Gedulas po artimojo savižudybės: dvasingumo vaidmuo

Tokie išgyvenimai susideda iš psichologinio skausmo, kančios, liūdesio ir ilgesio. Be to, gali kankinti nemalonūs prisiminimai bei vaizdiniai, susiję su artimojo savižudybe, o vietos, kuriose seniau gedintis žmogus jautėsi jaukiai, gali imti kelti paniką.

Gedint po artimojo savižudybės kyla ir specifinių, kitoms netektims mažiau būdingų patirčių. Pavyzdžiui, tai, kad artimasis nusižudė, gali kelti stiprų pyktį dėl jausmo, jog brangus žmogus nusprendė tokiu būdu jus palikti. Nusižudžiusiųjų artimuosius gali persekioti kaltės jausmas, kad kažko nepastebėjo, nepadarė ir taip nesustabdė savižudybės. Kadangi savižudybė – tema, apie kurią visuomenėje tvyro įvairių nuostatų ir mitų, gedint po artimojo savižudybės gali būti baisu išsipasakoti apie savo netektį nerimaujant, kad kiti pasmerks mirusįjį ar gedintįjį.

Dėl šios gedulo po artimojo savižudybės problematikos savo doktorantūros tyrimuose pasirinkau nagrinėti ne tik gedulo aspektus, bet ir vieną nemažam skaičiui Lietuvos ir pasaulio žmonių svarbią gyvenimo dalį – dvasingumą. Matydama, kad mano tyrimų rezultatai galėtų pasitarnauti ne tik mokslinėms publikacijoms rengti, bet ir galbūt tiems, kurie neseniai išgyveno artimojo savižudybę ir dvasingumą vertina kaip savo gyvenimo dalį, arba tiems, kurie turi draugų ar šeimos narių, gedinčių po artimojo savižudybės, nutariau į šį straipsnį sudėti keletą svarbiausių minčių, atsiskleidusių tyrimų metu.

Apibrėžusi, kaip iš psichologijos mokslo pusės galima žvelgti į dvasingumą, papasakosiu apie tai, koks gali būti dvasingumo vaidmuo gedint po artimojo savižudybės ir kaip tai galima būtų pritaikyti praktiškai.

Dvasingumas. Per ketverius savo mokslinės karjeros metus pastebėjau, kaip stipriai gali provokuoti dvasingumo tema. Tiems, kurie yra religingi, dvasingumas atrodo kaip neatsietinas nuo religijos.

O agnostikams ar visai nereligingiems žmonėms dvasingumas vis tiek gali išlikti svarbia gyvenimo dalimi, tačiau tada jie dvasingumą supranta labiau kaip vertybių laikymąsi ar filosofinį požiūrį į gyvenimą. Mokslo pasaulyje į dvasingumo sąvoką dažnai reaguojama skeptiškai, o dar viena dvasingumo prasmė atsiranda susidūrus su žmonėmis, kurie užsiima įvairiomis dvasingumo praktikomis, kilusiomis iš skirtingų religijų ir kultūrų, jas derinant, pavyzdžiui, ezoteriką su krikščionybe.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti keista, sociologų duomenimis, apie 70 proc. Lietuvos gyventojų save laiko krikščionimis, tačiau 74 proc. jų tiki arba neneigia, kad egzistuoja reinkarnacija. Taigi, kad ir kaip į religiją ar dvasingumą žvelgtų skirtingos visuomenės grupės, individualiu lygmeniu dvasingumas gali būti labai įvairus, o kartu ir labai įdomus reiškinys.

Psichologijos mokslas dvasingumą gali vertinti tik mėgindamas kaip nors jį apibrėžti ir nepretenduodamas apčiuopti teologinių prasmių. Tad savo tyrimuose į dvasingumą nutariau žiūrėti plačiai, siekdama sužinoti apie kuo įvairesnes dvasingumo apraiškas.

Taigi dvasingumą ir šiame straipsnyje apibrėžiu kaip to, kas šventa, paiešką. Kas yra šventa, šiame kontekste bus tai, kas konkrečiam žmogui susiję su transcendencija ir sakralumu, o paieška – tai procesas ir būdai ieškoti ryšio su transcendencija. Kadangi dvasingumas dažnai yra susipynęs su religingumu, religingumą siūlau vertinti kaip galimą dvasingumo būdą, apibrėžtą religijos, kurią žmogus išpažįsta.

Dvasingumo vaidmuo gedint po artimojo savižudybės. Savo doktorantūros studijų laikotarpiu dvasingumo vaidmenį gedint po artimojo savižudybės tyrinėjau teoriškai (naršydama po mokslinių straipsnių duomenų bazes), empiriškai (atlikdama fenomenologinės prieigos tyrimą, remdamasi 11-os moterų, netekusių savo gyvenimo partnerių dėl savižudybės, gedulo patirtimis) ir asmeniškai (reflektuodama ir autoetnografijos metodu aprašydama savo pačios gedulą po draugės savižudybės bei dvasingumą). Tyrimo duomenų ir rezultatų gauta daug ir įvairių, bet čia pabandysiu apibendrinti pagrindinius tris aspektus.

Dvasinė krizė po netekties

Artimojo savižudybė gali sukelti ne tik psichologinę, bet ir dvasinę krizę. O gedulas gali pasireikšti ne tik kaip liūdesys ir skausmas, bet ir, anot mano tyrimo dalyvių, kaip „sielos vėžys“. Stiprūs gyvenimo sukrėtimai priverčia susimąstyti apie gyvenimo laikinumą ir kiek daug dalykų nėra kontroliuojami ar pasirenkami.

Kartais gali būti išgyvenamas nusivylimas ankstesniu tikėjimu ar pyktis ant Dievo ar likimo. Gali apimti toks stiprus nusivylimas, kad nebetikima vertybėmis, žmogaus ar pasaulio gerumu. Situaciją dar labiau pablogina savižudybę ar net patį gedulą stigmatizuojantys komentarai, pavyzdžiui, kad negalima verkti, nes nuskęs mirusiojo siela, arba kad savižudybė yra mirtina nuodėmė, ir mirusiojo siela kenčia.

Prie išorinių reakcijų kartais gedint prisideda ir įvairūs papildomi sunkumai – sudėtinga įsisąmoninti mirties faktą ir atkurti prasmingo gyvenimo jausmą, kyla egzistencinių klausimų, kodėl išvis verta toliau gyventi, aplanko keisti ir nemalonūs vaizdiniai bei pojūčiai, susiję su mirusiojo buvimo šalia jausmu ar mirties artumo išgyvenimu.

Svarbiausia yra pripažinti ir įsivardinti išgyvenamas būsenas po artimojo savižudybės, nuolat sau primenant, kad ši kančia nesitęs amžinai, o jos patyrimas yra natūrali reakcija į skausmingą netektį. Kartais gali pagelbėti mintis, kad gedulo skausmas atspindi pagarbą mirusiojo atminimui, tad bent tokiu būdu šis skausmas įgauna prasmės atspalvių.

Kylantys jausmai ir vaizdiniai taip pat gali būti matomi kaip tam tikra medžiaga, kurią anksčiau ar vėliau reikės pradėti išpainioti. Išgyvenimai atspindės tęstinį ryšį su mirusiuoju ir jo išsaugojimo galimybes, galbūt reikės ieškoti būdų, kaip atleisti mirusiajam ir sau pačiam, o gal – kaip išreikšti savo pyktį ir liūdesį.

Gąsdinančius vaizdinius gali tekti mėginti suprasti ir interpretuoti, nes šie dažnai yra traumuojančios patirties prasmingos detalės, kurias sunku, bet galbūt būtina integruoti. Pavyzdžiui, mirties artumo išgyvenimas gali atspindėti jau ne tik netektį, bet ir paties gedinčio žmogaus baimę numirti, iš tikrųjų būdingą kiekvienam žmogui. Svarbu atrasti, kaip gyventi neignoruojant, kad mirtis anksčiau ar vėliau ištiks mus visus, bet ir nepuolant į neviltį, jog gyvenimas dėl to yra beprasmis.

Dvasiniai veiksmai

Dvasingumas po artimojo savižudybės gali padėti gedint. Mano tyrimuose atsiskleidė galybė visokių būdų, tokių kaip dvasinės praktikos, ritualai, nuostatos, vertybės bei bendravimas kitais dvasiniais klausimais, kurie gali pasitarnauti lengvinant gedulo skausmą, ieškant individualių paaiškinimų, kodėl gedinčiajam teko patirti tai, ką patyrė, taigi įprasminant savo netektį.

Ritualai, kurie yra asmeniškai svarbūs (jie gali būti ir susikurti pačių), padeda nusiraminti, tęsti ryšį su mirusiuoju, pagerbti jo atminimą ar atsisveikinti. Galbūt tam tikra prasme jie padeda atkurti suvoktą gyvenimo kontrolės jausmą, kuris po trauminės netekties gali būti gerokai sumažėjęs. Labai svarbu, kad ritualas būtų ne tik atliekamas, bet ir patiriamas, o tai reiškia, jog svarbu apmąstyti kiekvieno ritualo prasmę ir įsivardinti sau to reikšmę.

Dvasinės praktikos, tokios kaip malda, meditacija ar šventraščių skaitymas, po artimojo savižudybės padeda gedintiesiems išlaikyti dienos struktūrą, kasdien skirti laiko savo dvasinei pusiausvyrai stebėti ir atkurti. Remiantis mano atliktais tyrimais, gedintiesiems labai svarbu buvo atrasti individualiai tinkančias praktikas, kurios tikrai padėdavo. Todėl čia ne visada padės išorinis patarimas.

Vis dėlto bendravimas su kitais žmonėmis, religine bendruomene, kunigais, kitais dvasiniais lyderiais ar draugais ir netgi dvasinių klausimų aptarimas su savo psichologu gali padėti gedulo metu. Net ir paprastas pokalbis gali padėti pasijusti išklausytam, išpasakoti savo mintis ir išgyvenimus, pasidalinti savo skausmu. Mano tyrimuose būtent dvasiniai lyderiai buvo tie žmonės, kurie padėdavo rasti atleidimo ir kaltės sumažinimo būdų po artimojo savižudybės ar siųsdavo specifinės pagalbos, kai ji buvo reikalinga.

Kita vertus, dvasingumo srityje kartais galima sutikti ir neadekvačią ar netinkamą pagalbą siūlančių žmonių, todėl visad svarbu labai aiškiai brėžti ribas, jei su kuo nors bendrauti nesinori, ir išsaugoti ankstesnius saugius ryšius. Gedulo metu psichologinė ir dvasinė būsena gali būti labai pažeidžiama, todėl svarbu būti atsargiems.

Dvasinis augimas

Kad ir kokie sudėtingi išgyvenimai ištinka, mokslininkai ir praktikai pastebi, jog dauguma žmonių anksčiau ar vėliau sugeba vėl gyventi kokybišką ir visavertį gyvenimą. Esame atsparūs, o psichikos savireguliacijos potencialas nuolat veda iš sąstingio į tėkmę.

Net ir po artimojo savižudybės, kai kartais kelerius metus ar ilgiau gyvenimas gali atrodyti sustingęs ir beprasmis, įmanomas ir potrauminis augimas. Dalis jo gali būti vadinama dvasiniu augimu. Tai yra sustiprėjęs, naujai atrastas dvasingumas ir tikėjimas, stipresnis atsakomybės už kitus ir empatijos jausmas, kokybiškesni santykiai su kitais, savimi pačiu ir aukštesniąja jėga.

Šis augimas dažnai vyksta iš lėto ir netgi paraleliai patiriant sudėtingų išgyvenimų, tarsi vis kenčiant, bet ir vis patiriant ką nors, kas sutvirtina, palaiko, atskleidžia naują gyvenimo viltį. Šiuo atveju tinka analitinės psichologijos krypties teorija, kad susidurti su artimojo mirtimi reiškia ir susidurti su savo asmeniniu šešėliu, kuriame telpa viskas, ką išstumiame iš savo sąmoningo „aš“ suvokimo lauko.

Kad ir kaip grėsminga susidurti su šešėliu, be susitikimo su šešėlinėmis dalimis (jų pamatymu, pripažinimu, dalies jų integravimu) neįmanomas asmenybės augimas. Įsisąmonindami tam tikras patirtis ir baimes, rasdami būdų, kaip su jomis gyventi, mažiau jų perkeliame į kitus žmones ar žmonių grupes, taigi jaučiame mažiau skaudinančios neapykantos kam nors, kas mums svetima, tampame labiau priimantys, išmintingesni.

Remdamasi savo atliktais tyrimais, drąsiai teigiu, kad dvasingumas gedint po artimojo savižudybės gali būti labai svarbus gedulo aspektas. Žinoma, svarbu paminėti, kad tai būdinga tik tiems, kurie neteko artimojo, dvasingumą mato kaip svarbų. Jei jis svarbus, svarbu ir skirti jam dėmesio, laiko, saugoti bet kokias vilties užuomazgas, primenant sau apie jas juodžiausiomis akimirkomis.

Gedulą po artimojo savižudybės sunku išgyventi vienam. Padėti gali pokalbis su artimu žmogumi, kuriuo pasitikima, ar psichikos sveikatos priežiūros specialistu. Dvasiniais klausimais galima kreiptis į dvasininkus ar religinės bendruomenės narius. Kartais surasti tinkamą žmogų, o dar labiau – pajusti pasitikėjimą kitu žmogumi, gali būti sudėtinga, tad svarbu skirti laiko paieškai.