2020 09 16

Gabrielius E. Klimenka, OPs

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Gastronominiai mitai apie krikščionybę. Ar Jėzus buvo vegetaras?

Gabrielius E. Klimenka
Gabrielius E. Klimenka. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Apie pirmąjį mitą skaitykite čia

Krišnos sąmonės judėjimo receptų knygoje „Harė Krišna vegetariniai valgiai“ minima, kad krikščionims atsisakyti mėsos labiausiai trukdo klaidingas įsitikinimas, jog Kristus valgė mėsą. Apie tai atseit byloja keletas nuorodų iš Naujojo Testamento. Kaipgi yra iš tiesų? Ką sako Kristaus vegetaro sekėjai ir ką apie tai iš tiesų kalba Naujasis Testamentas?

Vienareikšmiškai teigti, jog Jėzus maitinosi tik vegetariškai, būtų labai netikslu. Tiesa, konkrečių nuorodų apie Jėzaus mitybos įpročius beveik nėra. Visiškai tikėtina, kad jie niekuo nesiskyrė nuo eilinio to meto judaizmo išpažinėjo, t. y. košerinė mėsa ir vynas visiškai laisvai galėjo būti Jėzaus maisto raciono dalis. Žinoma, skaitant selektyviai parinktas Evangelijų citatas, galima įrodyti, ko gero, bet kokią kvazikristologinę idėją. Tačiau visuminis teksto suvokimas savaime eliminuoja didžiąją dalį klaidatikysčių.

Ezoterinių ir jiems artimų judėjimų nuomone, Jėzaus vegetarizmą liudija tai, kad jis buvo vadinamas Nazariečiu, iš to daroma išvada, jog jis priklausė tuometinei izraelitų atšakai nazyrams. Tai atrodytų logiška – juk nazyrai nevalgė mėsos, nešiojo ilgus plaukus (plg. Ts 13, 7), negėrė vyno (plg. Sk 6, 1–4), taip pat buvo pašvęsti Viešpačiui (plg. Sk 6, 8). Būtent toks Jėzaus asmens įvaizdis atitinka visuomenėje suformuotą paveikslą.

Iš tiesų nėra tiksliai žinoma, kaip atrodė Jėzus ir ką jis valgė – tikra tik tai, jog jis buvo pašvęstas Dievui. Tačiau šiuo atveju svarbi pati žodžio reikšmė, kuria meistriškai manipuliuojama. Jėzus buvo vadintas Nazariečiu (hebr. a-nodzri), tai reiškė „Nazareto miesto gyventojas“. Tuo metu žodis „nazyras“ (hebr. nazir) reiškė pašvęstasis. Tai du skirtingi žodžiai, kurie originalo kalba ne tik skamba nevienodai, bet ir turi visiškai skirtingas reikšmes.

Panašumas atsiranda tik tada, kai, remiantis anglišku tekstu (taip paprastai ir daroma vakarietiškoje literatūroje), bandoma pagrįsti Jėzaus vegetarišką gyvenimo būdą. Čia remiamasi panašiu žodžių „nazarietis“ ir „nazyras“ skambesiu anglų kalboje: „When either man or woman shall separate [themselves] to vow a vow of a NAZARite, to separate [themselves] unto the LORD“ (Sk 6, 2) bei „He shall be called a NAZARene“ (Mt 2, 23). Šių eilučių lietuviškas vertimas taip pat gali klaidinti, ypač jei skaitantysis turi iš anksto suformuotą nuomonę: „Kalbėk izraeliečiams, sakyk jiems: kai kas nors, vyras ar moteris, padaro ypatingą įžadą, – naziro įžadą, – pasišvęsti Viešpačiui“ (Sk 6, 2) bei „Jį vadins Nazariečiu“ (Mt 2, 23).

Jėzus Kristus ir Krišna. Coastweek.com iliustracija

Toje pačioje Krišnos Sąmonės knygelėje nurodyta, kad Naujojo Testamento tekstai neteisingai išversti, nes graikiški žodžiai throphe bei brome (ir panašūs žodžiai) verčiami kaip „mėsa“, o iš tiesų reiškia „maistą ar valgymą platesniąja prasme“. Taip, šie žodžiai iš tiesų reiškia maistą, tačiau jie ir vartojami kalbant apie mitybą kaip tokią: pavyzdžiui, jau minėtoje Rom 14, 21 citatoje vartojamas žodis kreas, reiškiantis būtent mėsą. Taip pat iškart pateikiama nuoroda į Evangelijos pagal Luką 8, 55: „Jos dvasia sugrįžo, ji tuojau atsikėlė. Jėzus liepė duoti jai valgyti“, nes viename angliškame vertime (deja, nenurodyta kuriame, bet greičiausiai turima omenyje Karaliaus Jokūbo Biblija) yra pavartotas žodis „mėsa“. Taigi, viena vertus, nenurodoma, iš kur cituojamas tekstas, tad sunku oponuoti, kita vertus, lietuviškas vertimas parodo, kad oponavimas Šventojo Rašto vertimui neatitinka realybės.

Taip pat dažnas teiginys, susijęs su žodžiu kreas (mėsa) – Naujajame Testamente jis niekur nevartojamas valgymo kartu su Kristumi prasme. Todėl daroma išvada, kad Kristus išties buvo vegetaras, juk tai tarsi patvirtina ir Izaijo pranašystė: „Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis. Varške ir medumi jis maitinsis, mokėdamas atmesti, kas pikta, ir rinktis, kas gera“ (Iz 7, 14–15).

Tiesa, kreas netaikomas kalbant apie Kristų ir maistą, tačiau Pauliaus laiškuose šis žodis ne kartą vartojamas aprašant valgymą (plg. Rom 14, 21; 1 Kor 8, 13), o juk Paulius, net ir leisdamas valgyti mėsą, norėjo būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5). Taigi, jeigu Jėzus buvo vegetaras, o apaštalas norėjo būti toks, kaip Jėzus, – tada ir Paulius turėjo pasisakyti už vegetarizmą. Bet kadangi, kaip jau išsiaiškinome, Pauliui vegetarizmas nebuvo itin aktualus, tai ir Jėzus nebuvo vegetaras. Žinoma, tai tik žaidimas žodžiais, dabar nagrinėkime tekstus toliau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Evangelijose aptinkame citatą, kuri gali paskatinti manyti, jog Jėzus valgė mėsą. Tai Paskutinės vakarienės įvykiai. Jos metu buvo valgomas Velykų avinėlis, tačiau vienintelė vieta, kurioje minimas valgis, yra paminėta po prisikėlimo – Jėzus valgo žuvį. Vien tai rodo, kad jis negalėjo būti vegetaras, nes valgė gyvūną. Nepaisant to, vegetariškojo dvasingumo propaguotojai mano, kad Jėzus savo pavyzdžiu nurodė mitybos taisykles, tad pirmieji krikščionys privalėjo būti vegetarai.

Čia derėtų pastebėti, kad yra paplitusi klaidinga nuomonė, jog vegetarai gali valgyti žuvį – tad aptariant Jėzaus valgytos žuvies klausimą gali kilti diskusijų. Tačiau tokia nuomonė kyla labiau dėl peskovegetarizmo propagavimo – ši vegetarizmo atmaina nelaikoma tikru vegetarizmu. Tuo metu grynasis vegetarizmas nepraktikuoja gyvūnų valgymo, tačiau leidžia valgyti gyvulinės kilmės produktus, pvz., pieną.

Fritzas von Uhde, „Paskutinė vakarienė“, 1886 m.

Internetiniame tinklalapyje „Gyvenimo guru“ teigiama: „Vegetarizmas yra tokia mitybos praktika, kai yra atsisakoma bet kokios mėsos, įskaitant žuvį, paukštieną, vėžiagyvius bei šalutinius skerdimo produktus […] Vegetarizmas skirstomas į:

  1. Griežtą (visišką tikrą), kai atsisakoma visų gyvulinės kilmės produktų;
  2. Pusiau griežtą (dalinį), kada nevartojama mėsa, tačiau vartojami kiti gyvulinės kilmės produktai. […] Semi-vegetarinės dietos: Peskovegetarai – lakto-ovo vegetarai, valgantys ir žuvį.“

Paprastai teigiama, kad krikščionys buvo vegetarai iki krikščionybės paskelbimo visuotine Romos imperijos religija. Tik tada buvo suteiktas leidimas valgyti mėsą. Šiame kontekste paprastai painiojamos dvi sąvokos: pasninkas ir vegetarizmas. Paprastai pasninkas suprantamas kaip reikalavimas būti vegetarais. Tačiau, jei nagrinėjame istorinį kontekstą, neaptinkame jokių nuorodų, kad vegetarizmas būtų privalomas. Priešingai, aptinkame neigiamą požiūrį į vegetarizmo dvasingumo ideologiją. Pavyzdžiui, 314 m. Ankyros sinodo XIV kanone nurodoma, kad jei kas nors nori atsisakyti valgyti mėsą, turi prieš tai jos paragauti, o jei kunigas atsisako valgyti net ir daržoves, virtas kartu su mėsa, turi būti pašalintas iš kunigų luomo.

Vegetarizmo, kaip vienintelės mitybos formos, traktavimas pirminėje krikščionybėje nebuvo priimtinas. Žinoma, pirmaisiais amžiais būta bendruomenių, kurios nevalgė mėsos, būta ir šventų vyrų bei moterų, kurie buvo vegetarai, tačiau tai niekada nebuvo reiškinys, identifikuojantis krikščionį. Krikščionybė iš kitų religijų išsiskirdavo tikėjimu į Jėzų Kristų kaip Išganytoją. Apie tai rašoma Laiške Diogenui (II a.):

[krikščionys] įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko visą savo gyvenimą.

Taigi, kaip matome, laiško autorius nurodo, jog krikščionys maitinosi taip, kaip ir visi aplinkiniai gyventojai. Kita vertus, kalbant apie draudimą valgyti mėsą, buvo įžvelgiama labiau dvasinė prasmė, nei susilaikymas nuo mėsos kaip tokios. Pvz., Pseudo Barnabo laiške (II a. pr. Kr.) rašoma: „Mozė sakydamas: Nevalgysite kiaulės, nei erelio, nei vanago, nei varno, nei jokio jūros gyvūno, kuris neturi žvynų, suvokė tris pamokymus. Pagaliau pasakė jiems Pakartotame įstatyme: Ir nustatysiu šitai tautai savo įstatymus. Taigi ne Dievo įsakymas nevalgyti, bet čia veikiau Mozė kalbėjo dvasiškai. Kiaulė pasakė štai dėl ko: Nebendrausi, – sakė, – su tokiais žmonėmis, kurie panašūs į kiaules, – tai yra, kai pertekę pamiršta Viešpatį, o kai ko nors trūksta – netrunka prisiminti Viešpatį. Kaip ir kiaulė: kai ėda, šeimininko nepažįsta, kai alksta – šaukia, o gavusi ir vėl tyli.“ Vegetarizmas nebuvo visuotinis Bažnyčios mitybos būdas, o tik paskirų individų pasirinkimas.

Valentinas de Boulogne, „Paskutinė vakarienė“, 1625–1626 m.

Apie krikščionybės ir vegetarizmo sąsajas kalbama ne tik naujuosiuose religiniuose judėjimuose ir ezoterikoje – tokių minčių pasigirsta ir tarp katalikų. Tiek religinės ir pasaulietinės bendruomenės, tiek tie pavieniai krikščionys, kurie stengiasi propaguoti vegetarinę mitybą, yra įsitikinę, kad mėsą valgyti draudžia Šventasis Raštas. Šiame ideologiniame mokyme remiamasi ir nuomone, kad ir pats Jėzus „Kristus duoda aiškius nurodymus (technologijas), kaip prižiūrėti save, maitintis, mąstyti, kad būtum sveikas ir laimingas, aprašo kūno pozas, kvėpavimus, valgymo ypatumus, inhaliacijas, purvo vonias ir net kaip pasigaminti klizmą iš moliūgo“ (Citata iš Sveikaszmogus.lt teksto „Jogiškieji Kristaus pamokslai“). Kad ir kaip paradoksalu, tokio tikėjimo galima aptikti ir tarp kai kurių krikščionių. Čia kalbama ne apie konvertitus – tuo dažnai tiki žmonės, jau daug metų lankantys bažnyčią.

Paradoksalu, kad naujieji religiniai ir ezoteriniai judėjimai, turintys savo šventuosius raštus (paprastai naujųjų apokrifų pavidalu), būdami atvirai nusistatę prieš krikščioniškąją doktriną, šiuo atveju bando solidarizuotis su krikščionybe. Šios grupės savąją pasaulėžiūrą aiškina remdamosi joms svetimu krikščioniškuoju Šventuoju Raštu. Žinoma, autentiškos egzegezės čia nesama, tačiau dažnai selektyviai panaudojamos Biblijos eilutės. Tokio pobūdžio mokymą taiko Krišnos sąmonės judėjimas, Ching Hai sekėjai, neognosticizmo, ezoterikos ir pseudomokslų kryptys.

Bendruomenės, neturinčios autentiškų šventųjų tekstų, savo mokymą vegetarizmo klausimais dažnai grindžia apaštalo Pauliaus tekstais ar tais žodžiais, kuriuos Dievas išsako vienam ar kitam Senojo Testamento veikėjui. Išankstinė nuostata, priešinga Biblijos mokymui, šiuo atveju netrukdo švaistytis Biblijos citatomis, norint parodyti, kad jų skelbiamos tiesos yra ne iš piršto laužtos, bet jau nuo seno žinomos žmonijai. Toks teigimas paprastai palydimas ir antikrikščioniškų teiginių. Atsiranda kognityvinis disonansas, kurio paprastai nejaučia vegetarizmo apologetai. Naudodami krikščionišką Šventąjį Raštą, orientalistinio Jėzaus gerbėjai nepamiršta pridurti, kad krikščionys nebeišmano tikrojo Kristaus mokymo, neva tik pašaliečiai žino nuslėptą nuo kitų tiesą, nes ji atsiskleidžia per naujuosius apokrifus.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.