2020 12 14

Santa Kančytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Geriausia knyga pandemijos metui

Unsplash.com nuotrauka

Ne, tai ne A. Camus „Maras“ ar G. Boccaccio „Dekameronas“. Knygos, kurią noriu pasiūlyti, man nepavyko aptikti nė viename iš taip gausiai pavasarį sudarinėtų sąrašų. Ir vis dėlto aš turiu argumentų, kodėl ši knyga labai tinkama pandemijos metui. Nors, po teisybei, tikiu, kad ne vien jam – kaip visos geros knygos, ji geba prisitaikyti ir kartkartėmis prakalbėti naujai. Bet apie viską nuo pradžių.

O kaip pradžią paimkime šį tašką: pavasarį, kaip ir daugeliui, teko beveik mėnesį praleisti saviizoliacijoje. Testo pasidaryti nepavyko, kaip ir atsikratyti įkyrios neaukštos temperatūros per 37°C. Pro kambario langą stebėdama pasaulį supratau, kad vienas dalykas kartojasi – kasdien tuo pačiu metu kitoje aikštės pusėje budėti į bažnyčią ir iš jos praeina vienas pažįstamas kunigas. „Tėvelis“, – mes jį vadiname. Ir štai man sukilo pagunda vieną dieną atsidaryti langą, pašaukti jį ir paprašyti, kad kitą dieną eidamas iš bažnyčios atneštų man Švenčiausiąjį Sakramentą. Maniau, nusileisiu žemyn, į bromą, ir tiesiog ten priimsiu Komuniją.

Tik štai kas mane stabdė – Tėvelis yra ne tokios stiprios sveikatos. Trumpai tariant, dilema buvo susijusi su dalykų realumu: kaip giliai tikiu realiu Kristaus buvimu Švenčiausiame Sakramente, kiek už tai galėčiau atiduoti iš savo gyvenimo. Rimtai rizikuoti kitu man pasirodė per daug. Bet mąsčiau apie pal. Teofilių Matulionį, kuris Solovkų lageryje slapčia naktimis aukodavo Mišias. Plius penkeri metai prie bausmės jam neatrodė per didelė kaina.

Šioje vietoje skaitytojas turėtų pradėti krenkščioti ir murmėti, o paslaugesnis tyliai pašnibždėti: „Apie knygą…“ Taip, apie knygą. Iš tiesų jos dvi, bet to paties autoriaus: Romano Guardini „Šventieji ženklai“ ir jo „Apie liturgijos dvasią“. Dabar jau nenutolsiu ir nuosekliai išdėstysiu, kodėl šios knygos yra geros pandemijos metu (o jei žmogaus būseną kaip tokią suvoksime kaip mirtiną būklę, tada – pandemijos metu plačiausia prasme). Ir tikinčiajam, ir netikinčiajam.

Šios dvi nedidelės apimties knygelės, kaip sufleruoja pavadinimai, pristato Katalikų Bažnyčios liturgiją. Sakytumei, siauram žmonių ratui įdomi tema. Esmė yra ne tema, o autorius. Romano Guardini, rašydamas apie liturgiją, kartu skrodžia žmogaus būklės pažinimo gelmes. Jo žvilgsnis į liturgiją nėra istoriko žvilgsnis, netgi pirmiausia ne teologo žvilgsnis. Tai tiesiog gilus įsižiūrėjimas. Gebėjimas įžvelgti esmę. Jei kas galėtų į dalyką žvelgti lyg turėdamas giliausią jo išmanymą ir tuo pačiu metu lyg regėdamas jį pirmą kartą, – būtent taip apie liturgiją rašo Guardini.

Katalikų pasaulio leidinių nuotrauka

Pamenu, studijų metais skaitytas A. MacIntyre‘as siūlė įsivaizduoti Vakarus kaip žmonių bendriją, kuri išgyveno katastrofą: visas žinojimas, raštija, yra pražuvę, o spręsti apie ankstesnes kartas reikia iš išlikusių nedidelių nuotrupų. Sakyčiau, R. Guardini panašiai kalba apie liturgiją – tarsi tyrinėdamas iš sudužusio laivo ištrauktą skrynią. Tai yra pirma priežastis, kodėl šias dvi knygas rekomenduoju pandemijos metu. Sudužusio laivo jausmas leidžia į pažįstamus dalykus pažvelgti naujai. Kaip man aną sykį mąstant, kiek iš tikrųjų galėčiau atiduoti už galimybę priimti Komuniją.

Vienas iš įspūdingiausių pastarąjį metą įkūnijančių kadrų buvo tuščios Šv. Petro bazilikos ir aikštės su popiežiumi centre vaizdas. Kartais ant Trijų kryžių kalno mėginu įsivaizduoti, kaip atrodytų Vilnius išėmus visas bažnyčias. Per šias Velykas Vakarų pasaulis išgyveno kažką panašaus. Velykų liturgija be tikinčiųjų. Tikintieji be realaus buvimo čia ir dabar vykstančiame slėpinyje. Tuštumos jausmas, kurį Vakarų pasaulio gyventojas išgyveno, žvelgdamas į tuščią Šv. Petro baziliką, yra antroji priežastis, kodėl R. Guardini „Apie liturgijos dvasią“ man atrodo tinkamesnis kūrinys už Camus „Marą“. Tuštuma, kurią mes regėjome, tikra. Bet kokia tikrovė buvo ten, kur išvydome tuštumą? Kas Vakarams yra liturgija? Kultūrinis ritualas? Tuščia forma? Iš kur kyla bauginamas tuštumos jausmas? Ir kokie būtų Vakarai, jei toji tuštuma taptų norma?

Romano Guardini. Wikipedia.org nuotrauka

Vis dėlto yra ir gerokai praktiškesnė priežastis, kodėl įtraukiu šias dvi Guardini knygas į pandeminių skaitinių sąrašiuką. Paprastai tariant, tai knygos, duodančios atgaivą. Pirmoji – „Šventieji ženklai“ – yra sudaryta iš trumpų skyriukų, paeiliui apžvelgiančių pagrindinius liturgijos elementus: kryžiaus ženklą, varpų skambesį, smilkalus, žvakės liepsną, kopimą laiptais aukštyn, rankų gestus ir t. t. Paprastas, į esmę nutaikytas stilius leidžia pažvelgti į kiekvieną iš šių elementų taip, kad jo prasmė sušvinta ir Pirmajai Komunijai besiruošiančiam vaikui, ir daugelį sandalų sunešiojusiam vienuoliui. Guardini į juos žvelgia per žmogaus gelmės pažinimo lęšį. Dėl to jo žvilgsnis tampa prieinamas net ir netikinčiajam. „Šventieji ženklai“ yra puikus žodynas žmogui iš šalies, norinčiam bent kiek suprasti liturgijos kalbą.

Bet, mano galva, dar naudingesnė ši knyga būtų mamai, kuriai tenka vienu metu padėti savo pradinukui prisijungti prie nuotolinio mokymo, virti pietus ir per Zoom‘ą posėdžiauti valdybos posėdyje. Tarkim, ji perskaito tas kelias pastraipas, kuriose Guardini kalba apie rankas. Veidas – sielos veidrodis, sako jis, bet rankos antros po veido labiausiai išduoda mūsų vidų. Koks įdomus tas maldai sunertų rankų gestas. Tarsi praneštų apie sielą, kuri susitelkia, kad stotų Aukščiausiojo akivaizdon. Galvoju apie tą mamą, kuri savo rankose atranda vieną iš šventųjų ženklų. Kasdienybės tėkmėje joms susinėrus ji staiga išgyvena amžinybės momentą. Viena sekundė poilsio ir vėl – du ekranai, išbėgęs puodas ir skambantis telefonas. Kasdieniai apčiuopiami objektai liturgijoje tampa simboliais, bet išmokę skaityti šiuos liturgijos simbolius praregime, kad ir kasdienybė yra pilna šventų ženklų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kiek kitokią atgaivą duoda Guardini „Apie liturgijos dvasią“. Čia aptariami jau ne atskiri liturgijos elementai, bet jos kaip visumos prasmė. Daugelis išgyvena priverstinį sustabdymą – kas dėl saviizoliacijos, kas bendrai dėl viešojo gyvenimo trūkčiojimo nebegali įprastai tęsti to veikimo, kuris buvo tapęs mūsų esme. Vis dėlto šis priverstinis sustabdymas paradoksaliu būdu panašus į liturginį išgyvenimą. Tam tikra prasme kiekvienos Mišios yra žmogaus įprastos kasdienybės tėkmės sustabdymas. Tai įžengimas į būklę, kurioje negalioja „naudos“, „efektyvumo“, „veiklumo“ ir netgi „laiko“ kategorijos. Liturgija yra dėl jos pačios. Buvimas Dievo akivaizdoje yra ne dėl kokios nors naudos, tai tiesiog buvimas giliausia šio žodžio prasme.

„Todėl, – rašo Guardini, – tikro, sveiko gyvenimo giliausioji nuotaika yra kontempliatyvi. Kad ir kokia didelė būtų noro, veiklos ir ieškojimo energija, jos pagrindas turi būti gelmė – rami, į amžiną, nekintamą tiesą aukštyn žvelgianti gelmė. Toks yra požiūris, šaknis suleidęs amžinybėje. Jis pilnas romumo. Jis pilnas vidinės ramybės, reiškiančios gyvenimo nugalėjimą. Jis neskuba, jis turi laiko. Jis gali laukti ir leisti augti.“

Todėl, sakau aš, pandemija yra pats geriausias laikas skaityti apie liturgiją: dėl sudužusio laivo būklės, dėl tuštumos jausmo, dėl to, kad patirtume atgaivą ir poilsį, ir galiausiai dėl to, kad išmoktume gyventi.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba