Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 27

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Klausymosi ir skaitymo laikas:

52 min.

Geriau kritika nei pataikavimas

Tęsiame tekstus ir pokalbius apie tai, kokią situaciją šiandien matome Bažnyčioje Lietuvoje – su kokiomis problemomis susiduriame, kas mums skauda, o kas džiugina ir teikia vilčių. Šįkart – tinklalaidė „Aktualu“, kurioje dalyvauja Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis ir katalikų radijo „Mažoji studija“ bendradarbė Jūratė Kuodytė. Pirmoji pokalbio dalis – apie kritiką, atvirumo poreikį ir nepatogius klausimus Bažnyčioje.

Vyskupą ir aktyvią pasaulietę į „Bernardinus“ pakviečiau aptarti temos, kuri pastaruoju metu dažnai sukasi mūsų portale, – kodėl žmonės nusivilia Bažnyčia. Apie tai gan išsamiai pasikalbėjom, tačiau iš pradžių kalba sukosi apie kritiką – ir kaip katalikų hierarchai vyskupai į ją reaguoja.

Tad šis tinklalaidės „Aktualu“ epizodas šiai potemei ir skirtas (o rytoj bus antroji pokalbio dalis, kurioje ir nagrinėsim pagrindinį užduotą klausimą apie nusivylimą Bažnyčia).

Vysk. Arūnas Poniškaitis. Laimos Penek nuotrauka

Vysk. Arūnas teigia, kad, kai išgirsta kritiką jo ar Bažnyčios atžvilgiu, jam kartais viduje sukyla didžiulės emocijos – tačiau žmogiškai bando suprasti, ko galima pasimokyti iš sulauktų nemalonių pasisakymų. Pasak dvasininko, tokį požiūrį jis bando taikyti ir tiems žmonėms, kurie Bažnyčioje jam yra tiesiogiai pavaldūs:

„Man labai norėtųsi iš jų girdėti ne tik gražias eiles apie orą, bet tai, kas žmogui tikrai skauda, rūpi. Kad jis kalbėtų. Man sunku pamatuoti, kiek atvirai su manimi kalbasi. Norėčiau tikėti – ir tikiu – kad taip yra.

Jeigu matau, kad žmogui tikrai rūpi, jis kelia aktualius klausimus – aš galbūt nežinau atsakymo į juos, reikia jo ieškoti. Gal matau, kad žmogus nepatenkintas, jog nesugebu kažko išspręsti. Bet vien tik dėl to, kad jis kelia klausimus, juo atsikračius, jį atitolinus nuo savęs būtų man pačiam blogai. Kas iš to, jeigu aplink mane visi suksis linkčiodami galvas, sakydami ‘taip, taip, Ekscelencija, viskas gerai’?

Labai gerai, kad yra konstruktyvios kritikos. O jeigu ji visiškai nekonstruktyvi ir nevyksta bendradarbiavimas, tada turbūt reikia kitokio sprendimo, kaip spręsti situacijas, jeigu kalbame apie darbą komandoje.“

Jūratė Kuodytė. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus feisbuko paskyros nuotrauka

Tuo metu Jūratė Kuodytė pastebi, kad anaiptol ne visi katalikai išdrįsta ką nors atviriau pasakyti vyskupui ar kitokiam viršininkui – ypač tie darbuotojai, kurie priklausomi nuo Bažnyčios pinigų:

„Jeigu dirbu bažnytinėje institucijoje, nekritikuosiu savo boso, nes jis bus nepatenkintas ir aš prarasiu darbą. Tada įsijungia savicenzūra, atsargumas, ir viskas labai paprasta: geriau aptakiau įvardysiu problemą ar neklausiu to, kas mano viršininkui nepatiks.

Kaip „Bernardinuose“ įvardijo Gabrielė Gailiūtė, ji yra nepriklausomas asmuo, bet Bažnyčios narė, jai rūpi Bažnyčia – ir ji kelia klausimus, kurie, mano galva, visai neatrodo drąsūs. Aš juos irgi keliu arba keldavau kažkada seniau. Jie yra svarbūs, kaip ir prieš 30 metų, bet per tą laiką nesulaukiau atsakymų, kurių tikėjausi iš Bažnyčios. Iš pavienių Bažnyčios narių – taip. Bet aš ir toliau gyvenu ne klausdama, bet kalbėdamasi. Nes yra tam tikra gyvenimo, buvimo Bažnyčioje patirtis, nes suprantu, kad ne visada sulauksi atsakymų, kurie tau ar tuo labiau visiems patiks. Labai ramiai žiūriu į šitą situaciją.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kita vertus, pašnekovė yra įsitikinusi, jog patys tikintieji – tiek katalikai žurnalistai, tiek parapijiečiai – yra pernelyg įsibaiminę: „Kalbant apie kritiką, gal mumyse be reikalo įsijungia tas savicenzūros mechanizmas, kuris (bent jau man taip atrodo) nieko bendro neturi nei su dvasininkais, nei su hierarchais. Labiau tai kažkokios nuostatos, kylančios iš sovietmečio ar kitur, kurios uždega vidinę lemputę: stop, daugiau [nekalbėsiu].“

„Man atrodo, kad drąsa susijusi su daugeliu dalykų, – svarsto vysk. A. Poniškaitis. –  Jeigu mano tikslas yra vien noras pasirodyti, kad esu drąsesnis, šaunesnis už kitus, toks priėjimas prie reikalo nelabai žavėtų. Bet jeigu man iš tikrųjų kažkas rūpi – reikia drąsos, kad nenutylėčiau, bet kelčiau klausimus ten, kur galiu gauti atsakymą. Nes suprantu, kad konkretūs žmonės turi tai žinoti, tai yra jų atsakomybė.

Jeigu galvoju, kad ai, man bus ramiau, paprasčiau [jei tylėsiu], neužsitrauksiu kreivo žvilgsnio – nėra gerai tokia situacija.“

Tinklalaidėje išgirsite:

0:00 – Kaip kreiptis į vyskupą;

2:45 – Ką reiškia būti pasauliete ir vyskupu;

6:48 – Vysk. Arūnas nesijaučia užsidaręs nuo pasaulio;

8:45 – Ar daug yra tikinčiųjų, kurie bando įtikti vyskupui;

10:58 – Kai kuriems vyskupams per sudėtingi klausimai;

14:26 – Kaip vysk. Arūnas reaguoja į kritiką;

20:43 – Kodėl bijome kalbėti atvirai;

28:06 – Ar vyskupai kritikuoja vieni kitus;

33:15 – Kas gi nutiko su „Artumos“ straipsniu;

40:08 – Kaip Jūratė neįtikino vyskupo dėl tam tikrų kalbėtojų „Mažosios studijos“ eteryje;

47:36 – Situacija nebūtinai pagerės iškart.