio maisto samprata, kuri teigia, kad vieni gyvūnai laikomi švariais, kiti ne. Bendrą vaizdą padeda susidaryti ir pavyzdžiai, kuriuose nusakomos mėsos valgymo taisyklės: „Taip kalbėkite izraelitams: Iš visų keturkojų žemėje šiuos gyvulius galite valgyti. Kiekvieną gyvulį, kuris yra skeltanagis ir atrajoja, galite valgyti“ (Kun 11, 2–3); „Iš gyvulių galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi nagą, skeltą į dvi dalis, ir atrajoja“ (Įst 14, 6); „Tačiau, kur tik nori, gali skersti ir valgyti mėsą bet kurioje iš savo gyvenviečių pagal palaiminimą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs. Ir nešvarūs, ir švarūs gali ją valgyti, kaip gazelės ar stirnos mėsą“ (Įst 12, 15); ir t. t.

Apie tai, kad nėra ypatingų mitybos draudimų, rašoma ir Naujajame Testamente. Po prisikėlimo Jėzus pasirodė mokiniams ir „jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse“ (Lk 24, 40–43); po apaštalo Petro regėjimo „jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“ Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar nešvaraus maisto.“ O balsas vėl tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ (Apd 10, 13–15); „Dar išgirdau balsą, man sakantį: ‘Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!’ Aš atsakiau: ‘Jokiu būdu, Viešpatie! Dar niekuomet suteptas ir nešvarus maistas nebuvo mano burnoje’. Bet balsas iš dangaus prabilo antrą kartą: ‘Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!‘“ (Apd 11, 7–9).

Taigi Šventajame Rašte nėra konkretaus draudimo valgyti mėsą, negana to, daug kur Dievas suteikia konkretų leidimą šiuo maistu mėgautis. Bet koks teigimas, jog Dievas per Bibliją draudžia valgyti mėsą, yra faktų iškraipymas ir gudrus žaidimas citatomis.

O kaip dėl Jėzaus? Ar jis pats buvo vegetaras?

Tęsinys – rytoj.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.