2020 08 20

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Gendrutis Morkūnas. Amžinai skolingas vaikams

Portretas.
Rašytojas Gendrutis Morkūnas. Lietuvos kultūros instituto nuotrauka

Gendručio Morkūno 60-osioms gimimo metinėms.

Išgirdę Gendručio vardą ar atsivertę kurią nors jo knygą visada pagalvojame, kad likimas buvo neteisingas, per anksti pakvietęs jį amžinybėn. Šis iškilus fizikas, talentingas vaikų bei paauglių rašytojas, originalus publicistas paliko mus, mažus, jaunus ir jau gerokai pagyvenusius žilagalvius senjorus (nes ir jiems patrauklios jo knygos), būdamas vos 49-erių.

Knygos mažiems ir dideliems

Per paskutinius penkerius savo gyvenimo metus Gendrutis vaikams, kuriuos be galo mylėjo ir gerbė, parašė penkias knygas. Pirmoji „Vasara su Katšuniu“, pasirodžiusi 2005 metais, buvo įvertinta kaip reikšmingiausias metų vaikų literatūros debiutas. Apysakos „Grįžimo istorija“ (2007) ir „Blusynų pasakojimai“ (2008) pelnė geriausių metų vaikų knygų titulus, o „Grįžimo istorija“ buvo vienintelė vaikų literatūros knyga, patekusi į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą meniškiausių 2007 metų knygų dvyliktuką.

Ši knyga autoriui pelnė tarptautinį apdovanojimą – už nuopelnus vaikų literatūrai G. Morkūno pavardė įrašyta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygų tarybos leidinį „IBBY Garbės sąrašas“. Geriausiomis metų vaikų knygomis buvo pripažintos dar dvi G. Morkūno apysakos: „Velniškai karštos atostogos“ (2009) ir jau po rašytojo mirties pasirodžiusi „Iš nuomšiko gyvenimo“ (2010). „Velniškai karštas atostogas“ per Vilniaus knygų mugę Valstybinė kalbos inspekcija apdovanojo už taisyklingą kalbą.

Po rašytojo mirties išleista knyga „Švęsti kosmose ir tvarte“, kurioje sudėta G. Morkūno eseistika (literatūrologų priskiriama lietuviškosios eseistikos aukso fondui) ir jo bičiulių bei bendražygių atsiminimai. Knygos sudarytojai akcentuoja autoriaus esė ypatingą stilių ir žaismingumą. Skaitant juos pajunti autoriaus ironišką žvilgsnį (ne tik į kitus, kasdienybės tikrovę, gyvenimo reiškinius, bet ir į save), žavi taiklūs, netikėti pastebėjimai, iš pirmo žvilgsnio atrodančios gal net absurdiškos situacijos, trumpas, raiškus sakinys, jame puikiai sutaria humoras ir į sarkazmą perauganti ironija, gausu šmaikščių aforizmų, o žaismingą toną kartais palydi kartėlis dėl mus supančios, jau įteisintos, nepatrauklios realybės. Siekdamas teksto įtaigumo, autorius pateikia iškalbingų mūsų gyvenimo detalių, už kurių jaučiamas jo vidinės švaros ir tvarkos ilgesys.

Stovi vaikas prie šieno kupetos.
Gendrutis Morkūnas su abiem tėvais grėbia šieną prie namų. Apie 1967 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vaikystės dienos girios pakrašty

Pasakodamas apie save (knygoje „Švęsti kosmose ir tvarte“) G. Morkūnas sakė gimęs 1960 metų rugpjūčio 4 dieną mažyčiame kaimelyje Žaliosios girios pakraštyje. Augęs Vabalninko krašte, nuostabioje vietoje. Žemėje, kur tokie „linksmi, gražūs ir kūrybiški žmonės, paslaptinga bekraštė giria, žiemą tarp miškų išsimėčiusiais laukais į kitus pasaulius voromis traukiantys šernai, vasarą kiemuose prieš saulę besišildantys žalčiai“. Tėvas – miškakirtys, „visada aplipęs pjuvenomis ir kvepiantis benzininio pjūklo tepalu, o mama, žiemomis megzdavusi be galo jaukius megztinius, vasaromis ravėdavo pušelių ir eglučių daigynus ir pušyne rinkdavo sakus“.

Be vyriausiojo Gendručio, šeimoje dar augo brolis Sigitas ir sesuo Angelė. Namuose nebuvo elektros, todėl Gendručiui tėvai patikėjo svarbias pareigas – kas vakarą į žibalinę lempą įpilti žibalo ir laikraščio skiaute išvalyti jos stiklą. Gendrutis buvęs pavyzdingas vaikas, tačiau kartą pabėgęs iš namų, nes norėjęs nužygiuoti į gražiausią miestelį Vabalninką. Liekno pakraštyje mažąjį keliauninką sugavusi ir į namus sugrąžinusi kaimynė.

Skaitymo aistra

Iki dešimties metų tarp krūmų ar miške teko ganyti karves. Berniukui reikėję jas nuolat stebėti. Vėliau jis prisimins: „Būdavo nelengva: karvės norėdavo kažkur eiti, o aš – skaityti. Kartais tik pusę puslapio perskaitęs pamatydavau, kad karvės dingusios. Tuo jos įgijo didžiulę mano pagarbą – taip greitai nedingsta net lenktyniniai šunys.“

„Vėliau skaityti vaikystėje buvo leidžiama, – prisimena Gendrutis, – tik priskaldžius malkų, prinešus iš šulinio vandens, užraugus kopūstus, žiemai pririnkus grybų ir priuogavus mėlynių, pagirdžius karves, suvežus šieną, žodžiu, padarius visa, be ko smulkus, beveik natūrinis valstiečio ūkis pražūtų su visais savo gyventojais. Tik lyjant galėdavau skaityti kiek noriu.“

Sesuo Angelė pasakoja, kad brolis skaitydavęs visur, kai tik turėdavo laiko. Kai visi miegodavo, užsidegdavo žibintą, pasikišdavo po antklode ir skaitydavo. Skaitydavo ir eidamas. Skaitė mokydamasis Stumbriškio pradžios mokykloje. Ir Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje svarbiausia vieta jam buvusi biblioteka. O rašyti skatinęs lietuvių kalbos mokytojas Juozas Latvėnas, visų vadinamas Kurmiu, vienišas, nelabai išvaizdus, įkūręs mokykloje Balio Sruogos muziejų, raginęs mokinius rašyti eilėraščius ir juos vertinęs pažymiais.

Stovi pievoje su dviračiais.
Gendrutis Morkūnas su broliu Sigučiu. Apie 1969 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Sužavėjo fizika

Gal penktoje klasėje į Gendručio rankas pateko Jakovo Perelmano knyga „Įdomioji fizika“.

„Geresnės mokslo populiarinimo knygos, skirtos vaikams vilioti į fiziką, aš nežinau iki šiol, – yra sakęs Gendrutis. – Štai tada ir ėmė atrodyti, kad tobulesnio ir gilesnio dalyko už fiziką negalima net įsivaizduoti. Tiesa, šiek tiek bijodavau, kad, kol užaugsiu, visi fizikos dėsniai bus atrasti, tačiau greitai paaiškėjo, jog mano būgštavimai nepagrįsti.“

Aukso medaliu baigęs vidurinę mokyklą, išvažiavo į Vilniaus universitetą. Pasirinko kvantinės elektronikos specializacijos studijas. Mokslai sekėsi puikiai. Studijų draugai prisimena jį turėjus stebėtiną atmintį. Atėjus egzaminų sesijai, jis susirinkdavo visus penketukus (tuomet buvusioje penkiabalėje sistemoje). Visus penkerius studijų metus buvo renkamas kurso seniūnu. Būdamas trečiame kurse vedė studentę psichologę Reginą.

Mokslinė veikla. Disertacija

Su pagyrimu 1983 metais baigė universitetą. Buvo paskirtas į Mokslų akademijos Fizikos institutą. Dalyvauja mokslinėse ekspedicijose Juodojoje jūroje, Atlanto vandenyne, Barenco jūroje, prie Naujosios žemės krantų. Skelbia mokslinėje spaudoje savo tyrimų rezultatus. 2000 metais už disertaciją „Radono sąlygotos efektinės dozės individualiuose namuose įvertinimas“ jam suteikiamas mokslo daktaro laipsnis. Jo straipsniai spausdinami mokslo žurnaluose „Health Physies“, „Journal of Environmental Radioactivity“, „Aplinkos ir chemijos fizika“, „Sveikatos mokslai“ ir kt. Dirbdamas Radiacinės saugos centre direktoriaus pavaduotoju, radiacinės saugos srityje sukaupia didelę darbo patirtį, todėl kviečiamas dėstyti Vilniaus Gedimino technikos universitete ir 2003 metų liepos mėnesio 1 dieną atestuojamas nepagrindinėms docento pareigoms.

2004 metais išleidžia knygą „Radiacinė sauga. Tai yra paprasta“. Dėstydamas 2007 metais parašo knygą „Radiacinė sauga ir atliekų tvarkymo technologijos“. „Knygoje ne tik teorinės žinios, – rašo G. Morkūno disertacijos vadovas, profesorius Donatas Butkus, – bet ir autoriaus darbo patirtis bei pratybiniai klausimai ir pratimai. Tai knyga ir dėstytojams, ir magistrantams, ir radiacinės saugos specialistams.“

G. Morkūnas mėgo dėstytojo darbą, buvo pateikęs dokumentus docento vardui gauti. Bet nebespėjo… 2007 metais gydytojai jam patarė sumažinti darbo krūvį. Dėstytojo darbo universitete teko atsisakyti… Tais metais jis jau buvo išleidęs dvi pirmąsias knygas vaikams (jos buvo pripažintos geriausiomis metų knygomis), jautė, kad daug ką gali pasakyti ir rašydamas, nors tuo sakė dar nesąs tikras, nes gyvenantis „tarp baimės virsti grafomanu ir negalėjimo tylėti“.

Dalija vaikams autografus.
Paskutinis Gendručio Morkūno susitikimas su vaikais. Ukmergės vaikų biblioteka,
2009 m. spalio 20 d. Melanijos Širvienės nuotrauka

Kodėl rašė vaikams

Rašymas vaikams prasidėjęs nuo sekamų pasakų sūnui Bernardui. Dažnai vakarais sekdavęs jam savo pasakas. Žmona Regina įkalbinėjo jas užrašyti. Taip ir gimusi mintis, kad reikia rašyti vaikams. Nes vaikystė jam buvusi laimingiausias laikas, kai galėjęs skaityti iki beprotybės. Nes labai mėgstąs vaikiškas (geras!) knygas, kuriose „nėra melo, darkymosi, sąskaitų suvedinėjimo“. Nes jaučiasi skolingas vaikams, „kuriuos suaugusieji iš paskutiniųjų stengiasi atpratinti nuo skaitymo“. Prisimena girdėjęs, „kaip viena motina sūnų, nusipirkusį knygų, pavadina ligoniu“. Nors vaikams rašyti sunkiau negu suaugusiesiems. Nes jie – daug tikresni ir įvairesni už suaugusiuosius, melą užuodžia per kilometrą, yra žiaurūs, bet teisingi kritikai.

„Vaikai, – sakė jų bičiulis Gendrutis, – patys geriausi skaitytojai: skaitydami jie apsigyvena knygose, todėl gali pamiršti viską. Su jais labai įdomu kalbėtis. Apie knygas jie visada sako tiesą. Tiesą jie sako ir apie gyvenimą. Štai kodėl rašau vaikams.“

Jam patiko bendrauti su vaikais. Paskutinis susitikimas su mažaisiais skaitytojais buvo 2009 metų spalio 20 dieną Ukmergės vaikų bibliotekoje.

„Tikrai nežinojau, kad jis taip serga, kad jam taip sunku. Kad tiek daug jėgų jam reikėjo užkopti į antrąjį bibliotekos aukštą. Nors per susitikimą jis laikėsi kaip niekur nieko“, – prisimena tą susitikimą literatūrologas, vaikų žurnalo „Rubinaitis“ vyr. redaktorius Kęstutis Urba.

Liga. Paskutinė knyga

Gendručio bičiulė, žurnalistė Elvyra Kučinskaitė prisimena, kad sirgdamas sunkia liga, žinodamas apie artėjančią neišvengiamą baigtį jis rašė „kone iki pat paskutinės savo akimirkos.(…) Štai toks paradoksas: jo sveikatos saikas mažėjo, o gyvybės saikas augo. Kūno jėgos tirpo, o dvasinės jėgos pasiekė savąjį zenitą. Ir pasiekusios pasiliko su mumis. Visam.“

Paskutiniais gyvenimo mėnesiais ligoninėje gimsta knyga (vėliau leidėjų įvardinta kaip biografinė apysaka) „Puodukas kefyro ant palangės“. Tai meninės publicistikos, eseistinių akimirkų rinktinė, rašyta tuomet, kai, paties autoriaus žodžiais, „pasaulis, kurį kūrei daugelį metų, ėmė byrėti“. Rašytojas norėjo, kad ši paskutinė jo knyga dar kam nors padėtų, ir tai jam suteiktų džiaugsmo. Prieš mirtį žmonai Reginai sakė, kad į jo laidotuves susirinkę giminės ir draugai ne leistų pinigus gėlėms, o juos skirtų kilnesniam tikslui – knygoms, kurias būtų galima padovanoti sergantiems vaikams.

Mirė Gendrutis Morkūnas 2009 metų gruodžio 31 dieną. Palaidojo Karveliškių kapinėse. O po laidotuvių geriausio XXI amžiaus pradžios lietuvių vaikų rašytojo žmona Regina, lydima literatūros kritiko K. Urbos, įvykdė paskutiniąją savo vyro valią – padovanojo Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje sergantiems vaikams paties G. Morkūno ir kitų vaikų rašytojų knygų. Penki komplektai po trisdešimt knygų atiteko ligoninės žaidimų kambariams ir ligoninėje įsikūrusiai Vilniaus Santariškių konsultacinio mokymo centro bibliotekai.

Šitaip rašytojas vėl sugrįžo į jo taip mylėtą vaikystės pasaulį.

Iš parengtos knygos „Biržų krašto siluetai“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.