Gatvės menas ant buvusio bernardinių vienuolyno sienos – svetingumo ženklas ar gremėzdiška „puošmena“?

Konkursas „Kuriu Vilnių“, šiemet pasipildęs 12 naujų projektų, sulaukė net 188 paraiškų. Komisija, vadovaujama menotyrininko Ernesto Parulskio, atrinko 12 stipriausių projektų. Įspūdingiausi – milžiniškas grybas Vingio parke, nauji Žaliojo tilto akcentai ir paukščių stebėjimo stotis Lazdynų saloje. 

Ypatingą mūsų, „Bernardinai.lt“ redakcijos darbuotojų, dėmesį sužadino menininko Povilo Kupčinsko užmojis nutapyti didžiulę šventojo Bernardino Sieniečio figūrą ant Malūnų gatvės trečiu numeriu pažymėto gyvenamojo namo, anksčiau priklausiusio Vilniaus Užupio bernardinių vienuolynui, sienos. Redakcijos darbuotojams klausimų sukėlė ir diskutuoti paskatino neadekvataus dydžio gatvės meno piešinio invazija į gamtiškai ir architektūriškai itin jautrią Senamiesčio vietą, esančią mūsų redakcijos kaimynystėje, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblio pašonėje.

Pasiteiravę komisijos pirmininko E. Parulskio, kaip toks piešinys dera su Senamiesčio paveldą reglamentuojančiomis taisyklėmis, ar yra gautas Kultūros paveldo departamento sutikimas tokiam street art stiliaus menui jautrioje paveldui saugoti teritorijoje ir ar buvo klausta namo gyventojų bei brolių pranciškonų, šalia kurių vienuolyno stovi šis namas, nuomonės apie tokį piešinį, gavome atsakymą, kad „šis projektas (kaip ir visi kiti projektai) gerą įvertinimą gavo dėl savo estetinių savybių, o tolesnė šio ir kitų projektų realizavimo (arba – nerealizavimo) ateitis priklauso nuo Vilniaus savivaldybės specialistų veiksmų“.

Rūta Matonienė, sostinės savivaldybės Vyriausiojo miesto architekto skyriaus patarėja, patikslino, kad projektas būtų finansuojamas tik gavus namo savininkų sutikimus ir derinančių institucijų pritarimą. 

O kaip šį urbanistinėms erdvėms skirto projekto įsiveržimą į jaukų ir turistų mėgstamą Senamiesčio kampelį vertina menininkų bendruomenė?

Intencijos gražios, bet kyla abejonių dėl mastelio

Menotyrininkės dr. Ievos Pleikienės nuomone, toks projektas, tikėtina, atbaidytų prastų grafičių tepliotojus, sukurtų vietos specifikai artimą atmosferą ir gal padarytų ją draugiškesnę svetimiems atklydėliams turistams, kurie čia neretai atpėdina ieškodami kelio į Užupį.

„Estetiškai jis man taip pat visai patrauklus nuotraukoje, tik yra rizika, kad perkėlus į realų mastelį gali atrodyti gremėzdiškai. Reikėtų nueiti į vietą ir pabandyti įsivaizduoti, įvertinus atstumus ir pagrindinius žiūrėjimo taškus“, – svarstė I. Pleikienė. 

Architektas, Vilniaus dailės akademijos (VDA) profesorius Marius Šaliamoras neįžvelgė tokio piešinio konflikto su Senamiesčio aplinka.

Dailės istorikė dr. Laura Petrauskaitė yra neigiamai nusiteikusi prieš tokį kičinį meną viešosiose erdvėse. „Aptariama lokacija yra išskirtinai vaizdinga ir istoriškai turtinga, tad jos „reanimuoti“ pigiu iliustratyvumu tikrai nereikia“, – tvirtino ji.

Dailėtyrininkės, VDA Dailėtyros instituto dėstytojos dr. Rūtos Janonienės teigimu, projekto intencijos gal ir gražios, bet jo realizavimas kelia daug abejonių. Visų pirma dėl mastelio – ordino pavadinimas „Mažesnieji broliai“ dailėtyrininkei atrodo iš esmės prieštaraujantis matomam gigantiškam atvaizdui.

„Tarsi šventas dalykas – Bernardinas Sienietis. Ir intencija atrodo graži. Regis, neturėtų kilti ranka prieš šventus atvaizdus vienuolyno teritorijoje. Bet man šis atvaizdas per agresyvus visų pirma savo dydžiu. Didelis Bernardinas, kuris priklausė Mažesniųjų brolių ordinui – toks paradoksas. Sakytum, čia mes jam teikiame garbę, išaukštiname. Bet jis formaliai nereikalingas tokios garbės ir išaukštinimo – jis mums gali būti didelis širdyse.

Jeigu atvaizdas būtų gerokai kuklesnis, smarkiai mažesnis – kad ir normalaus žmogaus ūgio, galbūt (bet nesu tikra) jis taip nerėžtų akies ir neturėtų tokios pretenzijos. Pretenzija, kalbant apie religinį aspektą, mažesniesiems broliams tikrai netinka, nes prieštarauja pačiai šios vienuolijos esmei. Juolab kad tai ne pačių vienuolių užsakymas“, – kalbėjo R. Janonienė.

Estetiškai minimas piešinys, pasak VDA Dailėtyros instituto profesorės, jai kertasi su bernardinų ir bernardinių vienuolynų ansamblio meniškumu bei estetiniu subtilumu, taip pat su kraštovaizdžio, architektūros grožiu. Labai rizikinga tokioje subtilioje architektūriškai vietoje atkreipti dėmesį kažkuo šiuolaikišku.

„Šis kūrinys, mano supratimu, – nenoriu sakyti, kad jis grubus, jis nėra labai grubus, – bet jis įneša disonanso į istorinį Senamiesčio architektūros ir gamtos fragmentą, kuriam nereikia tokio papildymo. Jam nereikia jokio papildymo. Jis savaime užtektinai subtilus ir nebereikalingas pagražinimo. Tas pagražinimas jam ne prideda, o atima, sutrivialina, ypač būdamas didžiulis, dominuojantis, atkreipiantis dėmesį“, – komentavo R. Janonienė.

Kita vertus, dailėtyrininkės manymu – jeigu toks piešinys ir būtų nutapytas, nebūtų jokios tragedijos, nes jį lengva uždažyti ir pamiršti: „Jeigu bus nuspręsta, kad tokio projekto reikia, gultis po traukiniu neverta, nes tai nėra išliekamąją vertę turintis kūrinys. Ramiausiai po kurio laiko galima perdažyti sieną ir viską pamiršti. Tik ar verta tada tokius dalykus daryti? Kam erzinti kraštovaizdį? Aš bandau čia įžvelgti gerą intenciją, o tokią sunku kritikuoti, nes tikriausiai norėta paminėti šv. Bernardiną, atkreipti dėmesį į sakralinį šio Vilniaus kampelio aspektą, bet sakralumas ne tokiuose dalykuose slypi.“

Šiuo atveju menininko ego nugalėjo aplinkos supratimą, santykį su ja ir pagarbą jai. O kad ten ne King Kongas, o vienuolis – esmės nekeičia. Tiesą sakant, King Kongas būtų bent jau bekompromisiškiau, nes šiuo atveju dailininkas galvoja, kad šventojo vienuolio figūra jam suteiks papildomų balų.

Drastiškai įsiveržia į gamtinį ir Senamiesčio architektūros mastelį

Vitražo dailininkui Žydrūnui Mirinavičiui P. Kupčinsko darbas konkursui „Kuriu Vilnių“ iš karto užkliuvo, kai spaudoje peržvelgė visus šio projekto laimėtojus.

„Dar pagalvojau – kas per profesionalai tuos darbus tvirtina? – retorinį klausimą kėlė VDA dėstytojas. – Šis darbas ne kontekste ir ne mastelyje. Viena, kai toks milžinas išdygsta urbanistinėje aplinkoje, pavyzdžiui, Geležinkelio stoties rajone – ten visa aplinka urbanizuota, viskas sukurta ir pastatyta žmogaus, ambicingai ir drastiškai konkuruoja su gamtos masteliais – milžiniška siena užstoja horizontą, tad joje išdygęs dar didesnis žmogysta yra visai kontekste. Arba Navako kablys – puikus žaidimo masteliu urbanistinėje aplinkoje pavyzdys. Jis „groja“ stoties rajone ir būtent tame pastate su jo istoriniu kontekstu, bet įvietinto meno profesionalas tokio kablio nepakabintų ant Senamiesčio fasado.

O čia visai kita situacija – tai yra gamtinė aplinka, t. y. joje vyrauja gamtinis mastelis – Vilnelės slėnis su medžiais ir krūmynais, minkštai brėžiančiais horizontą, upelės vingis su nedideliais tilteliais. Be to, ten vyrauja mažaaukštė Senamiesčio architektūra, kurios retas statinys viršija medžio aukštį. O ši ant fasado frontaliai eksponuojama figūra drastiškai ir agresyviai įsiveržia į vyraujantį gamtinį ir Senamiesčio architektūros mastelį, sugriauna jo darną.“

Ž. Mirinavičius abejoja, ar šio pasiūlymo autorius yra patyręs įvietinto meno srityje, ar skiria urbanistinės (ar tai būtų Senamiestis, ar šiuolaikinių dangoraižių zona) ir gamtinės aplinkos specifiką.

„Atrodo, šiuo atveju buvo tiesiog paimtas namo fasadas kompiuterio ekrane ir nupiešta figūra, neatsižvelgiant į tai, kaip toks figūros mastelis realiai paveiks visą aplinką. Šiuo atveju menininko ego nugalėjo aplinkos supratimą, santykį su ja ir pagarbą jai. O kad ten ne King Kongas, o vienuolis – esmės nekeičia. Tiesą sakant, King Kongas būtų bent jau bekompromisiškiau, nes šiuo atveju dailininkas galvoja, kad šventojo vienuolio figūra jam suteiks papildomų balų. Bet man tai kvepia naująja konjunktūra. Nuo sovietmečio žiūriu į ją pašaipiai“, – aštrų komentarą pateikė vitražo dailininkas.

Sumanymų, grįstų piešiniais ant sienų, vis daugėja

Menotyrininkė, parodų kuratorė ir įvairių kultūrinių renginių organizatorė dr. Aušra Trakšelytė priminė, į ką apskritai šiame projekte kreipiamas didžiausias dėmesys, kokie projektаi daugiausia finansuojami – būtent orientuoti į vizualumą, o ne konceptualumą. Kitaip tariant, siekiama, kad jų rezultatai būtų apčiuopiami ir visuomenės matomi. 

„Apie ekspertų atrinktus projektus galima diskutuoti, tačiau, kadangi dėl šios programos turėjau galimybę įgyvendinti mūsų su kolege Stefanija Jokštyte sugalvotą projektą „Vilniaus kontekstai“ (2019 ir 2020 m.), to nedarysiu. Tik pastebėsiu, kad programa įgyja pagreitį, paraiškų, o kartu ir darbo ekspertų grupei akivaizdžiai daugėja.

Grįžtant prie projektų, kurių sumanymai grįsti piešiniais ant sienų, pravartu paminėti, kad pastarųjų, kaip meninės raiškos formos, Vilniuje ir kituose miestuose vis daugėja. Manau, kad prie to prisidėjo ir festivalis „Vilnius Street Art“, rengtas 2013–2017 m. (keitęs pavadinimą į „Edit Street Art“, o paskutiniais metais rengtas Klaipėdoje). Apie šį festivalį užsimenu ne tik todėl, kad pirmus trejus metus prisidėjau prie jo organizavimo, bet labiau iš biurokratinės pusės. Pamenu, kai 2013 m. su Ūla Ambrasaite kreipėmės į Vilniaus miesto savivaldybę su pasiūlymu jį rengti, sulaukėme teigiamo palaikymo, bet kai pradėjome derinti projektus, skirtus vieno ar kito pastato sienai, paaiškėjo, kad nėra patvirtintos tvarkos derinant leidimus piešiniams įgyvendinti. Šiandien situacija yra stipriai pasikeitusi ir piešinių ant sienos derinimas supaprastėjęs“, – biurokratines kliūtis prisiminė menotyrininkė A. Trakšelytė.

Ekspertų šiemet atrinktas P. Kupčinsko piešinys „Bernardinas Sienietis“, kurį numatyta įgyvendinti ant gyvenamojo namo ugniasienės Malūnų gatvėje, jai vizualiai eskize atrodo gana neutraliai ir integraliai.

„Negaliu šio piešinio vertinti turinio prasme – ar jame teisingai vaizduojamas vienuolis, detalės ir pan., man sunku tai komentuoti. O dėl pasirinktos vietos, kuri architektūriškai yra itin turtingoje Senamiesčio erdvėje, tai nuomonių gali būti įvairių. Viena vertus, abejoju, kad šis piešinys, kalbant apie turinį ir skleidžiamą žinią, prisidės prie esamo architektūros ansamblio ir jį konceptualiai papildys ar praplės. Kita vertus, piešiniai ant sienų yra šiuolaikinė raiškos forma ir tinkama tam tikrai istorinei atminčiai įprasminti. Tam tikra prasme gal net tinkamesnė nei istorinę atmintį įprasminanti skulptūra viešojoje erdvėje“, – svarstė A. Trakšelytė.

Taip pat ji priminė, kad norint šį projektą įgyvendinti, turi būti gautas namo gyventojų sutikimas – pagal leidimo derinimo tvarką, projektui turi pritarti mažiausiai 50 + 1 namo gyventojas.

***

Nors gatvės meno piešinių ant sienų įvairiuose Lietuvos miestuose daugėja, nors tokios meninės raiškos formos glosto jų autoriams ego, nes daug kas tokius piešinius mato, jais žavisi, susidomi, visada šiuo atveju svarbesnis už autorinį menininko balsą yra pagarbus santykis su aplinka, ypač architektūriškai, kraštovaizdiškai jautria, gausia pastatų, kurių sienoms niekada nebuvo numatytas joks piešinys.