2021 03 01

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Gavėnia – kitoks šaukimas į kariuomenę

Cathopic.com nuotrauka

Lotyniškas gavėnios pavadinimas Quadragesima (keturiasdešimt) nurodo į Viešpaties buvimo dykumoje laiką. Bažnyčia nori, kad ir mes iškeliautume kartu su Išganytoju į dykumą – savo širdžių dykumą, kurioje retai būname.

Juk visi turime savo širdyje dykynių – žaizdų, baimių, nuoskaudų, nusivylimų, troškimų – to, ką bandome užmiršti, nuo ko bandome pabėgti, ką bandome paslėpti.

Yra įprasta šiuo liturginiu laikotarpiu pabrėžti pasninko, maldos ir išmaldos (gerų darbų) svarbą. Socialiniuose tinkluose bei katalikiškose interneto svetainėse šiomis dienomis pasipylė protingų patarimų, kaip teisingai praleisti gavėnią, ką daryti, ko nedaryti, ko atsisakyti ir panašiai. Nors tai labai sveikintina, tačiau, kartu turime stengtis, kad mūsų gavėnia nevirstų katalikiškų dietų išbandymo laiku, religinės psichoanalizės metodų taikymu sau ar juo labiau dvasinių skanumynų ieškojimu (pasninkas apima ir dvasinių malonumų atsisakymą).

Žvelgiant į gavėnios praktikas, reiktų vengti dviejų kraštutinumų: nieko nedaryti ir daryti per daug. Neteisinga yra nuostata, jog svarbu tik dvasiniai dalykai – išgyventi meilę Kristui per šią gavėnią, susitelkti į Dievo malonę, o ne į asketines praktikas, kurios tik sudaro iliuziją, jog pats galiu save išganyti.

Taip, svarbiausia yra suvokimas, kad Dievas taip mane pamilo, jog tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus, kad man tereikia atsiverti Jo gydančiai meilei, kuri visuomet bus nepelnyta dovana. Taip, Dievui pirmiausia reikia mūsų, o ne mūsų darbų. Tačiau juk meilė įrodoma darbais. Jei sakau žmogui, kad ji myliu, tai dažniausiai ką nors jam padovanoju ar bent apkabinu. Taip ir mes, atsiliepdami į Dievo meilę pasninku ir gerais darbais, apribojame savo egoizmą ir tampame mažesni. O kuo esam mažesni – tuo mumyse daugiau Dievo.

Kun. Robertas Urbonavičius. Kauno Švč. M. Marijos Rožančiaus Karalienės (Palemono) parapijos nuotrauka

Taip pat klaidinga į gavėnią žvelgti vien kaip į sporto aikštelę – to atsisakyti, tą apriboti, tą daryti, ano ne. Taip, asketinės praktikos Bažnyčioje egzistuoja nuo pat jos užgimimo, ir jų apleidimas iš dalies lemia dabartinę dvasinę krizę Bažnyčioje – kuomet vyrauja katalikiškas hedonistinis mąstymas pabrėžiantis tik tai, kas gera bei malonu. Tačiau susikoncentravimas vien į asketines praktikas nuskurdina gavėnią, kuri yra daugiau nei saldumynų ar mėsos nevalgymas.

Gavėnia yra kova. Gavėnia kiekvienam iš mūsų įteikia šaukimą į kariuomenę. Mūsų laukia kova su trimis priešais: „kūnu“, „pasauliu“ ir velniu. Ši kova prasidėjo seniai – Edeno sode, kuomet mūsų tėvai leidosi suvedžiojami piktojo: „Ar Dievas iš tikro pasakė: ‘Jums nevalia valgyti nė nuo vieno sodo medžio?’“

Nuo tada esame kiekvienąkart iš naujo gundomi rinktis ne Dievo valią. Mūsų žmogiškoji prigimtis (tai, ką vadiname terminu „kūnas“) traukia mus tolyn nuo Dievo, paskui savo įgeidžius ir įnorius; aplinka („pasaulis“) nuolat siūlo daugybę kelių į laimę ir sėkmę be Dievo; galiausiai pirmasis ir tikrasis žmogaus bei Dievo priešas velnias, niekada neišeinantis atostogų, stengiasi, kad mes negyventume vienybėje su Dievu.

Tačiau neturime pasiduoti baimei ir sudėti ginklų, nes ši kova yra ne mūsų vienų. Kristus jau laimėjo šią kovą už mus. Dykumoje jis susidūrė su senąja gyvate, kuri tikėjosi suvilioti Jį, kaip ir pirmuosius tėvus, – tačiau turėjo trauktis šalin sugėdinta. Atremdamas josios gundymus, Viešpats pamokė ir mus, kaip kovoti su savo demonais. Mūsų ginklai yra malda, pasninkas, artimo meilė. Tačiau didžiausias ginklas – tai pasitikėjimas ir atsidavimas Viešpačiui Jėzui, kurį vieną privalome garbinti bei Jam vienam tetarnauti.

Kristus nugali žvėris. Anglosaksiško „Tau“ formos kryžiaus viršus, XI a. Britų muziejus. Johnbod / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Atpažinkime su Dievo pagalba tuos gundymus, kurių mums nuolat teikia priešas. Šią gavėnią prašykime malonės nugalėti tuos subtilius įpročius, kurie kartais tokie įprasti ir nekalti mus atitraukia nuo dvasinio augimo. Vienam galbūt tai bus kavos apribojimas, kitam – atsikėlimas ar atsigulimas laiku, trečiam – išsivadavimas iš nuolatinio buvimo socialiniuose tinkluose, ketvirtam – pripažinimas, kad ir mano kaimynas gali būti teisus.

Kas gi yra tikroji atgaila, jei ne suvokimas, kad esu be galo mylimas? Dėl manęs Jėzus mirė ant kryžiaus. Tačiau dažniausiai į šią meilę atsakau abejingumu ir nepasitikėjimu. Kas yra tikrasis pasninkas, jei ne supratimas, kad niekas šiame pasaulyje negali manęs pasotinti išskyrus Tą, kuris sukūrė mano širdį? O geri darbai – argi jie neliudija, jog nė vienas žmogus nėra atskira sala ir mums reikia vienam kito?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Gavėnia yra išbandymo metas, nes susiduriame su savo nenoru kažką keisti ar imtis to, kas priartintų mus prie Dievo. Tačiau gavėnia ir yra malonės metas, nes kiekvieną iš mūsų Dievas kalbina vis kitu būdu, tokiu, kuriuo nekalbina daugiau nė vieno žmogaus žemėje. Išgyventi gavėnią kaip širdies atsivertimo, atgailos ir artimo meilės laiką privalome visi be išimties, tačiau būdų, kaip tai įgyvendinti, atraskime patys.