Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 11 09

Valdas Rakutis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Gegužės 3-iosios konstitucijos įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybai ir saugumui (I)

Valdas Rakutis. Tomo Lukšio / „Fotobanko“ nuotrauka

Minint Gegužės 3-iosios konstitucijos ir tarpusavio įsipareigojimo įstatymo 230-ąsias metines yra aptariama daug su šiuo svarbiu įvykiu susijusių aspektų.

Kaip žinoma, valstybės saugumo problemos buvo viena iš priežasčių, kodėl pradėjo posėdžiauti Ketverių metų seimas. Kariuomenės didinimo problematika buvo pagrindinė Seimo tema, o mokesčių sistemos tobulinimas buvo viena pagrindinių darbotvarkių, kitų reformų varomoji jėga. Lietuvoje daug diskutuojama, koks yra Konstitucijos santykis su Lietuvos suverenitetu, todėl ir šiai problematikai skirsime dėmesį.

Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio santykius 1569 metais nulėmė Liublino unija. Joje buvo aptarta bendro valdovo – vyriausiojo karinių pajėgų viršininko – rinkimo tvarka ir apibrėžtos pareigos. Praktiškai visi valdovai šias pareigas ėjo patys, vieni geriau, kiti prasčiau. Steponas Batoras, Žygimantas Vaza, Vladislovas Vaza, Jonas Kazimieras ir Jonas Sobieskis buvo aktyvūs kariuomenių kūrėjai, reformatoriai, dažnai patys vedę karius į mūšį. Žinoma, jiems padėdavo etmonai ir regimentoriai, tarp kurių netrūko talentingų asmenybių. Lietuvos etmonai, dažnai įtakingi didikai, neretai atlikdavo ir kitas svarbias valstybėje pareigas, rūpinosi Lietuvos interesais, aktyviai dalyvaudami politiniame ir kultūriniame krašto gyvenime, fundavo bažnyčias, statė tvirtoves ir miestus. Lietuva buvo aiškiai atpažįstama Abiejų Tautų Respublikos savarankiška sudėtinė dalis.

Padėtis ėmė keistis XVII amžiaus pabaigoje. Naujasis valdovas Augustas II Vetinas buvo linkęs daugiau remtis savo Saksonijos kariuomene, nei stiprinti Lenkijos karalystės ir Lietuvos kariuomenes, o jo beatodairiška užsienio politika sukėlė daug problemų. Įprastinis atsargus požiūris į savarankišką valdovo politiką peraugo į tikrą nepasitikėjimą. Bajoriškajai visuomenei reikėjo kažko, kas galėtų užpildyti atsiradusią autoriteto tuštumą, todėl buvo įsteigta tapo etmono pareigybė, tarnavusi kaip tarpininkas tarp valdovo ir laisvos bajorijos (inter maiestatem et libertatem).

Šiaurės karo metu kariuomenės priešakyje stovėję didikai vykdė ne tik karines, bet ir politines funkcijas, netgi užsienio politiką. Kariuomenei išlaikyti reikėjo pinigų, o jų buvo galima gauti arba toliau sekinant ir taip apiplėštą kraštą, arba gaunant užsienio subsidijų iš Švedijos ar Rusijos. Pastarasis ryšys dar labiau stiprėjo Rusijai ėmus dominuoti sprendžiant Abiejų Tautų Respublikos vidinius reikalus po Poltavos mūšio Nebyliojo seimo ir Šiaurės karo pabaigos laikotarpiu.

Rusija galėjo daryti įtaką valdovo paskyrimams, todėl į svarbiausią galios požiūriu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigybę dažniausiai patekdavo Rusijai nepriešiški asmenys. Valstybei sunkiai keliantis po krizės, visuomenei labiausiai reikėjo pastovumo ir stabilumo, todėl sąlygų stiprinti kariuomenės projektus nebuvo, tačiau penktojo dešimtmečio pradžioje, ypač 1744 metais, kariuomenės stiprinimas jau tapo visuomenę telkiančiu ir patriotišku lozungu.

Tik sutelktinėmis Rusijos ir Prūsijos pastangomis pavyko niekais paversti kariuomenės didinimo ir finansų pertvarkymo ketinimus. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės visiškai netobulėjo, turėjo laikytis 1717 Nebyliojo seimo nustatytos tvarkos (24 000 porcijų, kas realybėje tesudarė 18 000 karių, iš kurių Lietuvoje buvo tik kiek daugiau nei keturi tūkstančiai). Negana to, kariuomenėse būta daug kokybinių trūkumų, klestėjo sinekūra, laipsnių pardavimas, karinės tarnybos imitavimo negerovės. Etmonai į kariuomenę žiūrėjo kaip būdą išlaikyti savo klientus ir gimines. Esant tokiai padėčiai, visų pirma reikėjo stiprinti kariuomenės kontrolę, užtikrinti skaidrumą, kurti karo mokyklas ir tobulinti administravimo procedūras.

Tokį kelią pasirinkusi grupuotė „Familija“ nusprendė pasiremti pačios Rusijos pagalba. Buvo tikimasi, kad Rusija prisiims globėjos vaidmenį ir leis vykdyti kad ir ribotas reformas. Sandėris įvyko ir „Familijos“ kandidatas Stanislovas Augustas Poniatovskis tapo valdovu. Etmonai buvo nušalinti nuo realios valdžios, paliekant jiems tik naujai sukurtos institucijos – karo komisijos pirmininkų funkcijas. Tokios komisijos veikė Seimo komisijų pagrindu ir rinkdavosi į sesijas du kartus per metus. Tai leido stiprinti kontrolę ir administravimą, tačiau nesudarė sąlygų reformuoti kariuomenę, tą galėjo daryti tik pats Seimas, kuriam galiojo taip pat daug apribojimų. Galutinis žodis priklausydavo Rusijos ambasadoriui, be kurio paramos nieko reikšmingo atlikti nebuvo galima. Karaliui ir atstovaujantiems Čartoriskiams ėmus nukrypti nuo jiems nubrėžtų gairių, Rusija sukeldavo opoziciją.

1764–1768 metais Rusija primetė Respublikai daug jos įtaką stiprinusių nuostatų, svarbiausios jų buvo disidentų (stačiatikių ir protestantų) teisių gynėjos ir Respublikos laisvių saugotojos – garantės statusai, sudarę sąlygas Jekaterinai II tiesiogiai kištis į Respublikos reikalus. Tiesa, Rusija prisiėmė prievolę ginti Respublikos sienas ir tam tikra prasme interesus, bet tai daugiau panašėjo į protektoratą nei į nesavanaudiškus įsipareigojimus.

Baro konfederacija sužlugdė šią sistemą įveldama Rusiją į karą su Turkija, konfliktus su Švedija ir Prancūzija. Rusijai teko atsisakyti vienvaldės valdovės funkcijos, pasidalinant grobiu su Prūsija ir Austrija, taip pradedant pasidalinimo Respublika procesą. Likusioje vis dar reikšmingoje dalyje Rusijai pavyko įdiegti valstybės gyvenimą kontroliuojančią instituciją – Nuolatinę tarybą, pavaldžią karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Ši taryba, iš pažiūros turėjusi vykdomosios valdžios formą, realiai tokia nebuvo. Finansais ir kariuomenės reikalais rūpinosi atskiros Lenkijai ir Lietuvai komisijos. Tačiau kai tik karo komisijoms vadovavę etmonai pabandė vykdyti labiau savarankišką politiką, Karo komisijos buvo uždarytos (1776). Valdovas įsteigė keletą institucijų (Karinę kanceliariją, vadovaujamą atskiro generolo, tik valdovui pavaldžių karinių dalinių, karo ligoninę, inžinierių korpusą ir kt.) ir palengva sustiprino kontrolę, sukurdamas efektyvią kontrolės sistemą, padidindamas skaidrumą, atskaitomumą ir drausmę.

Reikia pabrėžti, kad per 1776–1788 metų laikotarpį šios priemonės tapo matomos, tačiau dauguma inovacijų vyko Lenkijos karalystėje, kur padidintos iždo pajamos galėjo būti naudojamos kariuomenei didinti ir stiprinti, tuo tarpu Lietuvos kariuomenė egzistavo be reikalingų investicijų, trūkstant pinigų net algoms (Lietuvos iždui trūko talentingo administratoriaus, investicijų ir valdovo paramos).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žiūrint iš Lietuvos kariuomenės pozicijų labai trūko valdovo globos, atsirado juntamas atsilikimas, ypač kokybės požiūriu. Teoriškai Respublikos kariuomenė galėjo didėti iki 30 000 – kaulas, numestas Stanislovui Augustui kaip kompensacija už atimtas žemes, tačiau realūs skaičiai vargiai siekė 22 tūkstančius Respublikoje, iš jų Lietuvos kariuomenė vis dar kiek viršijo 4 000 karių. Lietuvos kariuomenės pėstininkų regimentą (pulką) sudarė tik vienas batalionas iš keturių kuopų, iš viso tik 220 karių.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.