2021 11 10

Valdas Rakutis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Gegužės 3-iosios konstitucijos įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybai ir saugumui (II)

Valdas Rakutis. Tomo Lukšio / „Fotobanko“ nuotrauka

Tai antroji straipsnio dalis. Pirmąją rasite čia.

1787-aisiais prasidėjus Rusijos ir Turkijos karui, saugumo architektūra, suformuota 1772–1775 m. stipriai deformavosi.

Rusija turėjo mesti jėgas kovai su Turkija net keliose karo vietose. Susidarė sąlygos kaip nors iš šios situacijos pasipelnyti. Stanislovas Augustas sugalvojo pasiūlyti Rusijai sąjungą, pasiųsdamas 20 000 kavalerijos Rusijai į pagalbą už pačios Rusijos pinigus, už ką tikėjosi gauti priėjimą prie Juodosios jūros per Akermano (dabar Bilhorod Dnistrovski Ukrainoje) uostą. Pasiūlymas Rusijai nepasirodė jau toks viliojantis, tačiau buvo gautas leidimas sušaukti Seimą dėl kariuomenės didinimo.

Tačiau ne vien Respublika tikėjosi laimėti šiame pavojingame žaidime. Prūsija sugalvojo taip pat laimėti Gdansko ir Torūnos miestus ir uostus, kurie buvo palikti per I padalijimą užgrobtose Lenkijos žemėse kaip eksklavai, sudarę sąlygas Lenkijos eksportui. Šiam reikalui Prūsija maloniai siūlė Respublikai atsiimti Galiciją (I padalinimo metu užimtas Lenkijos karalystės žemes su Lvovu) iš Austrijos, išgyvenusios tuo metu sunkias vidines problemas, žadėdama pagalbą Respublikos gynybos ir saugumo problemoms spręsti. Nors toks pasiūlymas galėjo kelti daug klausimų, nesant kitokių alternatyvų kaip nors išsiveržti iš Rusijos globos, tai buvo istorinis šansas, Prūsijos šalininkai pasistengė perimti iniciatyvą ir perimti dominavimą valdant naujojo Seimo darbotvarkę. Taip prasidėjo didysis Seimas, dar žinomas Ketverių metų seimu (1788–1792).

Nepaisant visų abejotinų aplinkybių, atrodė visai realu pasinaudojus Rusijos situacija padidinti kariuomenę kelis kartus ir kartu su Prūsija tapti istorijos subjektu. Patriotai nusprendė, kad 100 000 reguliarios kariuomenės ir šiek tiek ją remiančios nereguliarios užtikrins valstybės saugumą. Natūralu, kad tokios kariuomenės kontrolė negalėjo būti patikėta valdovo dominuojamai Nuolatinei tarybai ir jos Karo departamentui. Po sunkios kovos Nuolatinė taryba buvo panaikinta, atsirado Abiejų Tautų karo komisija – Seimo valios vykdymą užtikrinanti institucija, kuriai ir teko įgyvendinti Ketverių metų seimo nutarimus gynybos ir saugumo srityje.

Formalių kliūčių didinti kariuomenę nebebuvo. Svarbiausios atrodė finansinės problemos, tačiau jos sprendėsi: pirmiausia buvo didinama Tautinė kavalerija, taigi kavalerijos didinimo išlaidos slėgė tarnybon stojančiųjų pečius: bajoras turėjo aprūpinti save ir jį lydintį karį žirgu ir uniforma, šarvuote ir ginkluote.

Atrodė, kad tai pigiausias būdas staiga padidinti kariuomenę. Tačiau kavalerijos išlaikymas kainavo nepigiai, o parengimui tiesiog nebuvo tinkamų kadrų, todėl sukomplektuoti junginiai didelės kovinės reikšmės neturėjo. Pėstininkų kuopos buvo didinamos palaipsniui, paliekant tą pačią vadovybę, todėl rezultatas buvo geresnis. Tačiau greitai pritrūko puskarininkių – skaityti ir rašyti mokančių patyrusių asmenų, juk jiems reikėjo tiesiogiai dirbti su kariais; daugėjant karių reikėjo didinti ir puskarininkių skaičių. Savanoriškai kariuomenei tarnauti norinčiųjų greitai pritrūko, teko imtis kantoninio šaukimo būdo, kai nuo nustatyto kiemų skaičiaus buvo imama po pėstininką. Skaičius atsirado, kokybė, žinoma, krito. Ypač kokybė netenkino artilerijos. Artileristai nesutiko priimti kantonistų (vadinamųjų šauktinių, surinktų iš konkrečios apylinkės – kantono), vadindami dar kelerius metus juos „rekrūtais, niekam netinkamais“.

Kariuomenė skubėjo formuotis, nes buvo manoma, kad karas gali prasidėti jau 1790 metų pavasarį. Visuotiniam džiaugsmui, kovo mėnesį buvo pasirašyta gynybinė sutartis su Prūsija. Atsirado viltis, kad neliksime vieni prieš Rusiją. Prieš ką nukreipta buvo ši sutartis, nebuvo aišku. Pirmiausia lyg ir prieš Austriją, siekiant atsiimti Galiciją (tuo metu Austrija buvo įsitraukusi į karą su Turkija, kartu su Rusija), paskui lyg ir prieš Rusiją, pasinaudojant jos bėdomis kariaujant dviem frontais su ta pačia Turkija ir Švedija.

Respublika mobilizavo savo neseniai sukomplektuotą iki laikinojo etato kariuomenę ir bandė sukurti kovinį junginį, galintį atlikti iš esmės puolamąsias ar bent sienos apsaugos funkcijas. Austrija išvengė karo priimdama Prūsijos reikalavimus, todėl karas neįvyko, nors mobilizacijai Prūsija išleido nemažai pinigų.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Respublikos kariuomenės rezultatai nebuvo labai džiuginantys. Iš pėstininkų pulkų pavyko suformuoti kovinius batalionus (505 karių), likusieji kariai buvo palikti toliau vykdyti komplektavimą. Kavalerija, surinkta dar 1789 metais, buvo perdislokuojama prie Rusijos sienos. Pasirodė, kad tokio lygio perdislokavimui kariuomenė nebuvo pasirengusi, šlubavo tiekimas ir aprūpinimas, tiek maršo metu, tiek laikinose dislokacijos vietose. Kariuomenei reikėjo normalaus štabo, vietinės karių ir civilių bendradarbiavimo institucijos, tiesiog normalaus planavimo.

Ypač prastai sekėsi Tautinės kavalerijos Kauno husarų brigadai, po perdislokavimo iš jos „liko griuvėsiai“. Bet perdislokuoti pavyko, ir buvo galima tikėtis, kad po metų rezultatas būtų buvęs geresnis. Prūsijos kariuomenės karininkai, atsiųsti inspektuoti Respublikos kariuomenės perdislokavimo, nusivylė jo rezultatais. Prūsijos generolas Kalckrouthas, numatytas vadovauti Respublikos kariuomenei galimo karo atveju, šių pareigų atsisakė. Buvo akivaizdu, kad šios mobilizacijos trūkumai sumažino Prūsijos nusiteikimą kovoti, o tai galėjo turėti strateginių pasekmių. Mat „civiliokų“ mąstymas, kad kariuomenės pajėgumą nulemia tik kiekybinis karių skaičius, apginklavimas ir aprengimas, visiškai neįtikino prūsų, kurie gerai suprato, kas yra kariuomenės gebėjimas vykdyti funkcijas, ypač svarbus buvo karininkų gebėjimas planuoti ir organizuoti padalinių sąveiką, o tokio gebėjimo mūsų taikos meto kariuomenei niekas neugdė.

Šis neįvykęs karas vis dėlto buvo laikomas patenkinamu. Kitomis reformomis susirūpinusi Respublikos vadovybė, kurioje vis labiau dominavo valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, dėmesį skyrė Respublikos reformavimui, o kariuomenės stiprinimas vyko ekstensyviai, galima sakyti, sustojo. Buvo didinami tik kai kurie daliniai, ypač minėtinas artilerijos ir inžinierių padalinių bei dviejų batalionų Radvilų regimento formavimas. Buvo atsisakyta formuoti antrųjų batalionų pėstininkus regimentuose. Panašu, kad dėmesio nukreipimas į kokybės reikalus pristabdė kariuomenės augimą, gali būti, kad nuspręsta, jog saugumo problemos jau praeityje, ir reikia labiau rūpintis kitomis reikmėmis.

1791 metų pavasarį buvo pradėtas ruošti naujas projektas – jungtinis Didžiosios Britanijos ir Prūsijos žygis Sankt Peterburgo link, remiant Abiejų Tautų Respublikai ir saugant Respublikos sienas rytuose. Britanija planavo pasiųsti laivyną į Baltijos ir Juodosios jūras, taip sumažinant per daug įsibėgėjusias Rusijos jūrines ambicijas. Britų netenkino Viduržemio jūroje pasirodžiusios Rusijos eskadros, rėmusios graikų sukilimą prieš turkus, akivaizdus dominavimas Baltijoje ir galimas Švedijos užvaldymas.

Prūsijos kariuomenė tikėjosi žygiu Peterburgo link sudaryti geresnes derybines pozicijas taikos derybose. Silpnoji Prūsijos kariuomenės pusė buvo finansavimas: išleidus dideles pinigų sumas 1790 kampanijai, Prūsija visiškai priklausė nuo Britanijos subsidijų. Respublikai šie pasirengimai buvo labai naudingi: gynyba susirūpinusi Rusija nieko padaryti negalėjo Respublikai, todėl kaip tik tuo metu buvo paskelbta Gegužės 3-iosios Konstitucija – esminė Respublikos revoliucija Ketverių metų seimo istorijoje.

Pačioje Konstitucijoje apie krašto gynybą daug vietos skirta nebuvo. Išskyrus valdžių atskyrimą, valdovo pozicijos pastūmėjimą vykdomosios valdžios link, vyriausybės – Įstatymų sargybos ir karo ministro posto sukūrimo, nieko konkretaus nebuvo padaryta. Vis dėlto paskutiniajame Konstitucijos skyriuje jau kalbama apie visų piliečių pareigą ginti Tėvynę, o tai galėjo reikšti ir naujas kariuomenės formavimo formas, ypač rengiant rezervinius dalinius. Žinoma, Konstitucija kalbėjo apie Lenkijos ir Lietuvos atskirumo principo keitimą į lygaus atstovavimo, o tai galėjo reikšti kariuomenės sujungimą.

1791 metų rudenį Įstatymų sargyba dėl Respublikos gynybos priėmė nutarimą, kuriame numatė kurti bendrą kariuomenę, įrengti artilerijos liejyklą Vilniuje, kurti miestų milicijas ir skolintis pinigų kariuomenei modernizuoti, organizuoti kariuomenės junginių mokymus. Iš tikrųjų sujungimo tendencijos pastebimos, pirmiausia buvo sujungti Artilerijos ir inžinerijos korpusai.

1792 metų gegužę Karūnos ir Lietuvos kariuomenės jau buvo sujungtos. Tačiau, išskyrus oficialius artilerijos generolų paskyrimus, niekas nepasikeitė, nes Karūnos ir Lietuvos kariuomenės turėjo svarbesnių uždavinių nei sujungimas – reikėjo rengtis galimam karui su Rusija. Paskutiniosiomis Ketverių metų seimo posėdžiavimo dienomis, balandžio ir gegužės mėnesiais, buvo renkami rekrūtai ir susirūpinta antrųjų batalionų pėstininkų regimentuose formavimu. Lietuvos kariuomenė liko atskira, jai vadovauti buvo paskirtas atskiras kariuomenės vadas.

Vertinant Gegužės 3-iosios konstitucijos įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybai ir saugumui, pastebima kariuomenės sujungimo tendencija, kuri objektyviai būtų sustiprinusi LDK saugumą, nes būtų sumažintas 1775–1788 m. atsiradęs kokybinis ir kiekybinis skirtumas, ypač pastebimas lauko artilerijos srityje. Respublikos kariuomenė būtų galėjusi tolygiai skirstyti pajėgumus pagal poreikį, nereikalaujant jokių politinių sprendimų ar derinimų.

Tačiau staigus suliejimas būtų padaręs daugiau žalos nei naudos, nes iš Karūnos atvykę vadai nebūtų galėję sutelkti kariuomenės, kuri tuo metu buvo labai susijusi su kraštu ir priklausė nuo visuomenės paramos. Žiūrint iš platesnės perspektyvos, Lietuvos kariuomenė turėjo virsti savarankišku, bet tais pačiais organizaciniais principais pagrįstu korpusu, kuris išlaikytų senuosius pavadinimus. Kariuomenės poreikiai reikalavo, kad pėstininkų regimentai ir kavalerijos brigados ar pulkai būtų tokio pat didumo kaip Karūnos, aprūpinimas artilerija nesiskirtų, o inžinieriai galėtų laikytis tų pačių standartų įrengiant įtvirtinimus, statant kliūtis ir tiltus.

Respublikai būtinai reikėjo turėti bendrą karininkų mokyklą, rengti didesnius lauko mokymus, kad karininkai gebėtų sąveikauti tarpusavyje. Lietuvos atsilikimą lėmė ne tiek pačios Lietuvos silpnumas, kiek Respublikos vadovybės, ypač valdovo nesirūpinimas Lietuva ir jos gynybiniais pajėgumais. Tai pasakytina ne tik apie materialinius dalykus, bet ir apie personalo politiką: Lietuvos seimeliai, rengiantys instrukcijas 1788 metų seimui, prašė Lietuvos kariuomenės vadu paskirti Tadą Kosciušką, turėjusį didelį autoritetą Lietuvos visuomenėje, bet jis buvo paskirtas į Lenkijos karalystę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiandienė mūsų padėtis turi panašumų su prieš 230 metų buvusia padėtimi. Turime panašių draugų ir nedraugų, deriname veiksmus su sąjungininkais, didiname kariuomenę ir rūpinamės jos ginkluote ir parengimu, todėl 1791–1794 metų istorijos studijos gali duoti praktinės naudos. Turime būti budrūs, rūpintis kariuomene ir išlaikyti gebėjimus veikti išvien su sąjungininkais.