Geri metai

Karas ir jo artuma, įsismelkę į mūsų gyvenimus. Ne šiaip, o su tikrom bėdom – žmonės, praradę brangiausius, netekę pastogės – čia, šalia, priešais.

Mūsų ekonomika, kurios trigalvis šuva – elektra, vanduo ir šiluma – panašu, kad kitąmet nori į kiekvieną koserę įsistatyti auksinius nasrus.

O dar postpandeminiai sunkumai – įsidirginę piliečiai, daug kur įžvelgiantys sąmokslus, valdžios perteklinį naudojimąsi valdžia. Ir visa tai suprantama. Pačiam norisi kaukti, kai užklumpa kas netikėtai – nepasiruošusį, silpną, dėl to piktą ir nelaimingą…

„Tai ar geri buvo metai?“ – klausiu savęs, kad bent sau turėčiau atsakymą. Pradėkim nuo paprastų dalykų. „Gyvas?“ Gyvas. „Vaikai sveiki?“ Sveiki. „Darbo yra?“ Daugiau negu pakankamai. „Tai kuo blogai?“

Visa kita juk galima pačiam – prisidėti prie pagalbos kenčiantiems, pabandyti ne tik kalbėti apie meilę, bet ir mylėti, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, nebebijoti rytojaus, o ir banalumo nebebijot…

Nes nesugebėsi apsimest niekuo, kai reikės papasakoti apie visus savo metus tam, kuris suskaičiavo visas tavo akimirkas – ir svarbias, ir nelabai. Ir ką sakysi – kad buvo blogi metai? Vis dažniau įsisąmoninu, kad nerandu santykio su tuo, kas gera. Bent jau asmeninių pasiekimų skyrelyje, kišenėlėje.

Va, ranką ant širdies padėjęs pasakyk, kad nenori būti pirmas, tarkim, rašyti ir leisti gerų, skaitomų knygų, tarkim, įveikti dar keleto maratonų, tarkim, būti žmogumi, į kurį pirmiausia kreipiasi sprendimo, patarimo…. Va, pasakyk, ranką ant širdies padėjęs, kad nenori… Įtartinai užsitęsusi pauzė jau būtų atsakymas.

O pats juk aiškini kiekviena proga, kad ne laimėjimai svarbiausia, kad vertinimas – tai tik aplinkybių išraiška, kad varžybos turi giminystės su žodžiu „veržti“, o nuo ten ir iki kilpos užveržimo netoli…

Keistas toks dualizmas. Sunku tada būti laimingam, kai ir norisi, bet ir nelabai. Tiesą sakant, kadų kadai laimėtas mokyklinis tritaškių konkursas yra bene mieliausias prisiminimas iš visų literatūrinių bei kitokių didingųjų pasiekimų. Ir ką tokie krepšinio šalies padavimai liudija? Galbūt tai, kad tas laimėjimas buvo netikėtas.

Iš tokių netikėtumų paskui ir atsiranda tikėjimas, kad viskas kažkaip susidėlioja. Nebūtinai įprastu, numatytu būdu.

„Tai ar geri buvo metai?“ Geri, nepaisant visų blogumų. Liturginiai pasibaigė, prasidėjo nauji, su kvietimu į advento tylą. Ne taip seniai svarsčiau sau, kad tyla, pauzė yra ne mažiau svarbi rašančiam nei pats rašymas. Žinoma, tai priklauso nuo paties žmogaus temperamento, pažiūrų ir visokių kitokių aplinkybių. Tačiau jei yra kūrybinio rašymo kursai, kodėl negalėtų būti kūrybinio tylėjimo? Kai susilaikai nuo pagundos parašyti bet ką, nes reikia parašyti. Reikia išleisti. Reikia paskaityti. Reikia pasirodyti. Toks ekologinis veiksmas. Svarbus gal ne tik literatūrai. Labai daug rašome. Labai daug knygų išleidžiame. O kas jas skaito? Kam jos – tos mūsų knygos? Kad rašytojų būtų daugiau nei skaitytojų? Ir kad kiekvienas kūrėjas išleistų kuo daugiau kūrinių?

Galbūt, aš nežinau. Bet į kūrybinį tylėjimą žvelgiu vis palankiau, net jei mes čia tik juokais…

O metai pagal grigališkąjį kalendorių taip pat vis dar čia – besibaigiantys, net nebeklausiantys, o tiesiog triukšmaujantys, – visu smarkumu įjungę džinglbelų mašiną. Įžengei į kokią prekybos centro erdvę, ir jau dzinguliuoji su vidiniais elniais nuo lentynos prie lentynos. Jei pasakysiu, kad skamba ne kalėdiškai ir ne šventiškai, ko gero, suklysiu. Bet ar nenorėčiau kitaip? Ko gero, norėčiau.

Gal net metų gerumas būtų dar geresnis, jei viskas prasidėtų kiek vėliau ir tyliau. Gal tada ir varis bei tušti cimbolai prasminiais rimais taip įkyriai nesisietų su džinglbelais, o mes dar šį tą spėtume nuveikti šiemet – pavyzdžiui, sulėtinti tempą, prilaikyti elnius, pabūti prie tylos, kuri irgi gali būti padovanota, jei tik renkiesi neskubinti…

Nes kur tuos nuvarytus į pabaigą metus paskui dėsim? Kam apie juos papasakosim? Ir, svarbiausia, ar tikrai nuoširdžiai turėsime ką?..