Geriausia pamoka

Kiekvieną rugsėjį tarsi seno filmo kadrai tie prisiminimai man šmėsteli, nors ir kaip juos bandytų užgožti marios kardelių… Dabar, kai pasižiūriu pro esamos mokyklos koridoriaus langą į vidinį kiemą, matau kiek drausmingesnę publiką – bent iš pažiūros taip atrodo. Daugelis tvarkingai sukišę nosis į telefonus: jei ir spardo kokią virtualią bandelę, tai supranta tik tie, kurie spardo. Ir jokie direktoriai jau nė motais.

Ir iš viso – kiek daug pasaulio iš išorės persikraustė kažkur vidun… Į internetą kol kas nesulindo tik keletas užsispyrusių artimos aplinkos gluosnių, o seniausiai jau dingo pradingo visokie klasių žurnalai, pažymių knygelės su raudonu tušinuku įrašytomis pastabomis – „Nuolat vėluoja į pamokas!“, „Rūkė mokyklos teritorijoje!“, „Klasės draugui iš nosies paleido kraują!“ – taip, viskas dabar nebe popieriuje, veiklos nebepavyksta slėpti nuo tėvų ar globėjų suole ar kokioje kitoje drevėje. Vos penkias minutes pavėluoji, elektroniniame dienyne realiu laiku esi pažymimas ir tą žymą savaitgalį jau linksniuoja visa tavo giminė.

Mokytojų kambarys tapo kvėpavimo pratimų vienute, kur paskutinę akimirką bandai atgauti jėgas prieš eilinį 45 minučių kėlinį. Įkvepi, ir vėl neri į pamokas…

Per jas telefonus prašai pasidėti kuo toliau. Ir pats pasidedi šone. Bet matai, kaip tie vaikai tiesiog nevalingai tiesia rankas į telefoniją. Gal nematytum, bet ir pats užsimiršęs jau sieki aparato, nors tam nėra jokios rimtos priežasties. Jei pats taip, tai ko nori iš kito?

Aš vis galvoju, kaip gerai, kad yra tos mokyklos… Kiek daug galima būtų iš tų vaikų išmokti. Kaip greitai jie surašo, išreiškia mintis emotikonais, kaip staigiai suranda bet kokį apibrėžimą, jeigu tik jis ne knygoje… O tu stovi su tuo kreidos gabaliuku rankoje ir supranti, kad esi toks pat anachronizmas ar nykstanti rūšis kaip koks praeito amžiaus pabaigos naktinis sargas ar mašinų aikštelės prižiūrėtojas. Kreida rašant trupa, kaukši į lentą, kai atsisuku, iš persikreipusių veidukų suprantu, kad rašymas yra vertas didžiausios kančios simbolio… Na, gal ir taip, gal ir taip.

Bet, ko gero, ne technologinės charakteristikos čia svarbiausios… Žiūri į tuos vaikus, žiūri, – ir vis labiau jie panašūs į kažkokius švelniakailius gyvūnėlius, žvelgiančius nesuprantamu žvilgsniu.

Tik po kažkiek laiko atpažįsti – tame žvilgsnyje tas pats ilgesys, kurį turi ir tu – tas beatodairiškas jaukumo, šilumos, pritarimo ilgesys. Mišinys, galintis išsprogdinti viską labiau nei dinamitas.

O tie vaikai žiūri, ir matai, kaip jie išalkę. Dėmesio. Paprasto, be pretenzijos iš jų sukonstruoti kažką. Ir supranti, kad to, ko jiems reikia labiausiai, tu duoti negali. Tai ne tavo valioje. Bet gal ir gerai. Nėra nieko baisiau už žmogų, kuo nors bandantį paversti kitą žmogų.

Štai stovi klasėje, prieš tą jaunystę, kuri nenumaldomai auga, netelpa savyje, sveikiniesi, rašai ant lentos, ir supranti, kad nežinai, kaip šiandien jie jaučiasi, kokį pasaulį atsinešė, kokius trupinius lesa…

Žinios, programos, testai, patikrinimai – viskas, žinoma, puikiai pasiseks. Na, jei ne tobulai, tai bent apytobuliai. O kaip juos išmokyti nebijoti, jei pats bijai? Kaip pasiūlyti pasitikėjimo kelią, jei pats juo beveik nevaikštai? O dar tas visa apimantis ilgesys didžiosios vienatvės rūmuose…

Vienintelė galimybė atrasti save – iš jų išeiti. Nes tau jau nebereikia vienatvės jokia forma. Nei tos, kuri slepiasi telefone, nei šitos, kuri įsitaisiusi už kreida užrašytos datos, kaip nereikia ir dar kokio tūkstančio dalykų, slypinčių kiekviename ir savaip tobulame pasaulyje, vadinamame žmogumi… Tiesiog to nebereikia.

Tenka pripažinti, buvau ne itin geras mokinys. Vėluodavau į pamokas. Pernelyg ir nepasikeičiau. Tik dabar norisi jau išmokti nebevėluoti. Net jei tos pamokos labai nuobodžios. Tikiu, kad jei to išmoksiu, tada gal kas nors į mano ir aplinkinių gyvenimus ateis laiku. Tada, kada reikia. O ar gali būti geresnė pamoka, nei laiku įvykusi? Net jei pats tai supratai gerokai vėliau nei kiti.