Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Gatvelė

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Šia gatvele vis tai šen, tai ten jau gausybę metų. Šalia jos, ant Dominikonų kampo, esu ir užaugęs. Senamiesčio žmogui ji patogi jungtis su Pilies gatve, visa ko širdimi. Nors manau, kad senuosius Vilniaus takus išvedžiojo bažnyčių lokacija mieste.

Ir šiandien, jei užsidegęs pamaldumu norėtum, tarkime, iš Bernardinų nukakti į Gailestingumo šventovę ar į Šv. Dvasią, ar kiek toliau pas kitus, juoduosius, pranciškonus, tiesiausias kelias vestų Šv. Jono gatve. Pakeliui prasilenktum dar su dvejais Dievo namais. Atkarpa nedidelė, o kiek progų medituoti sakralųjį Vilnių. Ir beveik viskas čia gotika, iš mūsų krikšto laikų, su kunigaikščių ir karalių įspaudais.

Mano vaikystės laikais, žinoma, to nelabai reikėjo, taigi ir gatvelė vadinosi ne Šv. Jono, o Balio Sruogos vardu. Nors ir pats rašytojas greičiausiai buvo įamžintas čia tik iš reikalo, ne iš didelės meilės. Sugrįžęs gyvas iš Štuthofo, jis per porą metų pridarė valdžiai aibę nemalonumų, užuot ją šlovinęs, kaip buvo laukiama iš jo. Mokykloje, aišku, apie tai niekas nekalbėjo. Man patiko Sruogos, jauno studento, veidas, šukuosena. Įsivaizduodavau jį, laisvą ir nepriklausomą, Miuncheno aludėse. Iš mokyklos pasiliko atmintyje ir jo eilutės, kai dar toli jam buvo visi juodi laikai: „Pralėks, pralėks gyvenimas paveikslu Čiurlionies.“

Ar lygiai taip ir pralėkė, kas dabar pasakys. Gal sezonas pragare buvo kuo nors čiurlioniškas? Ar ta daugybė vienatvės paskui? O gal Žydriosios Viešnelės akimirka, kuriai nutrūkus nebeliko dėl ko gyventi, tik amžinybė su amžinu žydrumu. Balio Sruogos gatvė per visus virsmus bei perversmus buvo nudanginta į naujuosius miesto rajonus, o į šią seną gatvelę restitucijos būdu sugrįžo teisėtas šeimininkas – šv. Jonas. Laimei, ne daugiskaita, ne Jonai. Pačiai bažnyčiai po atšventinimo čia mažiau pasisekė.

Bet dabar Šv. Jono gatvės nuotrauka man svarbi dėl to kryžiuko lange, pažymėto rašalu. Žinau, kas ir kada tai padarė. Vokietis kareivis vardu Georgas. Kadangi čia 1917 metai, galimas daiktas, kad jiedu su Sruoga būtų panašaus amžiaus. Ten, kur senoji universiteto aula ir kitos studijų patalpos, per Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečiams įsikūrus Vilniuje, įrengta karo ligoninė Nr. 4. Ją nuotraukoje pažymi vėliava ir užrašas virš durų. Vokiečių–rusų frontas buvo pasitraukęs tolyn į pietryčius prie Naručio ežero, o Vilnius tapo ramiu užnugario miestu.

Ligoninių reikėjo. Iš fronto gabenami sužeistieji. Georgas turėjo būti vienas iš jų. Liebe Eltern! – kreipiasi jis pagarbiai į savo tėvus, gyvenusius Wehrdeno miestelyje Saro krašte. Gotiškas rankraštis pieštuku painus, nepažįstamas, įskaitau tik žodžius Lazarett, Johannesstr., Wilna, Grüβ, Georg. Kareivių atvirlaiškiai, siųsti lauko paštu namiškiams, paprastai trumpi ir beveik vienodi. Esu gyvas, gavau laišką ar siuntinį, linkiu linksmų švenčių. Retai kada nurodoma vietovė, kur dislokuotas dalinys, matyt, tai laikyta karine paslaptimi. Georgo tėvai turbūt puolė žiūrėti žemėlapius, kurgi ta Wilna. Nuotraukoje matosi ne tik jų sūnaus langas, bet ir milžiniška bažnyčios varpinė, sujungta su ligoninės pastatu. Gal tai paguodė šeimą iš Wehrdeno, davė vilties. Saras – iki šiol katalikiškas kraštas. Įdomu, į kurį šv. Joną tėvai adresavo savo maldas už sužeistą sūnų? Ar liko jų Georgas gyvas? 

Po sužeidimų išgiję kareiviai gaudavo trumpų atostogų, galėdavo aplankyti savo namus. Saldu dabar nuo tokios minties, lyg pats ten būtum. Bet paskui juk – atgal į frontą. Pirmosioms linijoms visais laikais, per visus karus reikėjo jaunų kūnų. 

Atvirlaiškis iš Vilniaus išsiųstas 1917 metų birželio 17 dieną. Tą vasarą ar ankstyvą rudenį dvidešimt vienų Balys Sruoga su kompanija keliavo po Kaukazą. Yra tos kelionės nuotrauka, kur jis žiūri iš padilbų, pasirėmęs lazda, ilgaplaukis, visas žiauriai originalus. Nuolat kartojasi ta pati veido išraiška. Jam tada tiko. Turbūt ir pats tai žinojo.

Karinio lazareto šalia varpinės neliks gana greitai. Paskui, pavymui lenkų legionieriams, ten sugrįžta universitetas. Dar vėliau, jau lietuviškame mieste, pasirodo profesorius Sruoga. Sugrįžta ir vokiečiai. Karas. Mūsų jaunimas nenori aukoti savo kūnų svetimai pergalei. Universiteto Vilniuje greitai neliks. Profesorius baudžiamas konclageriu. Po jo mirties kitą vasarą dar kita valdžia atims bažnyčią. Į ją, didelę ir paslaptingą, su senamiesčio chebra patekdavome tai per kokį išmuštą langą, tai per jėzuitų požemius. Šventoriuje sutemus nardė šikšnosparniai. Iš varpinės pro geležines duris lyg šmėkla išlįsdavo skarmaluota senė, lenkė, nežinia kiek metų ten gyvenusi vienui viena, be elektros ir vandens. To moja parafijka, moja parafijka! Keisčiausia, kad neegzistuojanti parafijka kažin kaip persiduoda senamiesčio chuliganui, tarytum nebūtų niekur geresnio tikybos vadovėlio už išniekintą bažnyčią. 

Neturiu, ką dabar pasakyti dėl Ukrainos kovų ir kančių. Baisūs karai daug kartų ėjo ir per Vilniaus miestą. Ten, kur Šv. Jono gatvė turėtų visai prisiartinti prie Dominikonų kampo, po karo atsiradusi tuščia vieta. Nėra ir garsios Kardinalijos kitame gatvės gale. Nepalyginsi, aišku, su bombarduojamu Mariupoliu ir Charkivu. Bet kodėl niekaip neišeina nekariauti? Gavėnia rodo į Adomo nuodėmę. Supratau vėl, jog tai tiesa, kai kovo mėnesį išmokau taisyklingai rašyti žodį bombarduoti. Skaudu ir gėda man, kad išmokau. Visi mes Adomo vaikai.

Vieną gražų (gal irgi – pavasario) rytą, XIX amžiaus pradžioje, jaunas, savimi patenkintas Vilniaus bajoraitis kulniavo sau į paskaitas Šv. Jono gatve. Šiauriniu jos kraštu, ten, kur paliktas Georgo kryžiukas. Dairėsi aukštyn į langus, mat gatvėje gyveno kelios jo pažįstamos damos. Staiga atsidaro langas, ir ant studento galvos ima byrėti rožės. Dešimtys rožių, kitos krenta ant gatvės, jam po kojomis. Jis mato lange tik baltą rankelę. Susipažins po to. O jau susenęs ir toli nuo Vilniaus jis rašys, kad šie prisiminimai vėl šildo jo stingstantį kraują.

Tik jei nebūtume Adomo vaikai, kažin ar byrėtų taip rožės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.