2022 05 23

Simona Merkinaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Genocidas kaip Rusijos „modus operandi“

Naujos kapavietės Bučoje. Gegužės 15 d. Olego Petrasyuko / EPA nuotrauka

Viena sunkiausių temų šiandienio karo kontekste – genocidas. Žudymai, kankinimai ir žiaurios egzekucijos (žinomas atvejis, kai vyras buvo padegtas gyvas, o žmona priversta žiūrėti). Prievartaujamos moterys savo vaikų akyse ir vaikai motinų akyse.

Genocido atveju civilių aukos – ne atsitiktinumas ar tiesioginio karo veiksmų netyčinės aukos. Apie genocidą įmanoma kalbėti tik kaip apie absoliutų ir sunkiai suvokiamą blogį, o ne kaip apie karą, pakilus šiek tiek virš žmogaus kančios, svarstant apie strategijas ir technikas. Žudymo ir prievartos masiškumas – jo esmė, žiaurumas – jo įgyvendinimo būdas.

Vos prasidėjus karui, pirmiausia istorikai, kurie gilinasi į Holokaustą bei totalitarinių režimų nusikaltimus, perspėjo apie tai, kad Rusijos „specialioji karinė operacija“ pateisina ne tik karą, bet ir genocidą. Genocidui įgyvendinti reikia dirvos, kurią sukuria neapykantos tam tikrai grupei kalba ir įvairios skiepijamos jų laipsniško atskyrimo, nužmoginimo ir pagaliau sunaikinimo strategijos. Jeilio universiteto profesorius, istorikas Timothy Snyderis teigia, jog genocidą pateisinančio pasaulėvaizdžio legitimacija yra būtina genocido prielaida. Būtent tai Rusija aiškiai formavo ilgai ir nuosekliai.

Istorikas prof. Timothy Snyderis Vilniuje. Vytauto Luchtano / Literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ nuotrauka.

Praeitais metais pasirodęs Putino rašinėlis skambiu pavadinimu „Apie istorinį rusų ir ukrainiečių vieningumą“ aiškiai artikuliavo okupaciją pateisinančią mintį, jog Ukraina kaip tauta neegzistuoja. Jeigu ji neegzistuoja, jos valstybė yra fikcija, negana to – JAV imperinių jėgų ir liberalių Vakarų statytinė. Todėl Ukrainos „išvalymas“ yra pateisinamas, kaip ir „išvalymas“ visų ten esančių elementų, kurie įtikėjo Ukrainos fikcija. Ši propagandos linija leido manyti, kad karas niekada neapsiribos mūšiais karo lauke – tokios „specialios operacijos“ tikslas yra pačios visuomenės išvalymas siekiant radikalaus jos pokyčio. Todėl taikiniais kare tampa ne tik politinis elitas, bet ir visuomenę kuriantys menininkai, žiniasklaida, mokslininkai, verslininkai ir, aišku, nepamirškime bombarduojamų gimdymo namų ar Mariupolio teatro, pažymėto užrašu „vaikai“, nes vaikai yra Ukrainos ateities galimybė.

Nereikėjo nė Bučos, kad būtų aišku, jog Rusijos kariuomenė yra „ypatingos rūšies gyvūnas“. Anne Applebaum, gavusi ir Pulitzerio premiją už sovietų nusikaltimų tyrimus, sudėtus į knygą „Gulag. A History“, pasakoja apie sovietų strategiją savo politinių tikslų siekti per masinę prievartą ir terorą. Netgi tie, kurie lieka gyvi, negali apsaugoti savo sielos tvirtybės siaubo akivaizdoje. Čia A. Applebaum pastebi tą pačią tendenciją, kaip ir T. Snyderis – radikalaus ištisų gyvenamųjų kvartalų, miestų infrastruktūros naikinimo. Nelyginant arterijų, kuriomis teka gyvenimai. Jas sunaikinus gyvenimas nebegali plėstis, užpildyti erdvės, nes erdvė sudeginta, užminuota, užkrėsta. Okupantui užtenka negyvos ir negyvenamos teritorijos, nes siekiama, kad tiesiog neliktų vietos okupuojamos valstybės žmonėms. Todėl Buča buvo neišvengiama.

Anne Applebaum 2009 m. EPA nuotrauka

A. Applebaum yra parašiusi knygą ir apie holodomorą („Red Famine“), kurioje ji parodo, kad holodomoras buvo Stalino sumanyta masinio ukrainiečių naikinimo strategija, o ne gamtos kataklizmas. Žmonės buvo marinami badu, atimant visas galimas priemones prasimaitinti ir neleidžiant išvykti iš savo gyvenviečių ieškoti maisto kitur. Visa tai atlikdavo specialūs padaliniai, kurie ir turėjo šį vienintelį tikslą – numarinti milijonus.

A. Applebaum pabrėžia, kad žeminimas ir žmogiškumo atėmimas buvo ne tik stalinizmo strategija, bet ir nuosekliai į istorijos bei tyrimų lentynas KGB/FSB kraunama mokymosi medžiaga. O jos, žvelgiant į Sovietų Sąjungoje vykdytų nusikaltimų mastą, tikrai netrūksta. Žmonių prievartos būdai analizuojami, mokomasi iš sėkmių ar nesėkmių. Tai leidžia A. Applebaum daryti prielaidą, jog ir Buča įvyko ne dėl Rusijos karių karybos patirties stokos, ne įniršus dėl nesėkmių ar apėmus nevilčiai dėl karius ištikusio bado, sutrikus tiekimui. Žiaurumai, jų masiškumas, gatvių pervadinimas, satelitinių administracijų konstravimas, elito (akademinio, žiniasklaidos ar mokslinio) persekiojimas, mokymosi programų keitimas – visa tai Rusijos karo kaip okupacijos strategija ir karybos mokslų pradžiamokslis. Pasak A. Applebaum, apatija skausmui ir sisteminiam smurtui ar netgi panieka aukoms (bei savo pačių kariams) nėra jokia naujiena tiems, kurie žino apie sovietų nusikaltimus. O tai, kad civilių naikinimas yra ne atsitiktinė karo žala, bet pasirinkta strategija, rodo intensyvus civilinių objektų naikinimas nuo pat pirmų karo dienų.

Buča 2022 m. balandžio 6 d. Romano Pilipėjaus / EPA-EFE nuotrauka

Dar vienas istorikas, fašizmo propagandos tyrinėtojas Jasonas Stanley‘is įžvelgia daugiau panašumų tarp nacistinės ir rusiškosios genocidą legitimizuojančios strategijos. Rusija (nors ir kalba apie ribotus tikslus, t. y. apie „specialią karinę operaciją“) Ukrainos genocidą verčia vienu iš Rusijos tapatybės atspirties taškų. Per „specialią operaciją“ ar veikiau, nepaisant jos, visuomenei, kuri neturi jokios galimybės veikti pati, kuri sustingdyta apatijos ir teroro gniaužtuose, pasiūloma savo didybę ir savo tapatybę suvokti per kito gyvybės neigimą. Tai kaip tik ir buvo vokiškojo nacistinio režimo vienas iš pagrindų. Tam tikru momentu buvo nuspręsta, kad vokiškumą apibrėžia žydų sunaikinimas. Todėl karas yra visa apimantis ir egzistencinis, jis neišvengiamai išeina už karo lauko ir karo taisyklių ribų ir apima visas įmanomas priemones – nuo fizinio naikinimo iki žeminimo, nuo „priešo“ kultūros ir politinio savarankiškumo sunaikinimo.

Bučos vaizdų rusai gal ir nemato, bet jiems nuolatos sėjama mintis apie egzistencinį pavojų, keliamą Ukrainos, NATO, Europos, Vakarų. Teigiama, jog kito sunaikinimas yra vienintelė išlikimo galimybė. Visos kalbos apie sielą praradusius Vakarus, lyg zombius užvaldytus ukrainiečius – visa tai genocidui būtinos kito nužmoginimo strategijos. Būti rusu, turėti sielą ir moralinį orientyrą reiškia sunaikinti Ukrainą. Goebbelsas nacius vaizdavo kaip Vakarų tradicijos sergėtojus nuo kosmopolitiškų, ištvirkusių žydų. Panašiai ir „Ruskij Mir“ pastatytas ant kovos tarp dvasingumo ir Ukrainos įkūnijamo nuosmukio pamato.

Todėl, jeigu manome, kad dabartinės Rusijos kariuomenės ribos pasiektos, neturėtume apsigauti būdami pernelyg optimistiški. Netgi sustojus mūšiams genocidinė retorika toliau vis labiau lipdo du elementus – Rusijos kūrimą ir Ukrainos naikinimą. Paprastai tariant, Maskvos propagandos mašina normalizuoja genocidą kaip Rusijos tapatybės dalį. Tai pavojinga, nes numato, kad, jeigu konfliktą ir pavyks kažkokias būdais sustabdyti, užbaigti jo gali nepavykti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu pabrėžti, jog šis vertinimas neturėtų būti priimtas (arba atmestas) kaip tam tikra fatalizmo forma. J. Stanley atkreipia dėmesį, kad genocidas pakeičia ne tik auką, bet ir nusikaltėlį. Kaip pavyzdį jis pasitelkia dabartinių JAV santykį su konfederacijos idėja. Konfederacija yra politinės sąrangos forma šalia kitų, tokių kaip federalizmas, tačiau tiek apie ją, tiek apie jos istoriją kalbėti sunku be gėdos dėl nusikaltimų prieš vietinius gyventojus ir juodaodžius. Šalia ir Vokietija bei vokiškumas. Niekas šiandien nenori būti arijai, o vokiškąją tapatybę slegia gėda ir kaltė. Kitaip tariant, blogis, sėjamas tam tikros tapatybės pagrindu, galiausiai šias tapatybes pakeičia iš esmės. Tad, nepriklausomai nuo to, kokia Rusija bus ateityje, ši sąsaja su genocidu neišvengiamai uždės savąjį antspaudą ir čia. Visi trys aptarti autoriai taip pat savaip išreiškia tą pačią mintį – grėsmė Ukrainai niekur nedings, kol neįvyks tai, kas turėjo įvykti po II pasaulinio karo – agresoriaus savirefleksija.