Geriausia vasaros savaitė… kalėjime

Neretai visuomenėje vyrauja stereotipas, jog už grotų esantieji yra agresyvūs, asocialūs, nieko nesugebantys, mažų mažiausiai siaubingi žmonės, kurie patys kalti dėl padarytų nusikaltimų. Tačiau realybė visiškai kitokia. Tuo vis iš naujo tekdavo įsitikinti, dalyvaujant atviro jaunimo centro „Gerumo rankos“ organizuojamoje vasaros stovykloje Kauno nepilnamečių pataisos namuose.

Kalėjimai Lietuvoje

Nors viešojoje erdvėje apie tai kalbama mažai, tačiau Lietuva pagal kalinių skaičių – viena iš pirmaujančių Europos Sąjungoje. Šimtui tūkstančių gyventojų mūsų valstybėje tenka 190 kalinių. Daugiau – tik Slovakijoje. Dar daugiau kalinių turi jau ne Europos Sąjungos narės – Rusija, Turkija, Azerbaidžanas, Sakartvelas.

Kaip ir ar būtų galima šią situaciją keisti? Pirmiausia reikėtų ieškoti būdų gerinti kalinių reintegraciją į visuomenę, kuri šiuo metu – daugiau formalaus pobūdžio. Savivaldybės skiria vienkartines išmokas, suteikia reikalingus kontaktus, tačiau ilgalaikės ir tikslingos paramos tiems, kurie siekia sėkmingai sugrįžti į visuomenę, trūksta. Prie viso to prisideda ir daugybė paplitusių stereotipų, kurie pernelyg dažnai neatitinka tikrovės.

Daug noro ir energijos

Vienas labiausiai paplitusių įsivaizdavimų, su kuriais tenka susidurti – kalintieji neturi pakankamai noro ir motyvacijos, nesugeba siekti savo tikslų. Tačiau realybėje noro ir energijos gali būti netgi per daug. Užtenka vieną kartą su kaliniais pažaisti krepšinį, kad pajaustum, kiek daug noro ir jėgų yra įdedama į kiekvieną veiksmą aikštelėje. Daugelis nuteistųjų taip pat reguliariai sportuoja – jų forma puiki. Jie geba ne tik energingai, bet ir protingai žaisti krepšinį, futbolą, tinklinį, kitus žaidimus.

Neretai manoma, kad kaliniai nepasižymi jokiais didesniais gabumais. Pats nusikaltimas dažnai suprantamas kaip menkų gebėjimų išraiška, nemokėjimas įsitvirtinti gyvenime kitiems priimtinu būdu. Tačiau būnant kartu su jaunuoliais galima greitai pastebėti, kad daugelis jų yra talentingi ir gabūs pačiose įvairiausiose srityse. Tai ypač atsiskleidžia meninių užsiėmimų metu – daugelis dekoruoja stiklą subtiliai ir smulkiai, stipriai įsijaučia į pasirinktą vaizduoti motyvą. Didelį įspūdį palieka ir tai, jog tarp kalinių yra net siuvinėjančių – pamačius jų darbus norisi klausti: ar tai tikrai jų kūriniai?

Džiaugsmas ir dėkingumas

Keletą dienų praleidus Tardymo izoliatoriuje galima pastebėti, kaip jame laiką leidžiantys jaunuoliai moka džiaugtis pačiais įvairiausiais, net mažais ir banaliais dalykais. Galbūt todėl, kad čia jaučiamas trūkumas sukuria atmosferą, kurioje žymiai labiau vertinama tai, kas laisvėje mums taip įprasta. Kai kurie jaunuoliai į pataisos namus pakliūva pirmą kartą, jie dar turi labai daug jauniems žmonėms būdingos energijos ir entuziazmo, kurio neatima ir įkalinimo įstaiga. Jie geba džiaugtis viskuo – nuo picos, kuria dalinamės dienai einant į pabaigą, iki prancūziško filmo, kurio kalbos nesupranta.

Dar vienas plačiai paplitęs stereotipas – negebėjimas rodyti dėkingumo, skiriamo laiko nuvertinimas. Tačiau ir čia daugeliu atveju yra visai priešingai. Į mano atmintį itin įsirėžė jaunuolių padėka už praėjusios vasaros stovyklą. Jau valgant uždarymo tortą, į priekį išėjo Olegas ir visų vardu padėkojo už savanorių darbą, padovanodamas mums savo piešinį – itin realistiškai ir smulkiai pavaizduotą rožę su prierašu: „Ačiū!“ Matant tokį darbą iš tiesų sunku patikėti, kad tai kalinčio jaunuolio pastangų rezultatas. Tačiau tai – tik dar vienas įrodymas, kad kaliniai moka rodyti dėkingumą, o į kalinimo įstaigą patenka ne dėl gabumų stokos.

Savanoriavimo galimybė

Neretai palikę pataisos namus jaunuoliai po kelerių metų čia ir vėl sugrįžta, nes neranda vietos visuomenėje. Į norinčiuosius įsidarbinti dažnas darbdavys žvelgia su nepasitikėjimu, o socialinė į laisvę išėjusiųjų aplinka taip pat neretai būna susijusi su kriminaliniu pasauliu.

Prie šios situacijos gerinimo ypač prisidėti galėtų didesnis visuomenės įsitraukimas į savanorystę kalinimo įstaigose. Galimybių čia tikrai gausu. Lietuvoje veikiantys pataisos namai yra atviri savanoriams. Pavyzdžiui, Kaune veikiantis Tardymo izoliatorius-nepilnamečių pataisos namai nuolat ieško žmonių, kurie galėtų mokyti anglų kalbos, vesti įvairius sportinius, pažintinius ar kultūrinius užsiėmimus.

Ypač jaunuolius domina savo srityje daug pasiekę, įvairia patirtimi galintys pasidalinti žmonės. Viena įspūdingiausių šios vasaros stovyklos akimirkų – profesionalaus krepšininko, žaidžiančio Utenos „Juventus“ komandoje, Gintauto Matulio apsilankymas. Žaidėjas ne tik pasidalino savo patirtimi krepšinio aikštelėje, bet ir už jos ribų – kas motyvuoja kiekvieną dieną siekti savo tikslų ir tapti geresniam, kaip pasirinkti profesiją, kas jo gyvenime jam teikia daugiausiai džiaugsmo ir pan. Krepšininkas taip pat dalinosi įspūdžiais iš šią vasarą užimtos antrosios vietos 3×3 FIBA pasaulio čempionate Antverpene – istorinio pasiekimo Lietuvos krepšiniui.

Didžiausią įspūdį palieka ir vis iš naujo skatina sugrįžti su kaliniais patiriamas bendrystės jausmas. Kartais iš tiesų būna sunku patikėti, kad su nuteistaisiais gali būti taip lengva bendrauti. Galbūt dėl to, kad čia kalintieji neapsimetinėja, o yra tokie, kokie yra. Ši savybė visada traukia, dėl to laikas, praleistas su nuteistaisiais tam, kuris lankosi pataisos namuose, dažnai tampa dideliu atradimu.