2021 03 07

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Gediminas Šukys. Muzikoje įkūnijęs krikščioniškuosius idealus

Kunigas, kompozitorius Gediminas Šukys. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vienas žymiausių sovietiniais metais bažnytinės muzikos kūrėjų, dirbęs ne tik pastoracinį, bet ir kultūrinį darbą, buvo kunigas, kompozitorius Gediminas Šukys.

Vargonininkė ir muzikologė Jūratė Landsbergytė apie jį atsiliepia kaip apie vieną iš sovietmečio bažnytinės muzikos atgimimo pranašų. Muzikos mokytojui Gražvydui Gasparavičiui G. Šukys – tarsi galinga lietuviškos bažnytinės muzikos kolona (pamatas, aišku, Juozas Naujalis – G. Gasparavičiaus past.), didingai vieniša, tinkamai neįvertinta, nepastebėta, bet padovanojusi daug gražios, unikalios savo harmoniniu koloritu, meistriškai sukurtos muzikos.

Būsimasis bažnytinės muzikos kūrėjas kunigas Gediminas Jonas Šukys gimė 1923 m. vasario 13 d. Inkūnų kaime gausioje Biržų apskrities ūkininko šeimoje (augo septyni vaikai: trys seserys ir keturi broliai). Šeimoje visi buvo balsingi ir muzikalūs. Tėvas Jonas, turėjęs absoliučią klausą, grojo armonika, fisharmonija, pianinu, giedojo bažnyčios chore, kuriam 1890 metais vadovavo Vabalninko bažnyčios vargonininkas, vėliau žymus kompozitorius J. Naujalis.

Mama Marcelė turėjo puikų balsą, atmintinai mokėjo apie 300 dainų, kurios, įrašytos į dvi pilnas magnetofono juostas, yra saugomos Vilniaus muzikos ir teatro akademijos fonduose. Sesuo Emilija baigė Panevėžio muzikos mokyklą, o brolis Aloyzas studijavo Vilniaus konservatorijoje. Gediminą nuo mažens supo muzika, dainos ir giesmių melodijos, todėl baigęs Palaimos pradžios mokyklą ir metus piemenavęs, atvažiavęs toliau mokytis į Biržų gimnaziją, dainavo ne tik moksleivių, bet ir bažnyčios chore, nes svajojo apie muziko kelią ir ruošėsi muzikinėms studijoms. 

Baigęs gimnaziją ir metus padirbėjęs gimnazijos sąskaitininku, užsidirbęs tolesniems mokslams šiek tiek pinigų, G. Šukys įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia taip pat dainavo klierikų chore, labai domėjosi muzika, kurią, tapęs kunigu, nutarė padaryti savo antrąja profesija. Todėl aštuonerius metus studijavo muzikines disciplinas. Kaip gabus muzikas buvo kviečiamas kurti muziką orkestrams, tačiau dėl kunigystės šio siūlymo atsisakė. 

1946–1948 metais, dirbdamas Panevėžio katedroje vikaru, kartu su katedros vargonininku Mykolu Karka suorganizavo jaunimo chorą. Jame giedojo apie 80 jaunų choristų iš įvairių Panevėžio mokyklų. Surengė katedroje koncertą, kuriame buvo giedamos ir jo sukurtos giesmės. Įsigijęs pianiną, išmoko juo groti įvairius kūrinius. Mokėsi harmonijos pas Panevėžio muzikos mokyklos dėstytoją kompozitorių Antaną Belazarą. Nuo 1950-ųjų beveik ketverius metus harmonijos studijas tęsė pas Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonininką, muziką profesionalą Antaną Virbicką, o persikėlęs į Uteną – pas Kaune gyvenusį muziką Algį Daunorą.

„Kompozicijos mokslus baigiau 1958 m., – prisimena G. Šukys, – kada A. Daunoras, peržiūrėjęs mano sukurtus preliudus, pasakė, kad teorinių žinių man pakanka (aš taip nemanau), reikia daugiau rašyti, kad įgytum kompozicinę techniką. Taip ir pradėjau po truputį rašinėti.“

„Nemaniau, – yra sakęs bažnytinės muzikos kūrėjas, – kad mano kūrinius (vien dėl to, kad aš kunigas) galėtų kas nors atlikti. Todėl daugiausia rašiau tik tai, kas buvo reikalinga vargonininkams, parapijoms, paprasčiausiu stiliumi.“

Jau vėliau, 2002-aisiais, muzikologas Rolandas Aidukas rašys, kad G. Šukio kūryba nėra novatoriška ar moderni, ji atitinka religinės muzikos dvasią, nors liturginės muzikos reikalavimus dažnai pranoksta. Jo muzika kukli ir paprasta, lyriška ir melodinga, tarsi įkūnijanti krikščioniškuosius idealus – asketiškumą, nuolankumą, ramybę. 

Visą gyvenimą domėjęsis muzika, per keturis kunigavimo dešimtmečius (kunigavo Biržuose, Šeduvoje, Saločiuose, Kupiškyje, Utenoje, Daugailiuose, Zarasuose, Surdegyje, Dusetose) G. Šukys sukūrė daugiau kaip 200 giesmių. Daugelį jų paskelbė JAV privačiai leistuose 26-iuose „Akmenėlio giesmių“ sąsiuviniuose. (Norėdamas išvengti tuometinės sovietų valdžios persekiojimų, bažnytinius muzikinius kūrinius pasirašinėjo Akmenėlio slapyvardžiu – aut. past.) 1996–1997 metais savo lėšomis jis išleido iš šešių knygų susidedantį brandžiausių kūrinių rinkinį „Akmenėlio giesmės“. Kompozitorius yra parašęs ir stambesnės formos kūrinių vienam ar dviem balsams, mišriajam chorui ir vargonams, mišių, kantatų, preliudų. „Kristaus Rūpintojėlio“ mišios 1971 metais buvo išspausdintos JAV ir surengtame lietuviškų mišių konkurse laimėjo pirmą premiją. 

Sovietiniais metais bažnytinė muzika nebuvo leidžiama spausdinti, atlikti profesionalams ne bažnyčioje, todėl G. Šukio kūrinių partitūros kaupėsi rašomojo stalo stalčiuose, nes bažnytinė muzika tais karingojo ateizmo metais buvo slopinama. Kad kompozitoriaus muzika suskambėtų visa jėga, reikėjo profesionalių, pajėgių chorų, solistų, vargonininkų. Tuomet jo kūrinius nuoširdžiai propagavo taip pat iš Vabalninko krašto kilęs Biržų katalikų bažnyčios vargonininkas Antanas Strazdas. Tam pasitarnavo nuo 1972 metų Biržuose pradėtos rengti Giesmių šventės. Jose stengėsi dalyvauti ir visada chorui diriguodavo G. Šukys, šioms šventėms sukūręs specialiai keletą giesmių.

Kvietimas į kompozitoriaus Gedimino Šukio „Lietuviškas gedulines mišias“

„Kunigas G. Šukys, – yra rašęs šių Giesmių švenčių iniciatorius, šviesaus atminimo kunigas, Biržų dekanas Bronius Strazdas, – į šias šventes solo partijų atlikti pasikviesdavo iš Anykščių savo seserį Emiliją Petrokienę.“ 1989 metais kompozitoriaus bažnytiniais kūriniais susidomėjo Šiaulių kamerinio choro „Polifonija“ vadovas Sigitas Vaičiulionis. Jis parengė 5 kunigo kūrybos autorinius koncertus. „Polifonija“ G. Šukio kūrinius atliko ne tik Biržuose, Vabalninke (vabalninkiečiai pasakojo, kad Žolinės atlaidų dieną po Mišių, daugiau kaip keturiasdešimčiai „Polifonijos“ dainininkų giedant G. Šukio giesmes, buvo taip gražu ir gera, kad daug kas nesulaikęs džiaugsmo ašarų – aut. past.), Vilniaus arkikatedroje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, bet ir Italijoje, Švedijoje, Argentinoje, Brazilijoje, Lenkijoje, kitose šalyse.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

G. Šukio kūriniai skambėjo ir popiežiui Jonui Pauliui II aukojant Mišias Kryžių kalne. Bažnyčiose dažnai giedamos kompozitoriaus sukurtos Velykų („Vargonai, gauskit“, „Skamba varpai“, „Šaukia Velykų varpai“) ir Kalėdų („Šią naktį, šią ramią“) giesmės. Daugelis giesmių sukurta pagal Bernardo  Brazdžionio, Stasio Ylos, Jono Vailionio, Marijos Katiliūtės-Lacrimos, paties G. Šukio ir kitų autorių žodžius. 

Mirė Gediminas Šukys Dusetose 2002 metų liepos 28 dieną. Palaidotas senosiose Utenos kapinėse šalia tėvų. Amžininkų prisiminimuose jis išliko kaip atidus, dėmesingas, nuoširdžiai bendravęs su parapijiečiais ir bažnyčios choristais, sakęs įspūdingus pamokslus. Ir šiandien jo muzika skamba bažnyčiose ir koncertų salėse.