„Gelbėkit vaikus“ vadovė: „Pagalba vaikams prasideda nuo suaugusiųjų“

Jūsų organizacija Lietuvoje veikia jau daugiau nei 30 metų. Kaip per šį laikotarpį sekėsi siekti tikslų, kuriuos užsibrėžėte pradėdami veiklą?

Per daugiau nei 30 metų iš tiesų įvyko milžiniškas pokytis. Vienas iš skaudžiausių dalykų anuomet buvo tai, kad Lietuvoje veikė daugiau kaip šimtas vaikų globos namų, kai kuriuose iš jų gyveno per 100 vaikų. Tokios įstaigos buvo sovietmečio atgyvena. Dabar jau yra įvykusi globos namų pertvarka, tad galime tuo pasidžiaugti.

Kitas labai svarbus dalykas yra vadinamojo vaikų nemušimo įstatymo priėmimas 2017-aisiais. Prieš 30 metų niekas apie tai nekalbėjo, ir fizinės bausmės auklėjant vaikus buvo tarsi norma. Nuo tada nukeliavome labai ilgą kelią. Svarbus, žinoma, yra ne tik įstatymas, bet ir pozityvios tėvystės kultūros paplitimas. Galbūt atskirais atvejais dar kyla klausimų, kaip pozityviai auklėti vaikus, tačiau apskritai tai jau nebėra kažkas visiškai nežinomo.

Pozityvioji tėvystė man yra sudedamoji Lietuvos ir mūsų pačių augimo bei brendimo dalis.

Dar vienas tikrai svarbus dalykas yra vaikų dienos centrų sistemos išplėtojimas. Prieš 30 metų šį gerąjį pavyzdį atvežėme iš Švedijos. Tuomet Lietuvoje buvo vos kelios dešimtys vaikų dienos centrų, o šiandien visoje šalyje jų suskaičiuotume per 400. Į vaikų dienos centrą po pamokų gali ateiti kiekvienas vaikas ir ten rasti visko kaip antruose namuose: šilto maisto, socialinį darbuotoją, kuris gali padėti paruošti pamokas. Gali būti, kad būdamas dienos centre vaikas pirmą kartą nuvažiuos prie jūros ar į ekskursiją, pirmą kartą pamatys Vilnių. Dienos centrai taip pat padeda ugdyti vaikų socialinius įgūdžius.

Apskritai visi pasiekti gerieji pokyčiai buvo bendro įvairių organizacijų ir institucijų darbo rezultatas. Pavyzdžiui, iniciatyva „Už saugią Lietuvą“ sugebėjo suburti įvairias nevyriausybines organizacijas, o bendrai dirbant buvo įvykdyta vaikų globos namų pertvarka.

Minėjote, kad Lietuvoje paplito pozityvios tėvystės kultūra. Kaip manote, ar šis reiškinys atsirado natūraliai su laisve ir demokratine valstybės raida?

Nežinau, ar toks pokytis būtų įvykęs savaime. Jeigu ir taip, jis neabejotinai būtų užtrukęs ilgiau. Ir dabar negaliu pasakyti, kad viskas jau nuveikta, o vaikai Lietuvoje visai nebepatiria fizinio smurto. Be to, dar egzistuoja ir psichologinis smurtas, tad tikrai turime ką veikti. Visgi šiandien mums jau nesvetima pozityvios tėvystės sąvoka. Tam reikėjo įvairių pastangų, pavyzdžiui, mokymų, visuomenės švietimo iniciatyvų. Pozityvioji tėvystė man yra sudedamoji Lietuvos ir mūsų pačių augimo bei brendimo dalis. Daug žmonių dėjo pastangas, kad ši kultūra prigytų – ir nevyriausybinės organizacijos, ir valdžios institucijos.

Kokie yra didieji jūsų ateities tikslai ir šiandienos iššūkiai?

Žvelgiant į ateitį, viena pagrindinių mūsų organizacijos krypčių yra ta pati mano minėta pozityvioji tėvystė. Juokauju, kad iki gyvenimo pabaigos teks valgyti šią košę. Mes ypač orientuojamės į psichosocialinę sveikatą. Norime dirbti visoje Lietuvoje – pasiekti ir socialinius darbuotojus, ir mokyklų pedagogus. Taigi pagalba vaikams prasideda nuo suaugusiųjų.

Kai prasidėjo karas Ukrainoje… Man tiesiog trūksta žodžių išreikšti, kokį solidarumą, supratimą ir palaikymą parodė Lietuvos žmonės.

Kadangi esame tarptautinė organizacija, džiaugiamės ir didžiuojamės iš mūsų tarptautinės organizacijos perimtomis programomis apie pozityviąją tėvystę, vaiko, kaip asmenybės, stiprinimą, jo savivertės kėlimą. Kai kurios iš jų sujungia visą bendruomenę – senelius, tėvus, vaikus – ir mokymąsi, kaip mes visi galime gyventi saugiau, laimingiau, draugiškiau, su mažiau patyčių. Tai sistemingas darbas, neužtenka per televiziją parodyti 30 sekundžių trukmės filmuką ir tikėtis, kad jį pamatę visi ims gyventi be patyčių.

Ar savo darbe matote daug gražių gerumo pavyzdžių?

Galėčiau apie juos pasakoti iki vakaro. Paminėsiu kelias naujausias istorijas. Kilus pandemijai, per karantiną buvo tiesiog neįtikėtina, kaip Lietuvos gyventojai mums padėjo. Maniau, kad tada mes jau parodėm viską, ką galim. Bet, kai prasidėjo karas Ukrainoje… Man tiesiog trūksta žodžių išreikšti, kokį solidarumą, supratimą ir palaikymą parodė Lietuvos žmonės. Atrodė, kad jie buvo pasiruošę atiduoti viską, kad ir kas tai būtų – kai kurie virė ir mums nešė sriubos į pagalbos ukrainiečių šeimoms centrą, kiti aukojo drabužių, pagalvių, indų. Visko reikėjo, nes tie žmonės atvažiavo tiesiog taip, kaip stovi. Labai padėjo ir verslas – sulaukėme gausių aukų. Buvo tikrai nuostabių iniciatyvų.

Vienas gražiausių pavyzdžių man buvo atvejis, susijęs su vaikų erdvės įrengimu ukrainiečių registracijos centre. Tokie centrai veikė septyniuose Lietuvos miestuose. Mums, nevyriausybinėms organizacijoms, prieš dvi dienas buvo pranešta, kad Vilniuje atidaromas registracijos centras ir reikia įrengti saugią erdvę vaikams. Gavome tuščią mokyklos salę, kurioje iki pirmadienio reikėjo atidaryti darželio grupę – parūpinti žaisliukų, baldelių, kilimų, sukurti jaukią vaikams pritaikytą erdvę. Tą savaitgalį mums nieko nereikėjo pirkti, nes žmonės mums sunešė ir suvežė absoliučiai viską, ko tik reikėjo – aš tik parašydavau žinutę, ir per kokias dvi valandas viskas būdavo atnešta, sudėta, sustatyta ir paklausiama, ko dar reikia. Sekmadienį į centrą atvyko pirmosios dvi mamos su vaikais. Mes gražiai pažaidėme, o tada aš išėjau ir grįžau pirmadienį iš ryto.

Pamačiusi, kaip tuomet atrodė registracijos centras, tiesiog stovėjau ir verkiau. Ten buvo daugiau nei 500 žmonių, pusė iš jų – vaikai, ir tas mūsų gražiai įrengtas kambariukas buvo sausakimšas, o žaislai skraidė per salę į tokius labai protingus biometrinius pasų aparatus. Aš susiėmiau už galvos, nes nesitikėjau, kad atvykėlių bus tiek daug… Centre buvę policijos pareigūnai mūsų paprašė atskirti vaikų erdvę ir suvaldyti chaosą. Aš paskambinau vienai verslo įmonei, kuri mums prieš tai labai padėjo, ir nupasakojau situaciją. Ir ką jūs manote? Tik spėjau paklausti, ar jie negalėtų ką nors sugalvoti, netrukus registracijos centre atsirado tvorelė. Ir ne šiaip sau kokia, o tokia, kurios lengvai neišjudinsi. Žodžiu, atvažiavo, padarė viską per valandą, dar ir palapinę įrengė.

Taip pat greitai supratom, kad registracijos centre nėra sąlygų maitinančioms mamoms – nėra kur atsisėsti, kur pakeisti vystyklus. Sugalvojome, kad reikalingas mamos ir kūdikio kambarys, tad vakare ir vėl paskambinau prašydama pagalbos, o ryte tas kambarėlis jau buvo įrengtas. Atsirado foteliai, lovelė, vystyklai, mišinukai… Viskas, ko tik reikėjo.

Tai čia kaip pasakoj – užtenka panorėti, ir per naktį noras išsipildo?

Tikrai taip. Anksčiau kartais juokaudavau, kad jeigu turėčiau burtų lazdelę… Tai va, jausmas tikrai buvo toks, lyg ją turėčiau. Nieko panašaus nebuvau patyrusi per 15 metų.

Karo Ukrainoje padariniai, ko gero, buvo didelis iššūkis Jūsų organizacijai. Ar jau pavyko prisitaikyti prie naujos tikrovės?

Šokas, kaip ir visiems Lietuvos žmonėms, buvo ir mūsų darbuotojams. Mums šiek tiek padėjo tai, kad jau turėjome krizių valdymo patirties, sukauptos tiek per pandemiją, tiek tuomet, kai plūstelėjo migrantų iš Baltarusijos. Per tas krizes su Vyriausybe, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, „Maisto banku“, „Caritu“, Raudonuoju Kryžiumi ir Maltos ordinu jau buvome įgavę darbo patirties. Taigi, ištikus naujai krizei, operatyviai vėl susibūrėme ir pasiskirstėme darbais.

Vaikas iš bet kurios šalies yra vaikas, ir pagrindinis klausimas – ką mes, suaugusieji, galime padaryti, kad jis būtų saugesnis, laimingesnis ir sotesnis.

Be visų organizacinių iššūkių, situacija taip pat buvo labai sunki emociškai. Praėjus savaitei nuo karo pradžios, mes iškart pradėjome teikti pagalbą, į Lietuvą plūstelėjo nuo karo bėgančios šeimos. Ir čia, Vilniuje, ir migrantų centre Alytuje, kur kuruojame vaikų dienos centrą, nuolat gaudavome informacijos, girdėdavome nuo karo bėgančių žmonių ir vaikų istorijas. Buvo labai sunku. Tuo laikotarpiu mus nuo emocinio lūžio išgelbėjo tai, kad esame tarptautinė organizacija, tad sulaukėme pagalbos iš kolegų, turinčių daugiau patirties. Beje, mūsų organizaciją dar 1919 m. įkūrė viena britė mokytoja, tad organizacija matė įvairių laikotarpių ir sukaupė patirties, kaip padėti vaikams krizių laikotarpiu.

Pamenu, paskambinau vienam kolegai iš Šveicarijos „Gelbėkit vaikus“, nes kiek anksčiau jis mums padėjo globoti migrantų iš Baltarusijos vaikus. Aš jo paprašiau pagalbos. Ir jis atvažiavo, prabuvo su mumis mėnesį. Kartu dirbdavome Vilniaus migrantų registracijos centre, bandėme viską sureguliuoti. Be to, jis manęs paklausė: „O kur dabar lietuvių vaikai?“ Tada aš tikrai buvau labai dėkinga už tai, kad mano kolega uždavė tą klausimą ir grąžino mane į realybę. Ištikus stresui, buvo labai lengva pamiršti tai, ką darėme. Juk šeimos, kurioms mes jau 10 metų padėjome auginti vaikus Lietuvoje, taip pat niekur nedingo. Ir jiems toliau reikėjo pagalbos.

Vaikas iš bet kurios šalies yra vaikas, ir pagrindinis klausimas – ką mes, suaugusieji, galime padaryti, kad jis būtų saugesnis, laimingesnis ir sotesnis. Šiandien turime vaikų dienos centrų tinklą, suradome partnerių visose savivaldybėse, ir per juos teikiame pagalbą vaikams. Tarkime, Kaune į vieną iš dienos centrų iki karo ateidavo 20 Kauno vaikų, kai prasidėjo karas, prie jų prisidėjo dar 30 ukrainiečių vaikų, į centrą ateina dar ir ukrainiečių vaikų mamytės, taip pat besilaukiančios mamytės. Šis centras man yra nuostabus integracijos pavyzdys – jie visi tapo viena didele šeima, nepriklausomai nuo amžiaus, kalbos ir viso kito.

Kokios pagalbos dabar labiausiai reikia vaikams?

Piniginių aukų mums, žinoma, reikia nuolat. Tai nesibaigiantis poreikis. Ukrainiečių vaikų Lietuvoje yra per 20 000, o vaikų dienos centrai negauna papildomo finansavimo plėtrai. Taigi nereikia atlikti sudėtingų matematinių veiksmų, kad suprastum, jog viena yra pamaitinti 20 vaikų, o visai kas kita – 50. Mes padedame dienos centrams, kiek galime. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teikia mums tam tikrą finansavimą. Vis dėlto poreikiai yra didžiuliai.

Galbūt, jei visur pasaulyje nustotume mušti vaikus, ir karo nei Ukrainoje, nei kitur pasaulyje nebūtų.

Dažnai sakau, kad jeigu kiekvienas dirbantis Lietuvos gyventojais nevyriausybinei organizacijai – nesvarbu, ar mūsų, ar bet kuriai kitai, kuri rūpinasi vaikais, senoliais, gyvūnais – skirtų 5 eurus per mėnesį, bet tai darytų nuosekliai ir nenutrūkstamai, tai jų gyvenimo stipriai nepakeistų, o mums, nevyriausybinėms organizacijoms, jeigu tokių nuolatinių rėmėjų atsirastų daugiau, tai būtų gyvenimus keičianti suma. Dar mums labai reikia žieminių rūbų ir batų. Ukrainiečiai, kurie atvažiavo į Lietuvą anksčiau, jų neturi, o tie, kurie atvažiuoja dabar, turi žieminius rūbus ir batus, tačiau jiems trūksta indų, pagalvių, antklodžių ir panašių, atrodytų, elementarių dalykų. Taigi šie poreikiai niekur nedingo, ir jeigu žmonės ir toliau pagelbės mums pinigais, batais, rūbeliais ir pagalvėmis…

Bus visai neblogai?

Tikrai kad visai neblogai.

Kalbėjome apie burtų lazdelę. Kokį pokytį padarytumėte pirmiausia, jeigu tokią turėtumėte?

Nesunku atsakyti. Norėčiau, kad baigtųsi karas Ukrainoje. O jeigu galėčiau dar kartą ja mostelėti, padaryčiau, kad kartą ir visiems laikams Lietuvoje ir visur kitur pasaulyje nustotume mušti vaikus. Galbūt tokiu atveju ir karo nei Ukrainoje, nei kitur pasaulyje nebūtų.

Smurtas gimdo smurtą?

Taip. Ir nuo to niekur nepabėgsim.

Ko švenčių proga palinkėtumėte Lietuvos vaikams ir suaugusiesiems?

Pirmiausia taikos ir ramybės. Ir, žinot, bent jau man viena iš didžiausių per visas krizes išmoktų pamokų yra būtinybė atsirinkti, kas gyvenime svarbiausia. Man svarbiausia yra šeima ir artimieji, tad visiems linkiu pradėti nuo savo artimiausiųjų ir pažiūrėti, ką gražaus ir gero galime padaryti jiems. Linkiu sustoti, išgirsti, pamatyti, apkabinti kitą ir pažiūrėti jam į akis. Nebelėkti, nebebėgti. Anksčiau ar vėliau visi nubėgsime ten pat, tad daug svarbesnis klausimas, ką veikiame čia ir dabar kiekvieną dieną.